Idėja gimė kopinėjant Tatruose
Pirmosios S. Dirsytės knygos, istorinio romano „Fata morgana“ centre buvo šeimos gyvenimas Antrojo Pasaulinio karo metais, o istorija „Išdidumo kalinė“ skaitytojus bloškia dar toliau į praeitį, į 16 amžių, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos karalystę.
„Šią istoriją apie Beatą aptikau labai netikėtai kopinėdama Tatrų viršūnėse – sužinojau, kad tai yra jų vietinė tokia pažiba, pirmoji Tatrų turistė. Atrodo, kuo čia ta istorija turėtų būti įdomi mums, lietuviams, bet, pasirodo, jos motina buvo Žygimanto Senojo mylimoji, su kuria jis gyveno normalų gyvenimą dar iki Barboros Zapolijos, Bonos Sforcos laikų, susilaukė trijų vaikų, bet, pasikeitus aplinkybėms, gavus sostus, turėjo atsisakyti tos šeimos, kuri tokia, tarytum, nekilminga ir pradėti savo naują gyvenimą, truputėlį primestą kitų, kai jau ieškoma tos nuotakos tinkamiausios valstybei“, – laidos „Delfi diena“ rubrikoje „Knyginėjimai trumpai“ pasakojo S. Dirsytė.
„Beata pasirodė tikrai labai įdomi, pralenkusi savo laikmetį savo mąstymu, kova už savo, vėliau – už savo dukters teises. Ten irgi labai įdomi istorija rutuliojosi aplink jos dukterį, kuri buvo turbūt viena geidžiamiausių nuotakų, kurią ir grobė, ir visaip bandė pasisavinti jaunikiai vien dėl turtų, nes ji paveldėjo Ostragiškių turtus“, – kalbėjo rašytoja.
Ypatinga stiprios moters istorija
S. Dirsytė pasakojo, kad Beata nuo mažų dienų buvo užauginta karaliaus dvare: „Kadangi motina Kotryna Koščelecka vėliau buvo ištekinta už Žygimanto Senojo iždininko jo paties tokiu noru, ji iškeliavo iš Krokuvos į Vilnių paskui savo vyriausią sūnų Joną, kuris turėjo net ir įteisinimą tokį, kad jis buvo kunigaikščio sūnus, o Beata vos kelių metukų atsidūrė dvare, be mamos, ją auklėjo Bona Sforca. Vėliau galima matyti Bonos Sforcos įtaką jos minties raiškai, jos mąstymui, tam, kaip ji vėliau tvarkėsi su paveldėtais turtais, dvarais – tikrai labai priminė Bonos Sforcos mokyklą. Ji buvo tikrai stipri moteris ir kyla klausimas, ar tai ji paveldėjo iš savo motinos Kotrynos, kuri taip pat tame laikmetyje buvo labai tvirta moteris, ar tai buvo Bonos Sforcos mokykla – vis tiek ji daug metų gyveno šalia jos dukterų, beveik kaip viena iš dukterų“.
S. Dirsytė sakė, kad moters tema tikrai yra centrinė romane, aplink kurią rutuliojasi visas pasakojimas: „Bet ne tik. Čia galima rasti ir visokių karališkų intrigų, įvairių prasisiekėlių, kurie gyvena, vaikšto dvare, bando sukelti ir perversmus, ir veikia įvairūs šarlatanai, tad to konteksto yra daugiau. Bet ta moteriška linija, kaip visas tas kontekstas bandė galbūt sugniuždyti moteris, pastatyti į savo vietą, turbūt yra ta centrinė ašis. Man labiausiai norėjosi parodyti, kad yra tų moterų istorijos paraštėse. Labiausiai ir žinome turbūt Barborą Radvilaitę, Boną Sforcą, bet yra daugybė moterų, kurios tarsi užmirštos, bet tikrai ne mažiau įdomios“.
Dėl vieno fakto paieškos rašymas gali stoti ir savaitei
S. Dirsytė prisipažino, kad istorinio romano rašyme nėra jokios romantikos – labiau tai yra juodas darbas: „Tu keliesi penktą ryte, baigi vienuoliktą valandą, tuomet dar įsiterpia visi kitokie darbai, bet laisvą minutę radusi ieškai tų faktų, knisiesi informacijos gausoje. Džiaugiuosi, kad dabar yra tokie modernūs laikai, kai tu gali nusipirkti, parsisiųsti iš mokslinių duomenų bazių istorikų straipsnius, nereikia realiuose archyvuose knistis. Be to, dauguma šaltinių būtų rusėnų kalba, kas irgi yra barjeras – tikrai tekdavo dėl kai kurių laiškų vertimo konsultuotis su specialistais, kurie yra rašę ta tema, jie tikrai padėjo man dėl įvairių asmenybių ir įvairių subtilių dalykų. To darbo daug ir kartais atrodo, tikrai norėtum rašyti, bet sustabdo kažkokios menkos detalės trūkumas ir tu knisiesi savaitę, kol kažką surandi, kad galėtum atsispirti ir toliau rašyti. Atrodo, gaišti savaitę dėl kažkokio sakinio ar žodžio sakinyje, bet jis būtinas“.
Rašytojai tenka rasti ir sprendimus, kai pačių istorikų nuomonės nesutampa.
„Kartais tu randi vieną šaltinį, kuris teikia taip, o kitas istorikas – kitaip. Vienas iš tokių kontroversiškiausių turbūt ir yra dalykų, ar Beata buvo Žygimanto Senojo dukra. Ji gimė, kai jos mama buvo sutuokta su iždininku, bet po iždininko mirties. Istorikai ginčijasi, vieni sako, kad galbūt ne, gal tikrai negalėjo, gal tikrai nuo to ganėtinai vyresnio amžiaus iždininko pavyko susilaukti to vaiko, kiti sako, kad ji – ketvirtas Žygimanto Senojo vaikas. Knygoje aš pasilikau tą tokią abejonę, kad ir pati Beata, ko gero, girdėdama tas įvairias kalbas, kurios sklido ir rūmuose, ir už jų ribų, galėjo suabejoti ir savo kilme, kaip čia iš tikrųjų buvo. Ji gyveno valdovo dvare, paprastas vaikas, jos brolis ir sesės gali vadinti Žygimantą Senąjį savo tėčiu, o ji – lyg ir ne, apie motiną irgi sklando visokios dainelės ir eilėraščiai, kad tai Moravijos ragana, apvyniojusi aplink pirštą karalių. Štai tada įsijungia fantazija, šalia istorinių faktų tu bandai suprasti tą asmenybę, istorinį personažą, įsijausti į jo jausmus, kaip jis tuo metu galėjo jaustis, ką išgyventi“, – kalbėjo S. Dirsytė.