Ką tik lietuviškai pasirodžiusi intriguojanti tarsi romanas knyga „Erškėčiai, geismas ir šlovė“ nukelia ten, kur viskas ir prasidėjo, – į Prancūzijos karaliaus dvarą, rašoma pranešime žiniasklaidai. Kviečiame leistis į intriguojančią istorinę kelionę ir skaityti knygos ištrauką.
***
Nors daugumos meilės laiškų, kuriuos Henrikas rašė Anne’ai, datos nežinomos, jie tikrai buvo parašyti tarp 1527 ir 1528 metų, kai visiems tapo aišku, kad Henrikas siekia kitos Boleynų sesers, nutraukęs spėjamą romaną su Mary.
Iš to laikotarpio likęs jo ir Anne’os susirašinėjimas atskleidžia jo itin liepsnojančią aistrą:
„Mano mylimoji ir drauge, atiduodu save ir savo širdį į tavo rankas, maldaudamas parodyti mums palankumą ir neleisti, kad išvykimas susilpnintų tavo meilę mums.“
Aiškiai matome, kad Henrikas nebijojo atvirai reikšti jausmų.
„Priimk jas iš savo tarno ir draugo rankos, – rašė jis, – karaliaus Henriko.“
Anne’a atsiliepė į jo meilę, tačiau tikriausiai nujautė ir tam tikrą grėsmę. Juk per tarnybos Prancūzijos dvare metus matė Pranciškų viliojant daugybę damų ir kai kurias pasirenkant favoritėmis, o kitos likdavo laukti palankios progos. Be abejo, pagrindinės Pranciškaus meilužės darė politinę įtaką dvare, pirmiausia mįslingoji Fran.oise de Foix, Šatobriano grafienė, o nuo 1526 metų – šviesiaplaukė charizmatiškoji Etampo hercogienė Anne’a de Pisseleu-d’Heilly. Tačiau jų galia ir reputacija priklausė nuo Pranciškaus malonės; jo prielankumo galėjai netekti taip pat greitai, kaip ir jo sulaukti, o tokia mintis Anne’ai ne itin patiko.
Anne’a savo akimis regėjo, kaip elgiasi jos mylimasis ir kaip vertina savo meilužes, tarp kurių galėjo būti ir jos sesuo. Elizabeth Blount, Henriko meilužė tuo metu, kai Anne’a 1518–1519 metais gyveno Prancūzijoje, net pagimdė sūnų Henry’į, Ričmondo hercogą, tačiau greitai tapo nebemiela. Atrodė, Henriko aistra niekada netrunka ilgai, o Anne’a nepuoselėjo svajonės tapti tik dar vienu vardu jo ilgame meilužių ir mylimųjų sąraše. Ji buvo mačiusi, kaip karaliai vedasi moteris į savo guolį, o paskui jas pamiršta; ne tam ji taip ilgai tarnavo dvare, kad būtų galima lengvai ja atsikratyti. Elizabeth Blount sau ir savo sūnui prikaupė turtų ir kilmingų titulų, bet tiesa buvo ta, kad karalius ja nebesidomėjo ir jo meilė užgeso; ji nebuvo Tudorų dvaro politinė veikėja.
Anne’a norėjo daugiau. Iš Henriko laiškų aišku, kad ji, nors ir džiaugėsi jo jausmais, nesileido lengvai užkariaujama, ir galime daryti išvadą, kad buvo apsisprendusi: jei jau ketina dalyvauti Henriko gyvenime, turi būti viskuo: meiluže, karaliene ir teisėta jo vaikų motina.
Iš viso iki šių dienų išliko aštuoniolika Henriko parašytų laiškų, visus jis pasirašė kaip Anne’os Boleyn „nuolankus tarnas“. Atrodė, kad jo širdis tikrai atsidūrė jos rankose.
Viename iš tų laiškų Henrikas jai atskleidė savo stiprų fizinį potraukį. Jis rašė nekantriai laukiantis, kada bus „savo mylimosios glėbyje, kurios dailiąsias antytes [krūtis] tikiuosi netrukus pabučiuoti“.
Šis prisipažinimas rodo, kad tuo metu Anne’a dar atsispyrė jo vilionėms. Tačiau Henrikas nesiliovė atkakliai meilintis, bandydamas rasti būdą, kaip pagaliau užkariauti savo naująją meilę.
Kitame laiške Henrikas aiškiai išdėstė savo tikslą: jei Anne’a nesutiktų būti jo meiluže, jis norėtų, kad ji taptų jo žmona. Atsakydama Anne’a nusiuntė jam dovaną (une étrenne) – niekutį, vaizduojantį „laivą su moterimi jame ir (veikiausiai) deimanto karulį“. Jos nusiųsta žinia irgi buvo aiški: tekėti ji sutiktų, bet nieko daugiau nežada.
Henriką sužavėjo toks atsakymas:
Nuoširdžiai dėkoju už dovaną, kuri tokia vertinga, kad nieko negali būti vertingesnio (kalbant apie ją kaip visumą) ne tik dėl brangaus deimanto ir laivo, kuriame plaukia vieniša mergina, bet pirmiausia dėl puikios interpretacijos ir pernelyg nuolankaus klusnumo, kurį parodei savo gerumu. [...] Tas prielankumas, širdingai išreikštos gražios tavo laiško mintys įpareigoja mane amžinai tave gerbti, mylėti ir nuoširdžiai tau tarnauti. [...] Nuo šiol mano širdis bus skirta tik tau.
