„Jei kalbėsime apie knygoje „Malonės“ aprašomus įvykius – man retsykiais kyla klausimas, ar jie taip jau protu nesuvokiami ir šiuolaikiniam žmogui. Tegu šiais laikais ir nedeginam raganų, tačiau iš tamsumo kylančios neapykantos kitokiam, kitaip mąstančiam, kitkuo tikinčiam kupinos širdys. Vertybės, teisuoliškumo ir agresijos formos pasikeitė, bet grėsmės akivaizdoje išlikimo instinktas tas pats. Kaip pasielgtume stumtelėti iki kritinės ribos? Tikiu, kad, kaip ir visais laikais, būtų visokių. Vis dėlto, nors versdama knygą žiaurumo stengiausi neįsileisti į širdį, ašaros nenubraukti vis tiek nepavyko“, – sako vertėja Eglė Raudonikienė.
Pasikalbėjome su vertėja apie kokybiškos literatūros ilgesį, vertėjų darbo subtilumus ir „Baltų lankų“ išleistame romane „Malonės“ gvildenamų temų aktualumą.
Pradėti šį virtualų pokalbį norisi nuo pažinties ir prisistatymo. Egle, kai jūsų paklausia, ką veikiate gyvenime, – ką sakote? Ir kaip vertimas atsirado jūsų gyvenimo kelyje?
Šis klausimas, ką gyvenime veikiu, man ilgai buvo gana keblus, mat laimė man lėmė vyrą diplomatą, o šis gyvenimo būdas – kas keletą metų keisti gyvenamąją šalį – diktuoja sąlygas, nepalankias rimtai profesinei karjerai. Laimingos diplomatų antrosios pusės, kurios gali dirbti nuotoliniu būdu ar užsiimti kūrybine veikla, nepririšančia prie konkrečios darbo vietos. Aš pati, be nerašytų, bet tarsi privalomų visuomeninių pareigų, išmėginau daug širdžiai mielų veiklų, mokiau ir mokiausi kalbų, buvau įsitraukusi į lituanistinį ugdymą, o kadangi esu filologė, leidybos srityje dirbanti draugė galiausiai įtraukė į vertimus – ir tada supratau, kad tai man skirtas darbas. Jis leidžia nuo visko užsidaryti. Be to, tame procese, kaip turbūt ir kiekviename kūrybiniame, yra kažkas magiška. Tu išnyksti ir susilieji su tuo kitu pasauliu. Galiu būti pradingusi ištisas valandas, kol kas nors paklausia „kas šiandien vakarienei?“ ir grąžina į realybę. Žinoma, nors verčiu šeštą knygą, dar anaiptol savęs nelaikau patyrusia vertėja ir kalbėti apie vertėjų darbą net nelabai drąsu. Bet jaučiu, kad bręstu, ir tai mane džiugina.
Sakote, kad laikyti save vertėja dar net nedrąsu, bet įvertinimų už puikius vertimus skonis jums tikrai gerai pažįstamas: Tan Twan Engo „Vakaro Miglų sodas“ buvo įtrauktas į 2018 m. vertingiausių šiuolaikinės literatūros verstinių knygų sąrašą. Jūs verstos Madeline Miller „Kirkė“, o dabar ir K. M. Hargrave „Malonės“ giriamos už kalbos grožį ir didžiulį skaitymo malonumą, kurį suteikia pats tekstas. Kaip jūs pati apibūdintumėt: ką reiškia būti vertėju ir kokia pagrindinė jo užduotis? Ką vertimas reiškia jums pačiai?
Be grynai lingvistinio pamato, į kurį kiek galėdama gilinuosi, vertimą aš mėgstu lyginti su aktoryste. Vertėjas kaip geras aktorius turi perskaityti originalo tekstą ir iš kalbos ženklų visumos susidaryti vaizdinį, išvysti jį autoriaus akimis, pajusti dvasią, kalbinius niuansus, sugerti jo piešiamas detales ir jauseną ir visa tai persakyti savo kalba taip, lyg ta kalba ir rašytų. Tai reikalauja didžiulio susikaupimo ir įsijautimo, bet kai pavyksta, pati savo tekstu džiaugiuosi. Kai nepavyksta, rodosi, kad slystu paviršiumi, verčiu mechaniškai, ir vėliau redaguojant tos vietos labiausiai stringa. Kaip ir prasta vaidyba, jos neįtikina. Gal todėl versdama retsykiais susigraudinu, bet ne iš sentimentalumo, o skausmo.
