Nors romanas pirmą kartą publikuotas dar 1925 m., tai atsitiko ne autoriaus gimtojoje Rusijoje (kur pirmąsyk išspausdintas tik po bemaž septyniasdešimties metų – 1988–aisiais), bet Amerikoje, be to, ne originalo, o anglų kalba. Netrukus romanas išverstas ir į prancūzų bei čekų kalbas. 1929 m., autoriui nežinant, romano ištraukos iš anglų kalbos išverstos „atgal“ į rusų kalbą (nors vertimo praktikos požiūriu tai visiškai neleistina!) ir paskelbtos Prahoje ėjusiame rusų emigrantų žurnale „Volia Rosii“.
Iš pradžių romanas buvo interpretuojamas kaip bolševikinės Rusijos kritika, tačiau 1932 m., pasirodžius A. Huxley „Puikiam naujam pasauliui“, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai skambėjo „Mes“ motyvai, J. Zamiatinas pradėtas vertinti kaip technokratinio ateities modelio kritikas, jo sukurtasis žanras – kaip futurologinė fantazija, o knygoje pateikta meninė visuma – kaip konvergencijos – t. y. visų socialinių sistemų mišinio, verdančio viename technokratįjos katile, – vaizdinys.
G. Orwellas, negavęs romano vertimo į anglų kalbą (Anglijoje „Mes“ išleistas tik 1969 m.), perskaitė jį prancūziškai (šis vertimas vadinosi „Nous Autres“ – „Mūsiškiai“, akcentuojant knygoje vaizduojamos bendruomenės polinkį atsiriboti, užsidaryti, pretenduoti į išskirtinumą) ir 1946 m. parašė recenziją, kurioje pabrėžė, kad J. Zamiatino romano problematika yra universali, anaiptol nesietina tik su Rusijos komunistiniu režimu.
Viena iš svarbiausių romano temų, pasak G. Orwello: „mašina – tai džinas, kurį žmogus neapdairiai išleido iš butelio ir nebepajėgia sugrūsti atgal“. Recenzijoje G. Orwellas taip pat nurodė, kad A. Huxley romanas neabejotinai yra įkvėptas J. Zamiatino ir daug kur juo seka. G. Orwellas nuolat pabrėždavo J. Zamiatino įtaką Vakarų literatūrai, populiarino romaną, rūpinosi kūrybinio šio autoriaus palikimo išsaugojimu. 1949 m., kai buvo išleista garsioji G. Orwello antiutopija „1984–ieji“, rašytojas piktinosi, kad „skaitytojo nepasiekia tokio unikalaus likimo ir tokią milžinišką reikšmę turinti knyga“ kaip J. Zamiatino „Mes“.
Aukso medalis lombarde
Rašytojo likimas panašus į jo kūrinio likimą. J. Zamiatinas užaugo šventiko šeimoje dabartinėje Lipecko srityje, Lebedenėje, garsėjusioje, kaip pats rašo autobiografijoje, „kortų sukčiais, čigonais, arklių turgumis ir itin sodria rusų kalba“. Žemėje, kuri padovanojo pasauliui Levą Tolstojų, Ivaną Turgenevą, Ivaną Buniną…
Vaikystę praleido, paties J. Zamiatino žodžiais, „po rojaliu“. Jo motina buvo talentinga muzikantė – iš jos paveldėjo muzikalumą. Vienas mėgstamiausių J. Zamiatino kompozitorių – Aleksandras Skriabinas (1872–1915), spontanišką, impulsyvią šio kūrėjo muziką rašytojas laikė dvasingumo, iracionalumo, žmogaus nepažinumo simboliu. A. Skriabinas jam reiškė harmoniją, kurios neįmanoma patikrinti algebra. Šio kompozitoriaus, ieškojusio muzikos ir spalvų (šviesos) sintezės, muzika, kaip ir rusų dailininko Boriso Kustodijevo (1878–1927) darbai, turėjo įtakos J. Zamiatino stiliui, jo metaforizuotai, pasak Aleksejaus Remizovo, „ornamentuotai prozai“.