Mendoza, imperatoriaus ambasadorius, atskleidė, kas dabar jau visiems buvo žinoma: „Visuotinai manoma, kad jei karaliui pavyktų išsiskirti, jis galiausiai vestų pono Boleyno dukterį.“ Matydamas artėjančią audrą, Mendoza perspėjo: „Henrikas toks apakintas aistros.“
Iš tiesų Henrikas buvo sėste apsėstas minčių apie Anne’ą. Jis kunkuliavo aistra. Nors per dovaną sulaukė pažado, bet niekaip nenusiramino: klausinėjo apie jos jausmus ir abejojo jos meile jam. Anne’a užbūrė jį taip, kaip jokia kita moteris lig tol nebuvo užbūrusi ir, ko gero, niekada nebeužbūrė. Pačios Anne’os jausmus įvertinti sudėtinga, nes jos užrašų neišliko. Tačiau daug galime spręsti iš Henriko laiškų. Jų santykių pradžioje atrodė, kad ji kone žaidžia jo jausmais – bent vertinant jo akimis.
Henrikas rašė:
Mano mylimajai, nes laikas man labai prailgo nuo to karto, kai gavau žinių iš tavęs ar apie tavo sveikatą, tad esu priverstas siųsti šį laiškanešį, kad daugiau sužinočiau apie tavo sveikatą ir džiaugsmus, ypač dėl to, kad nuo laiko, kai paskutinįsyk išsiskyrėme, man sakė, kad pakeitei nuomonę į priešingą nei ta, su kuria tave palikau, ir kad nebeatvyksti į dvarą nei su motina, nei kaip kitaip; jei tai tiesa, negaliu tuo atsistebėti, nes esu įsitikinęs, kad niekuo nesu tau nusižengęs; ir atrodo, toks atpildas per menkas už tą didelę meilę, kurią tau jaučiu: būti toli ir skyrium nuo moters, kurią labiausiai vertinu pasaulyje.
Anne’a tikrai atrašydavo Henrikui, tačiau manoma, kad laiškai prarasti. Vis dėlto būtų teisinga galvoti, kad rašydama tuos laiškus ji pernelyg lengvai nepasidavė, veikiau subtiliai dėjosi nelinkusi užmegzti romantiškų santykių, siekdama išlaikyti jo susidomėjimą. Jai reikėjo kruopščiai apgalvoti savo galimybes, tačiau ji, be abejo, suprato ir tai, kad turėdama unikalią prieigą tiek prie Anglijos karaliaus, tiek prie Prancūzijos dvaro pati gali tapti politine vertybe, juolab kad būdama freilina matė konkuruojančių karalysčių žaidimus. Nors sunku tiksliai nustatyti, kam galiausiai ji liko ištikima – prancūzams ar Henrikui, – neabejotina, kad Anne’a buvo pati sau šeimininkė, atsargiai kopianti į savo tikslą. Henriko susižavėjimas suteikė jai galimybę užsitikrinti vaidmenį Europos politikos širdyje. Tačiau prancūzai dar nežinojo, kad vieną dieną Anne’a gali padėti jiems patekti į Anglijos dvaro vidų.
***
Anne’a ir Henrikas jau ne vienus metus dvare atvirai rode šiltus jausmus vienas kitam, tačiau susituokti lig šiol jiems nepavyko.
Sklido gandai, kad jei karaliui nepavyks pripažinti santuokos su Kotryna negaliojančia arba iš Romos sulaukti skyrybų ir dispensos naujai santuokai, „jis pats suteiks sau leidimą, nes daug kas [iš teisės autoritetų] mano, kad gali taip padaryti ir kad likdamas nuodėmėje pasielgtų blogiau, nei nuspręsdamas, ar jo santuoka su karaliene yra teisėta“. Anksčiau tokie ketinimai galėjo būti laikomi neįsivaizduojamais, tačiau sunkūs laikai vertė imtis žūtbūtinių priemonių. Henriko santykiai su Roma buvo pasiekę kritinę ribą.
Kai Roma paprašė finansiškai prisidėti kare prieš turkus, Henrikas atsakė „atsiųsiąs pinigų, bet pirmiausia turi būti priimtas sprendimas nutraukti santuoką“. Anglijos karalius naudojosi visomis turimomis politinėmis priemonėmis, kad gautų tai, ko labiausiai troško.
Užtrukus santuokos anuliavimo reikalams Ispanijos karaliaus Karolio ir Henriko kova dėl galios tęsėsi. Todėl Anglijos karaliui vėl neliko kitos išeities, tik ieškoti Pranciškaus I tvirtos paramos – ir šįkart ji atsiėjo jam brangiai.
Atvirai kalbant, Pranciškus džiaugėsi Karolio ir Henriko nesutarimais; atsigaudamas po sunkmečio ir Pavijoje patirto pažeminimo, palankesnių aplinkybių jis nė negalėjo tikėtis. Šis galios poslinkis, be abejo, Karoliui pro akis neprasprūdo: matydamas, kaip gali susiklostyti padėtis, jis rašė broliui Ferdinandui:
Kol kas negaliu pasakyti, kaip baigsis šis romanas, bet esu įsitikinęs, kad karalius padarys tą kvailystę ir, popiežiui leidus ar neleidus, ves ledi Anne’ą, o man nereikia jums pabrėžti, kad tai bus didelė blogybė ir pakankama priežastis naujiems karams. Tikrai tikiu, Prancūzijos karalius padės ir padarys viską, ką gali, kad tarp mudviejų dėl to įsipliekstų karas.
Dabar pagrindinis Henriko ir Anne’os tikslas buvo gauti ganėtinai tvirtas palaikančias visos Europos mokslininkų ir universitetų nuomones – tų žmonių, kurie pripažintų, kad pirmoji Henriko santuoka negali tęstis. Tai, jų nuomone, padėtų apeiti Romą, siekiant skyrybų.
Šiame naujame pasaulyje Pranciškaus I įtaka jiedviem netrukus turėjo pasiekti naujų aukštumų.