Susiduriu ir su priešinga problema: jei kokia scena ypač žiauri, o tokių gausu dabar verčiamoje knygoje, tą įsijautimą tenka išjungti. Perteikiu vaizdą, žodžių reikšmes, tačiau iš paskutiniųjų neprisileidžiu gilyn į širdį, nes žinau, kad paskui neišmesiu. Taigi jos dvelks šalčiu ir distancija, bet kažkodėl man atrodo, kad tokio ir būta autoriaus tikslo – kai matai, bet netiki savomis akimis.
Be to, dirbdama šį darbą labai stengiuosi atpažinti ir atsiplėšti nuo originalo konstrukcijų, kurios vertėjui dažnai prasprūsta, o skaitytojas praryja. Tokių pasakymų, kaip „karas susilaukė gėdingai geros spaudos“ gerame vertime neturėtų būti (o būna). Kalba turi tekėti laisvai ir autentiškai. Vertimas man turi skambėti taip, lyg knyga būtų rašyta lietuviškai, bet, žinoma, su minimaliais neišvengiamais reikšmės nuostoliais. Todėl laisvu metu stengiuosi skaityti kuo daugiau lietuvių autorių knygų, tiek šiuolaikinių, tiek senųjų, – vadinu tai smegenų perkalibravimu. Jos atšviežina raiškos galimybes, kurias daugelis mūsų, prisimokę užsienio kalbų, paprasčiausiai užmiršę.
Ir dar – labai vertinu redaktorių darbą. Mat geras redaktorius ne tik taiso kalbos klaidas, bet pagauna „melą“, kur kažkas parašyta, bet mintis suvelta. O nuo šios bėdos neapsaugotas nė vienas vertėjas.
K. M. Hargrave romanas „Malonės“ lietuvių kalba pasirodė visai neseniai ir jau patraukė skaitytojų dėmesį. Jei jums pačiai reiktų apibūdinti – kaip sakytumėt, apie ką ši knyga, ir kas joje jums pasirodė svarbiausia: galbūt pačios istorijos faktiškumas, kuriama atšiauri, bet labai jusliška atmosfera, moterų istorijos, – o gal visai kas kita?
Kai gavau šį pasiūlymą, pirmiausia mane patraukė šiaurietiška atmosfera. Esu skandinavų literatūros mėgėja, ir niekur čia nepabėgsi. Malonių autorė yra britė, tačiau nuo pirmųjų knygos puslapių sugebėjo sukurti šiaure dvelkiantį pažadą. Trumpi sakiniai, kapotas pasakojimo būdas, kai tai, kas nutylėta, pasako daugiau nei žodžiai.
Faktiškumas literatūroje mane turbūt jaudina mažiausiai. Kad sukrečiantys istoriniai įvykiai sukrėstų ir kūrinyje, jame ieškočiau ne tik stiprių veikėjų charakterių ir virsmo, įtemptos, nenuspėjamos fabulos, bet ir unikalaus autoriaus braižo, originalių sąsajų, netikėtumo elemento. Tai ypač svarbu tokiame kūrinyje, kur istorijos baigtis puikiai nujaučiama, tik lauki, kada ir kas degs. „Malonių“ autorė tikrai siekė įpinti tuos įvykius į žmogišką dramą, arba veikiau atvirkščiai – žmogaus, moters, tragedija skleidžiasi tų įvykių kontekste. Pasak pačios K. M. Hargrave, istoriniai įvykiai jai – tik fonas gilintis į žmogų ir tai, kas jį kartais paverčia budeliu. Kaip jai pavyko nustebinti, tesprendžia skaitytojai.
Nors anotacijoje rašoma, kad tai knyga apie narsias moteris, man ji visų pirma – apie kolektyvinę baimę, kurtumą ir veidmainystę. Apie vidinių prietarų kurstomą neapykantą ne tik svetimam, bet ir savam, artimam. Šia prasme iškalbingiausia ir jautriausia man pasirodė motinos ir dukters linija, kai net kraujo ryšiai netenka galios prieš visa griaunantį minios spaudimą. Apie draudžiamą meilę ir pasiaukojimą. Santykiai, aprašomi knygoje, tinka ne tik aniems laikams ar aniems kraštams ir ne tik moterims.
O bene labiausiai mane intriguoja knygos pavadinimas, kuris skatina klausti: tai kas gi čia tos malonės? Malonė mirti ar malonė išlikti, kad patirtum tokias kančias? Kuo iš tiesų reiškiasi Dievo gailestingumas, kai nėra jokios vilties? Ar čia ironija, ar vis dėlto lašas šviesos, – manau, kiekvienas skaitytojas sau atsakys skirtingai.