Ketverių metų būsimasis rašytojas jau skaitė Nikolajų Gogolį, šiek tiek vėliau – Fiodorą Dostojevskį, Anatole’į Franse’ą.
Gimnazija būsimajam rašytojui atrodė labai nyki – 1902 m. jis džiūgavo „išsinėręs iš pilko gimnazijos milo“. Baigęs gimnaziją aukso medaliu, išvyko studijuoti į Peterburgą. Beje, medalį vėliau už 25 rublius užstatė lombarde. Ten šis ir liko.
Studijavo Peterburgo politechnikos instituto Laivų statybos fakultete. XX a. pradžioje Rusijoje, pasak J. Zamiatino, „būti bolševiku reiškė eiti didžiausio pasipriešinimo keliu“. Taigi jis tapo bolševiku.
1905 m. atliko praktiką garlaivyje „Rosija“, kursavusiame iš Odesos į Aleksandriją: „Konstantinopolis, mečetės, dervišai, turgūs, balto marmuro krantinė Smirnoje, Beiruto beduinai, balkšva Jafos bangų mūša, juodas ir žalias Ąfonas, maro apsėstas Port Saidas, geltona ir balta Afrika, Aleksandrija: anglų policininkai, krokodilų iškamšų pardavėjai, garsusis Tartusas. Ypatinga, atskira nuo visko, įstabi Jeruzalė, kur savaitę gyvenau pažįstamo arabo šeimoje“, – prisimena autobiografijoje J. Zamiatinas.
1908 m. baigė Laivų statybos fakultetą. Tarp brėžinių ir logaritminių liniuočių – pirmojo apsakymo juodraščiai. Tais pačiais metais šis apsakymas buvo išspausdintas žurnale „Obrazovanįje“. Literatūriniu debiutu pats autorius buvo nepatenkintas ir paskui trejus metus rašė tik „į stalčių“, kol galų gale 1911 m. pajuto atradęs savo stilių.
Paliktas dirbti institute, Laivų architektūros katedroje, dėstė šią discipliną. Keliaudamas darbo reikalais, skersai išilgai išmaišė Rusiją, dirbo Vokietijoje. 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, atvyko į Angliją. Ir: „Anglijoje viskas buvo taip pat nauja ir keista, kaip kadaise Aleksandrijoje, Jeruzalėje. Pirmiausia – geležis, mašinos, brėžiniai: stačiau ledlaužius Glazge, Niukaslyje [...] (be kita ko, ir vieną iš mūsų didžiausių ledlaužių – „Lenin“). Vokiečiai sėjo bombas iš cepelinų...“ Kai laikraščiuose pradėjo mirgėti antraštės „Revolution in Russia“, rizikuodamas gyvybe, senučiuku garlaiviu grįžo į tėvynę.
1917–1918 m., po bolševikinio perversmo, misdamas kavos malūnėliu maltomis avižomis, kūrė planus apie visų laikų ir visų tautų pasaulinės literatūros klasikų serijos leidimą, mąstė apie skirtingų meno rūšių raiškos priemonių sintezę, svajojo teatro scenoje atkurti pasaulio istoriją... Brėžiniai neberūpėjo: „praktinė technika nudžiūvo ir atitrūko nuo manęs kaip pageltęs lapas“, – prisipažįsta J. Zamiatinas. Tiesa, rašytojas tebedėstė Politechnikos institute, tačiau tuo pat metu pradėjo skaityti naujausios literatūros kursą A. Gerceno pedagoginiame institute (1920–1921). Jis subūrė literatų grupę „Serapįjono broliai“, kurios nariai buvo Michailas Zoščenka, Konstantinas Fedinas, Nikolajus Tichonovas ir kiti.
