Knyga „Raudonasis badas“: Juodieji Stalino sąrašai – vis didėjanti buožių bendruomenė

Pulitzerio premija įvertintos JAV žurnalistės ir istorikės Anne Applebaum plačiajai auditorijai skirta knyga „Raudonasis badas“ – įtaigus ir negailestingai atviras istorinis pasakojimas apie vieną niekšiškiausių Stalino nusikaltimų, kurio padariniai juntami iki šiol, Rusijai ir vėl kėsinantis į Ukrainos nepriklausomybę. Tai ciniško melo ir abejingumo industrijos, kerojusios Sovietų Sąjungoje, skerspjūvis, o kartu įspėjimas šiandienai: jeigu iš istorijos nepasimokome, istorija kartojasi.

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 25 d., šeštadienį, 14 val. Litexpo Forume, rašoma pranešime žiniasklaidai.

1929 metais Stalinas ėmėsi įgyvendinti savo žemės ūkio kolektyvizacijos politiką – iš tiesų antrąją revoliuciją Rusijoje. Milijonai valstiečių buvo priversti atiduoti savo žemę ir stoti į kolūkius. Rezultatas buvo pražūtingiausias Europos istorijoje badas: 1931–1933 metais Sovietų Sąjungoje mirė penki milijonai gyventojų. Tačiau, užuot siuntusi pagalbą, sovietų valstybė pasinaudojo šia katastrofa stengdamasi išspręsti Ukrainos jai keliamą politinę problemą. Daugiau kaip trys milijonai mirusiųjų buvo ukrainiečiai, kurie neteko gyvybių ne todėl, kad buvo atsitiktinės blogos politikos aukos – valstybė sąmoningai buvo nusiteikusi juos sunaikinti. Jūsų dėmesiui knygos „Raudonasis badas“ ištrauka.

***

1932 m. lapkritį ir gruodį, ėmusi suvokti naujųjų „besąlygiškų“ įsakymų reikšmę, Ukrainos komunistų partija išplėtė ir formalizavo respublikos juodųjų sąrašų sistemą. Terminas „juodasis sąrašas“ (čorna doška, pažodžiui „juodoji lenta“) nebuvo naujovė. Nuo pat pirmųjų dienų valdžioje bolševikai grūmėsi su mažo našumo problema. Kadangi valstybinėse įmonėse nei viršininkai, nei darbininkai neturėjo jokių rinkos formuojamų stimulų dirbti stropiai ar gerai, valstybė sukūrė įmantrias skatinimo ir bausmių schemas. Be kitų dalykų, daugelyje fabrikų geriausiai dirbančių darbininkų pavardės imtos rašyti „raudonosiose lentose“, o blogiausių darbininkų – „juodosiose lentose“. 1920 m. kovą pats Stalinas pasakė kalbą Donbase ir ypač pabrėžė būtinybę „vieną grupę vertinti labiau už kitą“ ir apdovanoti „raudonaisiais medaliais“ darbo brigadų pirmūnus „kaip už karinę operaciją“. O kartu tuos draugus, kurie darbo vengia, būtina „traukti už plaukų“: „Jiems reikia juodųjų lentų.“ Pilietinio karo laikotarpiu, 1919–1921 m., bolševikai į juoduosius sąrašus įtraukė ištisus kaimus, jei tik šie neįstengė įvykdyti grūdų rekvizicijos reikalavimų.

1932 m. juodieji sąrašai grįžo kaip priemonė sustiprinti grūdų supirkimo politiką. Nors tam tikru mastu jie buvo taikomi visuose grūdus auginančiuose SSRS regionuose, Ukrainoje jie imti naudoti anksčiau, plačiau ir griežčiau. Nuo pat metų pradžios sričių ir vietos valdžios institucijos ėmė traukti į juoduosius sąrašus kolūkius, kooperatyvus ir net visas gyvenvietes, kuriems nepavyko įvykdyti grūdų kvotų, ir skirti jiems įvairias baudas ir sankcijas. Vasaros pabaigoje vietiniai vadovai sąrašus išplėtė. Lapkritį ši praktika tapo visuotinė, apėmė kaimus ir kolūkius beveik kiekviename Ukrainos rajone.

Visoje respublikoje laikraščiuose imta skelbti juoduosiuose sąrašuose atsidūrusių kaimų pavadinimus ir jų įvykdytos grūdų kvotos nuošimčius. Pavyzdžiui, vienas toks straipsnis, taip ir pavadintas – „Juodasis sąrašas“, apibrėžtas juodu rėmeliu, 1932 m. rugsėjį pasirodė Poltavos srityje. Sąraše išvardijami septyni kaimai, kurių kiekvienas metinį planą įvykdė vos nuo 10,7 iki 14,2 procento.