„Malonės“ – knyga, kurios veiksmas vyksta XVII a. atšiaurioje Norvegijos šiaurėje, kur gamtos kataklizmų ir žmonių santykių kontekste skleidžiasi sunkiai protu šiuolaikiniam žmogui suvokiami dalykai. Jau užsiminėte, kad jums labai svarbu įsijausti į verčiamą knygą. Tad norisi klausti, kiek teksto vertimas iš tiesų yra ne vien kalbos mokėjimo, bet ir kultūrinio bei literatūrinio konteksto išmanymo ir išjautimo reikalas.
Pradėsiu nuo antros klausimo dalies: man knygos vertimas jokiu būdu nėra vien kalbos mokėjimo reikalas ir niekada neapsieina be gilinimosi į kontekstą ir įsijautimo. Laikausi nuomonės, kad vertėjas knygos konteksto išmanymu turi prilygti autoriui (ar bent jau maksimaliai to siekti, kiek reikalauja knyga), kad jo balsas skambėtų taip pat įtaigiai. Jeigu vertėjas iki galo nesupranta, nemato, neįsivaizduoja, ką verčia, jis arba spėlioja, arba dumia akis. Aišku, visiems pasitaiko suklysti, ne visada viską ir pavyksta išsiaiškinti, gal ir ne viskas vienodai svarbu teksto turiniui. Tačiau aš visada stengiuosi sekti autoriaus pėdomis, jei reikia – keliauju su „Google Earth“ po žemėlapius, vietoves, ieškau nuotraukų, iliustruojančių žmonių gyvenimo būdą, aprangą, namus, buities rakandus, patiekalus, tikrinu istorinius faktus ir aiškinuosi kiekvieną man kylantį klaustuką, kad neabejočiau tuo, ką sakau, ir kad skaitytojai manimi patikėtų. Aišku, tai be galo imlu laiko.
Taip verčiau ir „Malones“. O dėl pačių knygoje aprašomų įvykių – man retsykiais kyla klausimas, ar jie taip jau protu nesuvokiami ir šiuolaikiniam žmogui. Tegu šiais laikais ir nedeginam raganų, tačiau iš tamsumo kylančios neapykantos kitokiam, kitaip mąstančiam, kitkuo tikinčiam kupinos širdys. Vertybės, teisuoliškumo ir agresijos formos pasikeitė, bet grėsmės akivaizdoje išlikimo instinktas tas pats. Kaip pasielgtume stumtelėti iki kritinės ribos? Tikiu, kad, kaip ir visais laikais, būtų visokių. Vis dėlto, nors versdama knygą žiaurumo stengiausi neįsileisti į širdį, ašaros nenubraukti vis tiek nepavyko.
Į akis krenta tai, kad jūsų verstuose kūriniuose skirtingais aspektais atsiskleidžia moterų tema. Tai knygos, kuriose paliečiamos moterų santykio su pasauliu, jų vaidmenų įvairovės, taip pat įtampą tarp tradicijų ir naujovių išreiškiančios emancipacijos temos. O kiek jums pačiai artima tokia tematika? Kiek ji atrodo aktuali ir reikalinga? Ką pasakytumėt tiems, kurie vis prasitaria, kad viskas jau šita tema iškalbėta ir nelabai ką čia naujo pasakysi?
Moterų temos tikrai sąmoningai neieškau, bet turbūt ji nesąmoningai susiranda mane. Nepasakyčiau, kad ji mane trauktų ar domintų labiau nei kitos visuomenės problemos – tiek gyvenime, tiek kaip literatūros tema. Ne todėl, kad nematyčiau neteisybės, – matau ir esu už lygias teises visais atžvilgiais, bet asmeniškai nesijaučiu įskaudinta.
O kalbant apie literatūrą, man viskas priklauso nuo to, kaip ta tema atskleista. Žvelgiant iš vertėjos perspektyvos, moterų tematikos knygos dažnai žada daug dramos, į kurią ne taip sunku įsijausti, todėl jas sparčiau versti. Kita vertus, jos, deja, neretai nuslysta klišėmis ir balansuoja ant melodramos ir lėkštumo ribos. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pati tema yra išsemta ir nebereikalinga. Joje glūdi be galo daug įdomių, skaudžių potemių ir sudėtingų psichologinės įtampos klodų, reikia tik sugebėti juos tinkamai iškelti, įvilkti į bent kiek netikėtesnį, intelektualesnį ar, priešingai, nerūpestingesnį rūbą, apsaugoti nuo pigaus sentimentalumo. Kažin, ar apskritai yra temų, apie kurias gali pasakyti ką nors labai nauja, bet vis atsiranda rašytojų, kurie sugeba nustebinti.