1920 m. pradėjo rašyti romaną „Mes“. Romane vaizduojama racionaliais matematikos principais organizuota visuomenė, įveikusi du didžiuosius žmonijos priešus – Meilę ir Alkį – ir gyvenanti absoliučios laimės sąlygomis. Nors romanas nebuvo išspausdintas, mašinraščio kopijos keliavo iš rankų į rankas. Sovietiniai kritikai, perskaitę rankraštį, aršiai užsipuolė autorių. Vienas jų, Dmitrįjus Furmanovas, įvertino kūrinį kaip „piktą pamfletą-utopįją apie komunizmo viešpatystę, kurioje viskas suniveliuota ir išromyta“. Prasidėjo represijos: 1929 m. iš Maskvos akademinio dailės teatro (MCHAT) repertuaro išbraukta J. Zamiatino pjesė „Blusa“ (1925 m. sukurta Nikolajaus Leskovo „Kairiarankio“ motyvais), uždrausta statyti tragediją „Atila“ (1928).
J. Zamiatinas niekada neįtiko nė vienai valdžiai: 1906 m., areštuotas caro pareigūnų, ir 1922 m., suimtas bolševikų, buvo laikomas tame pačiame to paties kalėjimo koridoriuje, o publikuoti rašytojo kūrinius draudė ir caro, ir bolševikų valdžia…
1931 m. rašytojas laišku kreipėsi į Staliną, prašydamas leisti jam išvykti iš šalies. Tarpininkaujant Maksimui Gorkiui, J. Zamiatinui buvo leista išvykti, tikriau tariant, visam laikui emigruoti į užsienį. 1932 m. jis apsigyveno Paryžiuje, rašė apsakymus ir kino scenarijus, pasakas.
Mirė Paryžiuje 1937 m. kovo 10 d. Palaidotas Paryžiaus priemiesčio Tjė kapinėse. 1993–ieji Prancūzijoje buvo paskelbti J. Zamiatino metais.
„Mes“. Romano genezė
Literatūrologai mano, kad impulsą sukurti romaną J. Zamiatinui suteikė „proletkulto“ (proletarinės kultūros, kurios vienu iš svarbiausių bruožų laikomas siekis pakeisti gyvenimo chaosą organizuota, dėsninga ir planinga veikla) ideologų Aleksandro Bogdanovo ir Aleksejaus Gastevo sukurta utopija, kurios pagrindinė mintis – globali pasaulio pertvarka, galinti įvykti tik „anuliavus žmogaus sielą ir meilės jausmą“. Kita vertus, nekelia abejonių, kad antiutopijos idėjas J. Zamiatinas brandino kur kas anksčiau: jau Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbdamas Anglijoje, jis parašė apysakas „Saliečiai“ ir „Žmonių gaudytojas“.
Šiuose kūriniuose gausu sąšaukų su romano „Mes“ idėjomis, pvz., tikėtina, kad Šventosios Valandalentės prototipas – vikaro Djuli, „Priverstinio išganymo testamento“ autoriaus, dienotvarkė, kurioje buvo nurodytas tikslus „maitinimosi valandų grafikas; atgailos dienų (du kartus per savaitę) grafikas; naudojimosi grynu oru grafikas; labdaringos veiklos grafikas; ir galiausiai – vienas grafikas, iš kuklumo paliktas be pavadinimo, susijęs specialiai su ponia Djuli, kuriame pažymėtas kas trečias mėnesio šeštadienis“. Beje, „Mes“ – proletkultininkų pamėgtas prozos ir ypač poezijos kūrinių pavadinimas (pvz., Aleksejaus Kratskio, Aleksandro Žarovo ir daugybės kitų kūryba). Tuose kūriniuose šlovinamas beasmenis vienis – mes.
