Knygą apie Sigitą Gedą parašęs Rimantas Kmita: jis darė pačius aukščiausius statymus

Kultinių romanų „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ autorius, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita, dalyvaudamas vienoje Literatų namų atidarymo diskusijų, atskleidė daugiau detalių apie išleistą monografiją „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Iš tikrųjų, kaip teigė R. Kmita, tai nėra vien biografinis pasakojimas, – pasitelkęs rašytojišką galią, jis stengęsis „įvilioti skaitytoją į gyvenimo istoriją“. Kūrybinis pyktis, kova, konkurencija, konfliktas ne tik su kitais, bet ir su savimi – štai tokius pragaro ratus, anot R. Kmitos, turėjo pereiti S. Geda, kad galėtų save vadinti tikru poetu.

Atskleidė kūrybos paslaptį

„Turiu tarnybą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, ten reikia rašyti knygas... bet kai apsigini disertaciją, prirašai visokių akademinių straipsnių, supranti, kad esi išmokęs tą žanrą, darosi neįdomu taip pat rašyti. Sugalvojau, kad galbūt reikia kažkaip sujungti rašytojo patirtį ir tai, ką esu tyrinėjęs apie S. Gedą. Padaryti tarsi mokslinę knygą, bet sykiu, kad ji būtų skirta platesniam skaitytojų ratui“, – apie knygos sukūrimo idėją kalbėjo R. Kmita.

Per tuos metus, kai dirbo kaip mokslininkas, R. Kmita tikino pastebėjęs, kad specifinė, mokslinė literatūra plačiau nepasklinda, o jeigu taip nutinka – tai labai retai. Tad ši knyga ir buvo bandymas populiarinti biografinį žanrą.

„<...> S. Geda man svarbus poetas nuo pat ankstyvo amžiaus, kai tik pradėjau skaityti literatūrą – gal net svarbiausias. Kadangi dirbu Literatūros institute, ten reikia atsiskaityti už kadencijas. Kadencija artėjo link pabaigos, visada žinojau, kad norėčiau parašyti knygą apie S. Gedą, bet ne tokią akademinę... Galvoju, geriau baigsiu kadenciją tuščiai ir mane išmes iš to instituto, negu rašysiu knygą, kuria pats nesidžiaugsiu, kuri man nepatiks. Laikas nespaudė, viskas susidėliojo – tai, ką buvau tyrinėjęs penkiolika metų, ir tai, ką buvau skaitęs“, – tęsė R. Kmita.

Jis pasakojo iš S. Gedos dukros Uršulės gavęs tris dideles dėžes laiškų (daugiausiai rašytų S. Gedai), bet juos perskaičius – jie visiškai neveikė... „Viskas aišku, su kuo jis susirašinėjo – su Kornelijum Plateliu, Vytautu Blože. Visokie reikalai, šeimos rūpesčiai, pykčiai... Kažkaip nesusiėjo. Bet atėjo momentas, kai staiga supratau, kaip viskas turi būti. Kūrėjo pyktis, kuris yra būtinas kuriant, rašant, norint kažką nuveikti, kai esi nepriimamas, kvestionuojamas, sukeliantis dar didesnį norą įrodyti, kad puikiai žinai, ką darai, dėl ko tu tai darai. Tas kelias – konfliktiško žmogaus / kūrėjo atrodė pritraukiantis. Pasijutau tarsi kūrybos paslaptį sužinojęs“, – atviravo R. Kmita.

Platus kontekstas – platesniam suvokimui

Literatūros tyrinėtoją kalbinusi poetė Marija Mažulė prisipažino, kad skaitant šią monografiją ją sužavėjo tai, kaip plačiai yra vystomas veiksmas knygoje, kad yra užsimenama, kas vyko tuo metu Vakaruose ir Sovietų sąjungoje, ką tuo metu veikė pats S. Geda.

R. Kmita pažymėjo, kad platus kontekstas šiuo atveju buvo būtinas. „Lietuvoje išleidžiamose biografijose siaurai susitelkiama į vieno žmogaus gyvenimą. Bet kai turi kontekstą, lengviau suvokti paties žmogaus gyvenimą – iš kur jis ateina, kokios jo vaikystės aplinkybės, – aiškino literatūros tyrinėtojas. – Lakstymas vaikystėje basam, nepatogus jausmas, kai mokytoja duoda pastabas dėl to, kad jo sąsiuviniai netvarkingi, purvini, o jis tuo metu su tėvu po gaisro stato naują namą... Tu matai, kad kažkokiu būdu tai susiję su tuo charakteriu, kuris paskui valdė S. Gedą.“

S. Geda priklausė pokario kartai, kai dauguma, anot R. Kmitos, gyveno sunkiai ir skurdžiai: „Toks ekonominis ir politinis spaudimas – tu negali kalbėti apie partizanus, daug ką nutyli... Vaikams tėvų baimės ir įtampos, nerimas, nekalbėjimas, slopinimas savęs – persiduoda. Kai nori papasakoti visą gyvenimą – parodai platų kontekstą, rodai, kur čia galėtų būti tos sąsajos, bandai sudėlioti faktus, aplinkybes, kuriose jie vyksta, kad ir skaitytojas galėtų įsivaizduoti visa tai. Kartais tam plačiam kontekstui perteikti man prireikdavo rašytojiškos patirties. <...> Pačios mažiausios smulkmenos plačiame kontekste tarsi atsistoja į vietą, tampa daug iškalbingesnės, nei jos yra pačios savaime.“

Nebereikia nuglaistyto portreto

M. Mažulė pasakojo, kad prieš penkiolika metų atėjusi dirbti į Rašytojų sąjungą yra girdėjusi sklandančių legendų apie daugelį rašytojų, o apie S. Gedą ypatingai – jo karštą būdą, įvairius nutikimus. Jos manymu, S. Geda – dėkinga asmenybė, apie kurią galima ne vieną knygą parašyti, o visas dvidešimt!