Kadangi kiekvienoje Ukrainos srityje apskaita buvo vedama atskirai, kiek iš viso organizacijų pateko į juoduosius sąrašus, sunku nustatyti. Tačiau metų pabaigoje visoje respublikoje sąrašuose atsidūrė šimtai, o gal ir tūkstančiai kaimų, kolūkių ir nepriklausomų ūkių. Į juoduosius sąrašus buvo įrašyti mažiausiai septyniasdešimt devyni ištisi rajonai, o 174 rajonai buvo įtraukti iš dalies – iš viso beveik pusė visos respublikos. Juos įvardijo vietiniai lyderiai, tačiau Maskva šiuo procesu labai domėjosi. Kaganovičius pats pasistengė, kad juodųjų sąrašų sistema paplistų ir Kubanėje, istorinėje kazokų ir daugumos ukrainietiškai kalbančių gyventojų gyvenamoje Šiaurės Kaukazo srityje. Kubanė neigiamo dėmesio sulaukė prieš kelerius metus, kai ukrainizacijos entuziastai ten ėmė propaguoti kalbą. Todėl dabar Kaganovičius pats ėmėsi vadovauti komisijai, sukurtai įveikti bendrą grūdų pristatymo ir tautinių nuotaikų problemą. Lapkričio 4 d. Šiaurės Kaukazo vadovybė pareigingai išspausdino penkiolikos kazokų gyvenviečių (stanicų) juodąjį sąrašą.

Paskui prasidėjo įvairios į juoduosius sąrašus įrašytiems ūkiams ir kaimams taikomos sankcijos. Telegramoje, išsiųstoje visoms sritims, Ukrainos Centro komitetas į juodąjį sąrašą įtrauktiems rajonams, kurie neįvykdė iškeltų grūdų pristatymo užduočių, uždraudė įsigyti bet kokias gamybines ar pramonines prekes. Pirminiu įsakymu buvo palikta išimtis žibalui, druskai ir degtukams. Po dviejų savaičių telegrama iš Maskvos Molotovas įsakė Kosiorui uždrausti tiekti ir šias tris prekes. Draudimui įsigaliojus bet kuriam valstiečiui, dar turinčiam kokių nors maisto atsargų, netrukus turėjo kilti didelių sunkumų pasigaminti valgyti.

Paskui buvo visai uždrausta prekiauti. Pirmiau 1932 m. įsaku buvo uždrausta valstiečiams prekiauti grūdais ir mėsos produktais, jeigu ūkis neįvykdė rekvizicijos kvotos. Dabar grūdų supirkimo užduočių neįvykdę rajonai, o jie sudarė daugiau nei pusę Ukrainos, nebegalėjo teisėtai prekiauti grūdais, sėklomis, miltais ar duona jokiais pavidalais. Bet kas, nutvertas prekiaujantis, galėjo būti suimtas. Policininkai atiminėjo grūdus ar duoną turgavietėse. Atsiliekančiuose kolūkiuose gyvenantys valstiečiai negalėjo grūdų nei nusipirkti, nei išmainyti, nei apskritai teisėtai jų įsigyti ar turėti.

Po kito Politbiuro dekreto iš bendruomenių, patekusių į juodąjį sąrašą, imta valyti „kontrrevoliucinius elementus“. Kubanėje vietiniai aktyvistai išsikovojo teisę patys rengti vietinių sabotuotojų „teismus“, ir per kelias kitas savaites iš krašto buvo išvežta 45 000 žmonių, o jiems pakeisti atsivežta demobilizuotų raudonarmiečių ir kitų atvykėlių. Kaganovičius nė kiek neabejojo dėl Kubanės juodojo sąrašo tikslo. Kaip rašė Stalinui, jis norėjo, kad „visi Kubanės kazokai žinotų, jog 1921 m. pasipriešinę Tereko kazokai buvo ištremti. Taip ir dabar – negalime leisti, kad Kubanės žemėje, jos auksinėje dirvoje, jie atsisakytų sėti ir mums trukdytų.“

Ukrainoje juodieji sąrašai buvo ir kaip pamoka už pasipriešinimo beprotybę. Kitaip nei Rusijoje ir Baltarusijoje, kur į „juodąjį sąrašą“ buvo įrašomi vien grūdų augintojai, Ukrainoje į jį galėjo būti įtraukiama beveik bet kokia organizacija. Sąraše buvo ištisi rajonai. Mašinų ir traktorių stotys, lentpjūvės ir visokiausios rajoninės įmonėlės, tik iš tolo susijusios su grūdų auginimu. Pasak vieno istoriko, „juodasis sąrašas tapo univer- saliu ginklu, nukreiptu į visus kaimo gyventojus“ Ukrainoje. Juodasis sąrašas grėsė ne tik valstiečiams, bet ir amatininkams, mokytojams, valdininkams, valstybės tarnautojams, bet kam, kas gyveno į sąrašą pakliuvusiame kaime ar dirbo į jį įtrauktose įmonėse.