Apie žanrą ir tradiciją
J. Zamiatinas laikomas vienu iš antiutopijos žanro pradininkų. Antiutopija – tai utopija „atvirkščiai“. Pastarasis terminas siejamas su 1518 m. datuojamu Thomo More’o romanu. Jame aprašoma ideali, harmoninga visuomenė, gyvenanti Utopijos saloje, kurioje nėra tironijos ir karų. Antiutopija (kitaip chronotopija, uchronija, distopija) – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. J. Zamiatinio „Mes“ – ne tik proletkultininkų projektų, bet ir fordizmo1 teilorizmo2, futuristinių užmojų parodija. Antiutopija logiškai pratęsia utopiją ir atskleidžia jos silpnąsias vietas. Pasak Leonido Donskio, „Mes“ „modernią jėgą nusakė visiškai taip pat, kaip XIX a. ją įsivaizdavo tobulą kalėjimo projektą sukonstravęs anglų filosofas utilitaristas Jeremy Benthamas, vėliau įdomiai perinterpretuotas Michelio Foucault kaip Panoptikono kūrėjas“.
J. Zamiatinas gilinasi į tai, ką akademiškai ir teoriškai tyrė tokie mokslininkai, kaip Hannah Arendt, Karlas Jaspersas, Karlas R. Popperis, Raymond’as Aronas, Leszekas Kołakowskis, Ernestas Gellneris, tokie rašytojai, kaip, G. Orwellas, Arthuras Koestleris, Czesławas Miłoszas, Milanas Kundera... J. Zamiatinas ne tik priklauso šiai „įžymiai totalitarizmo, ideokratijos, smegenų plovimo ir manipuliacinio bendravimo kritikų draugijai“, bet ir laikytinas jos pranašu bei pranokėju.
Romano problematika
Visą romaną „Mes“ persmelkia Immanuelio Kanto ir Fredericko Teyloro antitezė. Tai racionalistinės mąstymo sistemos, kuri žmogų supranta kaip priemonę, ir humanistinės sistemos, kur žmogus laikomas tikslu, priešprieša. Antiutopijos autorius kelia klausimą, ar gali būti suderinami įvairūs projektai, susiję su visuotinės laimės vizija, su atskiros asmenybės interesais, ir parodo, kaip lygybė pavirsta lygiava, protingai organizuota valstybės santvarka – prievartiniu žmogaus elgesio reglamentavimu, o technikos pažanga patį žmogų paverčia mechanizmu...
Pasak Ericho Frommo: „Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį užduoda visų trijų antiutopijų autoriai (J. Zamiatino „Mes“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, G. Orwello „1984“) – tai filosofinis, antropologinis, psichologinis ir tam tikra prasme religinis klausimas: ar žmogaus prigimtis gali būti pakeista taip, kad žmogus pamirštų laisvės, orumo, sąžiningumo, meilės siekį – kitaip tariant, ar žmogus gali pamiršti, kad jis – žmogus?“
Romane svarstomi amžinieji būties ir žmogaus egzistavimo klausimai. Ar įmanoma sukurti laimės formulę? Ar įmanoma taip protingai sutvarkyti pasaulį, kad jame viskas būtų tikslinga, tikslu ir vienareikšmiška kaip dukart du? Ar tik ne apie tai garsusis ketureilis iš soneto „Laimė“, kurį susižavėjęs skaito pagrindinis romano „Mes“ veikėjas D-503:
„Amžiais pamilusieji dukart du,
Amžiais paskendę aistroj keturių,
Karščiausi pasauly meilužiai – jų
Neperskirsi niekad – kaip dukart dviejų...“
Ir toliau:
„Daugybos lentelė išmintingesnė, labiau primenanti absoliutą nei senasis Dievas: ji niekada, suprantate, niekada neklysta. Ir nėra nieko laimingiau už skaičius, egzistuojančius pagal dermės perimtus, amžinus daugybos lentelės dėsnius. Jokių abejonių, jokių klystkelių. Tiesa yra viena. Teisingas kelias – taip pat vienintelis; ir ta tiesa – dukart du, ir tas teisingas kelias – keturi.“
J. Zamiatinas čia pasitelkia alegoriją iš F. Dostojevskio apysakos „Užrašai iš pogrindžio“: „gali būti, kad tikslas, į kuri veržiasi žmonija, yra tas nenutrūkstamas jo siekimo procesas, kitaip tariant, pats gyvenimas, o ne tikslas kaip toks, nes šis, suprantama, turėtų būti ne kas kita kaip dukart du keturi, taigi formulė, bet juk dukart du keturi – tai jau ne gyvenimas, ponai, tai mirties pradžia“.