„Manau, kad ir bus parašyta. Sigitui būnant gyvam – tokios knygos būtų neįmanoma parašyti... Kaip tik su poetu Vladu Braziūnu buvome tris dienas Rygoje, su latvių baltistais turėjome užsiėmimus. Laisvu laiku Vladas skaitė tą knygą. Pasakojo, kad su S. Geda į gyvenimo galą tik telefonu kalbėjosi, bet ir tada susipykdavo, bet, vėliau susitikus, jis nieko neprisimindavo, tarsi nieko nebūtų buvę! Daugybė tokių pasakojimų... Kalbėjome, kad atėjo tas laikas, kai gan komplikuotai asmenybei atvaizduoti nebereikia nuglaistyto portreto, kuris kabinamas mokyklos literatūros klasėje, nebereikia kalbėti apie rašytoją tik dideliais ir gražiais žodžiais. Tai nėra pastanga pažeminti, nuvainikuoti, man tai būdas suprasti žmogų, sudėtingą laiką“, – pažymėjo R. Kmita.

Rašymo esmė, R. Kmita įsitikinęs, perprasti žmogaus paslaptį, ją išgliaudyti. „Kai susiduri su kitokiu žmogumi, tyliai sau pripažįsti, kad galbūt turi ir panašių briaunų, kurių nenori pažinti, esi paslėpęs... Sigitas žinojo, kad yra nepatogus, kai kuriems suteikia skausmą, ir artimiesiems. Bet kas labiausiai nustebino, kad tai suprasdamas, jis buvo įsitikinęs, kad šito reikia poezijai. Jam atrodė, kad jeigu jis bus tvarkingas vyras, tėvas, mielas kolega – Dievas nesiųstų jam jokių inspiracijų. Tvarkingas gyvenimas esą poetą užmuša, kaip poetas jis mirtų, būtų pūkuotas literatas... S. Geda darė pačius aukščiausius statymus, jis turėjo didelę baimę, kad nieko daugiau neparašys. Man atrodo, daug menininkų taip gyvena, bet sąmoningai to nereflektuoja“, – samprotavo literatūros tyrinėtojas.

Santvarkų pasikeitimas padarė didelį pokytį

M. Mažulė vylėsi, kad galbūt jau esame „pakankamai sveika visuomenė, kad sugebėtume suprasti kitą“. Toks esąs ir Literatūros miesto šūkis – „skaityti kitą“. Anot jos, S. Gedos psichologinis portretas – sudėtingas. Tačiau kokie apskritai R. Kmitai kilę suvokimai rašant knygą, kiek okupacinio periodo paliktos traumos yra išlikusios literatūros lauke, – teiravosi ji.

„S. Geda kartais apie save palikdavo psichologinių įžvalgų. Jis buvo įsitikinęs, kad kova su cenzūra sovietmečiu, kova dėl savo poezijos, dėl vietos, apskritai, su sistema – suformavo asmenybę. Tebuvo du pasirinkimai – arba tu išmoksi kovoti, įveikti cenzūrą, arba tave įspraus į kampą“, – sudėtingą laiką apibūdino R. Kmita.

Jo manymu, S. Geda, kaip ir kiti to meto rašytojai ir kultūros žmonės, buvo kiek nusivylęs nepriklausomybės atkūrimu.

„S. Geda buvo tokia ikoninė figūra Sąjūdžio mitinguose, ir, aišku, kad turėjo savo viziją, kokia ta nepriklausoma Lietuva bus. Nepriklausomybė, iš esmės, ir buvo atkūrinėjama dėl kalbos, kultūros, teisių ir laisvių. Tačiau, kai tik visa tai atsikūrė – greitai pasimiršo, – svarbiausiu dalyku virto išgyvenimas. Rašytojai ėmė žvalgytis, kur tai, apie ką kalbėta – literatūros leidimas, tiražai, honorarai... Sovietmečio valdžia, atrodytų, duoda pagrindą gyventi rašytojui – jis gali išgyventi – knygos eina, tiražai dideli, vertimų tiražai dideli, o čia tarsi esi paliktas be valstybės dėmesio, kuriai atkurti skyrei daug savo energijos, turėjai daug vilčių. Atsiranda didelis nusivylimas“, – apie sovietmečio palikimą ir santykį su valstybe kalbėjo R. Kmita.

Atėjus naujai kartai, kuri iš valstybės nepatyrusi jokių gestų ir manipuliacijų, ateina ir naujas įsivaizdavimas. „Sovietmečiu, jeigu tu rašydavai tai, ko tikisi valdžia – gaudavai kažką atgal. Mano karta to nepatyrė – visai kitoks ateina įsivaizdavimas, kas yra rašytojas, ar kažkas privalo tavo knygas leisti, finansuoti, ar ne. Rašytojo vaidmuo labai pasikeitė, S. Gedai buvo sunku susitaikyti su pasikeitimais“, – pastebėjo R. Kmita.

Net ir priklausydamas elitui, R. Kmita tęsė, S. Geda jautėsi pakraštyje, visų paliktas: „Tada net ir asmeniniame gyvenime pradėjo trūkinėti ryšiai. Energija, kuri buvo skirta kovai su sistema, apjungianti skirtingus žmones, kai neliko didelio galingo priešo perėjo į smulkmeniškus konfliktus su kolegomis. Tada pradėjo šalti asmeninės bičiulystės, žmonės pradėjo bendrauti su juo tik telefonu, juk piktos reakcijos – niekas nenori sulaukti. Tas santvarkų pasikeitimas padarė didelį pokytį...“