Šios knygos herojės – valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją. Visos jos turėjo kažkokį sąlytį su Vilniumi.
„Kai kurios praleido čia visą gyvenimą, kitos čia užsukdavo tik trumpam, pavyzdžiui, Bona Sforca, kaip įsivaizduojame, gal kelis kartus lankėsi, tuo tarpu Zigmanto Sierakausko sutuoktinė Apolonija Sierakauskienė buvo vilnietė, Loreta Asanavičiūtė irgi visą laiką gyveno Vilniuje. Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė Vilniuje praleido didelę gyvenimo dalį, kaip ir kunigaikštienė Julijona – tai vienintelė herojė, kurios istorijos autorė esu ne aš, o istorikė Ona Baranauskienė. Ji yra ta tokia, kur XIV amžiuje sukėlė vadinamuosius sostų karus – visi gi žinome, nuo mažų iki didelių, kas dėjosi, kai buvo Kęstutis pasmaugtas, kaip Vytautas vos nežuvo, kai jam teko bėgti, kaip jį gelbėjo Ona, jo sutuoktinė – visos jos turi sąlytį su Vilniumi“, – apie keletą iš aprašytų istorijų trumpai užsiminė R. Baškienė.
Ji užtikrino, kad šių moterų gyvenimuose netrūko nei intrigų, nei aistrų. „Julijona buvo pasiutusi motina. Kaip daugelis to metų monarchių, taip pat ir Bona Sforca labai rūpinosi savo dinastija, rūpinosi, kad vyriausias vaikas, ar vienintelis sūnus, kokiu buvo Žygimantas Augustas, taptų karaliumi, kad ponai ir liaudis jį palaikytų – čia tų aistrų buvo nemenkai. Dar labai iš gražios pusės visi žinome Barboros Radvilaitės meilės istoriją – neoriginali gal aš, bet neaprašyti tokios istorijos neįmanoma“, – šypsojosi R. Baškienė.
„Apolonijos Sierakauskienės gyvenimas su 1863 metų sukilimo vadu Zigmantu Sierakausku buvo labai trumpas, bet ji labai nuo to nukentėjo – visą gyvenimo buvo našlė, gimė vaikelis ir mirė visai vaikystėje, galiausiai gyvenimo pabaigoje parašė atsiminimus apie savo vyrą“, – dar vieną knygos heroję pristatė ji.
Nors knyga istorinė, ją galima skaityti lyg romaną. „Kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus, bet kodėl būtent šias moteris rinkausi, nes jos buvo ypatingos. Nenorėjau rašyti apie daug turtų sukaupusias, aristokrates, labiau domino, ką jos yra nuveikę dėl bendrojo gėrio, jei galima taip paprastai išsireikšti. Jos turėjo būti kažkuo ypatingos. Pavyzdžiui, duoklė Bonai Sforcai – lietuviai tradiciškai nemėgsta šios asmenybės, ir visiškai be reikalo, nes tai buvo didelė valdovė, ji darė didelę miestų miestelių reformą, turėjo daug valdų, taip pat atnešė itališkosios kultūros bangą į tuo metu gana atsilikusį kraštą. Ji rūpinosi, kad jos sūnus Žygimantas Augustas būtų palaikomas ir lietuvių, ir lenkų, ir taptų karaliumi. Dar galima paminėti šventąją Faustiną, kuri visame pasaulyje išgarsino gailestingojo Jėzaus paveikslą. Yra du paveikslai – vienas Lenkijoje, kitas Vilniuje – tikrasis būtent Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje“, – pasakojo knygos autorė.
Jai pačiai netikėtu atradimu tapo Lietuvos žvalgė Marcelė Kubiliūtė: „Norėčiau, kad kuo daugiau lietuvių sužinotų, kad ji išgelbėjo jauną, dar tik besikuriančią Lietuvos valstybę. Jai padėjo vienas vyrukas, sulenkėjęs žemaitis, kuris buvo padėjėju vieno vadinamų iš poeviakų, iš karinės Lenkijos organizacijos vadų išvogti dokumentus apie rengiamą sukilimą, kai buvo rengiamasi ir Kaune, visur, miesteliuose nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Jie išvogė tuos dokumentus, nuvežė į Lietuvą, buvo surasti visi štabai, kur paslėpti ginklai, buvo suimti visi sąmokslininkai, ir tai buvo būtent Marcelės Kubiliūtės dėka“.
R. Baškienė prisipažino, kad mintis rašyti šią knygą jai kilo varant Tomo Venclovos knygą „Vilniaus vardai“, kurioje iš 500 vardų buvo vos keliolika moterų: „Pagalvojau, kad tai yra neteisybė, tam tikra spraga, kad reikia ją ištaisyti ir būtent skirti dėmesį toms asmenybėms, moterims, kurios tikrai labai daug yra nuveikusios dėl Lietuvos“.
Pasak jos, ši knyga skirta tikrai ne vien moterims. „Ji ir vyrams, tėvams, sūnums – visiems: žiūrėkite, kokį lobį turime, kuo galime džiaugtis ir didžiuotis“, – sakė R. Baškienė.