Vertėjas, regis, yra tas žmogus, kuris kūrinį kaip visumą perpranta geriau nei bet kuris, kad ir pats akyliausias, skaitytojas. Iš vertėjo Lauryno Katkaus prieš keletą metų teko išgirsti frazę, kuri vėliau atsikartodavo ir kitų kolegų žodžiuose: „Vertėjo kančia ta, kad jis tekstą išnarsto po gabaliuką ir mato ne tik paradinę jo pusę, bet ir visas vidines siūles, net ir tas, kurios į šoną nueina.“ O kaip jaučiatės jūs – kur slypi jūsų raktas į kiekvieną naują knygą?
Puiki citata, visiškai su Laurynu sutinku. Išties vertimas yra kūryba sekant autoriaus įmintomis pėdomis, o kartais žengiant iš paskos kai kurios pėdos atrodo mažumėlę pažliugusios. Verčiant kūrinį neretai pasitaiko faktinių netikslumų ar vidinių nelogiškumų, kuriuos tikrai pastebės nors kiek atidesnis skaitytojas, ir apskritai tenka užgniaužti savo kritinį balsą ir priimti kūrinį su visomis kreivomis siūlėmis.
O kartą prabilus apie vertėjo kančias – jų yra daugybė. Pavyzdžiui, man kančia dar kyla iš to, kad nesugebu ir vargu ar kada sugebėsiu versti greitai. Tada tikrai apleidi kokybę ir permeti vargą redaktoriui. Dar liūdina, kad viešajame diskurse vertėjų darbas mažai kada pastebimas. Apie verstines knygas kalbama taip, lyg jos būtų išsivertusios savaime. O labiausiai mano kančia kyla iš tikrai vertingos literatūros ilgesio – tokios, kur kiekvienas sakinys turi prasmę, o ne tuščiai užima vietą tekste, kur kalbos įmantrumas nereiškia kitoniškumo, kur nesigriebiama kontroversiškų temų kaip pigaus triuko siekiant atkreipti dėmesį. Kitaip tariant, ilgiuosi žinojimo, kad tai, ką verti, kuo kelis mėnesius gyveni nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, turės išliekamosios vertės, o ne bus suvartota ir užmiršta. Dar vis parašoma tokių kūrinių ir tikiu, kad kada nors vienas jų paklius ir į mano rankas ir aš jam būsiu subrendusi.
Kalbant apie raktą į kiekvieną knygą – apie tai negalvojau, bet turbūt jis pasisiūlo savaime. Kiekvienos pasaulis skirtingas ir pats padiktuoja toną. „Vakaro Miglų sodas“ prašėsi ramybės ir lėtumo, „Kirkė“ – „holivudiško“ kandumo (ne veltui pagal ją bus kuriamas HBO serialas), „Malonės“ – kietumo ir atšiaurumo, spaudai rengiama „7 1/2 Evelinos Hardkesl“ mirtys – liežuvio šmaikštumo. Knyga, kurią šiuo metu verčiu iš švedų kalbos, kupina tylaus vyriško sielvarto. Tiesa, visose daug širdgėlos... Bet, kaip minėjau, vertėjas kaip aktorius turi sugebėti persikūnyti. Mano galva, nėra vieno rakto į visus vaidmenis.
Na, ir pabaigoje norisi klausti: kaip jums atrodo Lietuvos verstinės literatūros laukas? Gal kažko pasigendate, o gal priešingai – matote, kuo pasidžiaugti?
Tiesą sakant, nelabai spėju sekti, o juo labiau šitiek perskaityti, bet, kiek matau iš tolo, man jis atrodo gana įvairus, tai labiausiai ir džiugina. Gerokai padaugėję vertimų iš retesnių kalbų ir knygų iš įvairių šalių, tad tikėtina, jog plečiasi ir skaitytojų akiratis.
Savo skoniui pasigendu daugiau rimtosios literatūros kūrinių, bet noriu tikėti, kad jie randami ir verčiami, o jeigu jų, mano manymu, mažoka, tai gal dėl to, kad tiek ir tėra parašoma? Liūdina masiškumas ir kokybės infliacija, didžiulis menkavertės populiariosios literatūros kiekis ir tai, kad knygos tapusios greito vartojimo preke – sužibo ir nusėdo į užmarštį. Bet svarbiausia, kad žmonės skaito ir kad visiems yra iš ko rinktis.
Ačiū už atsakymus.