Literatūrologai pabrėžia, kad XX a. antiutopijoms būdinga ryški mirties tema, sietina su sadomazochistiniais sociumo polinkiais ir baimės atmosfera. Nors ir slegia, baimė išlaisvina individą nuo egzistencinio siaubo. Šis su pačia žmogaus gyvenimo esme, t. y. su jo baigtinumu, susijęs siaubas lieka glūdėti pasąmonės gelmėse ir paverčiamas neapykanta „didžiojo tikslo“ priešams.
J. Zamiatinas į žmogaus vidų pažvelgia dar giliau. Susirgęs siela, D-503 visais pojūčiais ir receptoriais atsiveria būčiai. Ir tai jam sukelia nepakenčiamą skausmą: meilė, aistra, savyje atrastas žiaurumas... Juk neatsitiktinai romane šmėkšteli Buda. Išsigelbėti galima nebent susitapatinus su funkcija (pasakojimas apie „Tris paleistinius“), taigi sugrįžus į palaimingą vegetavimo būseną – griežtai ribojamą, todėl saugią unifikuotą egzistenciją. Šitai įmanoma tik įtikėjus sociumo arba grupės praktikuojama religija, kitaip tariant, ideologija, kaip kolektyvine forma egzistencinio siaubo sukeltai neurozei įveikti. Be abejonės, J. Zamiatinui vienam pirmųjų pavyko taip aiškiai įžvelgti totalitarizmo bei konformizmo šaknis ir jas maitinančius šaltinius.
Ką, pagal J. Zamiatiną, galėtume laikyti alternatyva? Romane vaizduojama „natūraliai“ tarpstanti bendruomenė, gyvenanti anapus Žaliosios Sienos, bet jos nariai įtartinai panašūs į Jonathano Swifto ygagus, kitaip tariant, priskirtini utopijai.
Romane gausu religinių simbolių: veikėjai tapatinasi su Jozue, kuriam įsakius saulė sustojusi danguje; jie siekia žemėje atkurti rojų, kur viskas būtų aišku kaip dukart du, tapti dievais... „Mūsų dievai – čia, apačioje, su mumis: biure, virtuvėje, dirbtuvėse, tualete; dabar dievai pasidarė panašūs į mus: ergo – mes patys pasidarėme kaip dievai.“ Argi neišsipildė biblinio gundytojo žalčio pažadas: „...būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“? Ne. Romano pabaigoje D-503, stebėdamas, kaip kankinama jo mylimoji I-330, nejaučia nieko, išskyrus tai, jog šitai – „gražu“.
Paskutinis romano sakinys apie neišvengiamą proto pergalę atrodo lyg klaiki parodija, nes, pasak Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams, „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“.
1 – Nuo JAV pramonininko Henry Fordo pavardės. Fordizmu vadinama buržuazinė gamybos organizavimo ir racionalizavimo sistema, pagrįsta maksimaliu darbininkų išnaudojimu.
2 – Frederickas Teyloras garsus tuo, jog teigė, kad, racionalizavus darbo metodus, galima pašalinti nereikalingus judesius ir tokiu būdu padidinti darbo našumą. Darbininkai buvo verčiami dirbti vis greičiau, ir laikas tapo išnaudojimo priemone.