Daugėjant įtrauktų žmonių keitėsi ir apibrėžtis, ką reiškia pakliūti į „juodąjį sąrašą“. Kaip ir visiems tuose regionuose, kurie neįvykdė grūdų surinkimo užduočių, į juoduosius sąrašus patekusiems žmonėms buvo uždrausta įsigyti pramoninių prekių, taip pat ir – Molotovo dėka – žibalo, druskos ir degtukų. Negana to, aktyvistai vertė grąžinti centrinei valdžiai visas parduotuvėse ir sandėliuose saugomas pramonines prekes – drabužius, baldus, įrankius.

Paskui buvo įvestos finansinės sankcijos: sąrašuose esantys ūkiai ir įmonės negalėjo gauti jokių paskolų. Jeigu turėjo negrąžintų, privalėjo atiduoti pirma laiko. Iš kai kurių apskritai atėmė visus pinigus: valstybė uždarė banko sąskaitas ir privertė darbuotojus sumokėti kolektyvinę skolą. Valstybė uždraudė malti grūdus (net jeigu jų buvo galima gauti) ir kepti duoną. Į sąrašus patekę ūkiai negalėjo kreiptis paslaugų į mašinų ir traktorių stotis, vadinasi, visus žemdirbystės darbus turėjo nudirbti rankomis arba su gyvuliais. Kai kur specialios brigados ar kareivių komandos prižiūrėjo, kaip laikomasi draudimų, ir neleido kaimui, ūkiui ar rajonui nieko parduoti.

Kartais tam tikri ūkiai sulaukdavo papildomų sankcijų. 1932 m. lapkritį į juodąjį sąrašą įtraukusi Donecko srities Vorošilovo rajono Horodyščės miestelį vietos valdžia apsižiūrėjo, kad taisyklės didelio poveikio nepadarė. Horodyščė yra netoli didelės Debalcevės geležinkelio stoties, kur gana aktyviai vyko nelegali prekyba. Daugelis kaimiečių buvo amatininkai arba dirbo gretimose šachtose, turėjo plačius ryšius, be to, savo žemės sklypus, todėl rado, kaip apsirūpinti reikalingais produktais. Blogiau, kad Horodyščės istorija buvo įtartina: pilietinio karo metais jos partinis komitetas pranešė pastebėjęs, kad kaimiečiai priglaudžia „banditų grupes, arkliavagius ir panašiai“. Kolektyvizaciją miestelyje irgi „pasitiko aktyvus pasipriešinimas“, nes jame buvo „didelė buožių bendruomenė“. Rajono lyderiai nutarė sugriežtinti taisykles tik Horodyščei. Jie pareikalavo iš anksto grąžinti kolūkio paimtą 23 500 rublių paskolą. Atėmė traktorius. Konfiskavo visas žmonių sėklos atsargas. Užkrovė mėsos „baudas“ – vadinasi, konfiskavo ir gyvulius – ir atėmė šachtininkų daržo gėrybes. Pasirūpino, kad vietiniuose fabrikuose 150 žmonių būtų atleisti iš darbo, nes jų šeimos neatidavė grūdų. Galiausiai suėmė ir į teismą patraukė kolūkio vadovybę, o visus gyvenvietės gyventojus įspėjo – jeigu nesiliaus sabotavę, visi bus išvežti, o juos pakeis „sąmoningi kolūkiečiai“. Namai bus konfiskuoti ir atiduoti „neturintiems kur gyventi pramonės darbininkams“.
Juodieji sąrašai esą buvo sumanyti įtikinti į juos pakliuvusius valstiečius dirbti stropiau ir užauginti daugiau grūdų. Iš tikrųjų jų poveikis buvo priešingas. Neturėdami nei grūdų, nei gyvulių, nei įnagių, nei pinigų, nei paskolų, negalėdami prekiauti, neturėdami netgi darbo į juoduosius sąrašus patekusių kaimų gyventojai nieko valgomo negalėjo nei užauginti, nei paruošti, nei įsigyti.