Aktorius, už R. Gary romano įgarsinimą nominuotas Lietuvos leidėjų asociacijos rengiamuose apdovanojimuose (kategorija „Metų balsas“), įsitikinęs, kad geram pasakojimui balsu būtina gyvenimiška patirtis.
Kviečiame skaityti interviu su J. Damaševičiumi apie tai, ką reiškia garsinti knygą ir ko toks darbas gali išmokyti.
Balsu nusipiešti vaizdą
„Įsivaizduokite teatro sceną. Juk joje matote kalbančius aktorius, vaizdą, girdite muziką, yra dekoracijos, šviesos ir scenografija. Dabar viską išimkime ir palikime tik du aktorius. Vis dar matote žmones, jų emocijas, veido išraiškas, kūno kalbą. Išjunkime šviesą. Kas lieka? Lieka balsas – jis turi nupiešti vaizdą, kuriame mes visi atsidursime. Štai jums ir audioknyga – tai ypatingas piešinys, spektaklis balsu, ir to tikrai negali sukurti bet kuris žmogus, turintis gražų balsą. Vien gražaus balso neužtenka. Reikia nusipiešti vaizdą ir tame vaizde visus apgyvendinti“, – pradėdamas pokalbį sako J. Damaševičius.
Pasak jo, knygų garsinimas – ne tik tikrų tikriausias darbas, bet ir atskira specialybė.
„Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – red. past.) turėjome profesorės Stefanijos Nosevičiūtės dėstomą kalbos suvokimo, švarumo, perteikimo kursą. Jau tada patyrėme, kad tai atskiras mokslas su labai griežtomis taisyklėmis. Sakyčiau, gal net dar griežtesnėmis negu tapybos ar akvarelės. Juk, kai pagalvoji, tai yra tapyba balsu – be galo sudėtingas amatas. Mums labai pasisekė turėti dėstytojus, kurie perteikė kanonus. Perteklinis profesorės rūpestis, meilė, noras, įsivaizdavimas, kaip viskas turi būti, mus skatino ją sekti. Tuomet tie būdai atrodė netradiciniai, juokingi, net idiotiški, bet jinai sugebėjo išugdyti meilę žodžiui“, – įsitikinęs aktorius.
Jis sako, kad norint gerai įgarsinti pirmiausia pats turi jausti kiekvieną žodį, matyti kūrinį prieš akis, visus jo niuansus. Ir kuo kūrinio siužetas artimesnis garsinančiajam, jo ar jos patirčiai, tuo lengviau viską pajausti ir perteikti.
„Žinoma, yra tokių knygų, kurios visiškai prasilenkia su mano patirtim, – pavyzdžiui, Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“. Man tai buvo visiškai nesuvokiamas, kosminis tekstas, kuris atsivėrė atradimais, bet reikalavo ir beprotiškai daug papildomo darbo, skaitymo, paieškų. Turbūt užtrukome pusę metų su ta knyga, o aš turėjau skaityti labai daug papildomos literatūros, kad suvokčiau, apie ką jis kalba, ką bando pasakyti“, – prisimena J. Damaševičius.
Turėti atsakymus
Bet ar visada ir viską galima puikiai įgarsinti?
„Tikrai būna, kad ateinu į studiją, o nuotaika bloga, skauda, negera. Tuomet apsisuku ir išeinu namo. Nes suprantu, kad būdamas tokios emocinės ir fizinės būsenos negaliu dirbti. Bet yra žmonių, kurie dirba nesvarbu kaip jausdamiesi – vieni turbūt dėl pinigų, kiti, matyt, iš pareigos. Aš ne. Esame su studija nusistatę, kad gali būti trys, maksimum keturios valandos kokybiško, produktyvaus darbo, bet aš kartais nutraukiu ir per pirmą valandą – juk jaučiu, kad ne ta diena, kad „spaudžiu“ kažką iš savęs“, – patirtimi dalinasi aktorius.
Anot aktoriaus, nepakanka vien gražaus balso ir geros fizinės bei emocinės savijautos. Būtina, bent jau sau, atsakyti, kam iš viso to reikia, kokia yra knygos, kurią ruošiesi skaityti, prasmė. „Neemocionalus žmogus neturėtų sėsti garsinti knygos. Be to, privalu turėti atsakymus į šiuos klausimus. Kiekvienas menininkas turi sau atsakyti, kodėl jis kuria. Kam aš tai darau, kas aš pats esu. Juk tai, kas esu, ir yra mano kūryba.“
Išgyvenimai, virtę žodžiais
„Metų balso“ nominacija aktoriui pelniusi R. Gary knyga „Aušros pažadas“ buvo vienas iš artimų, atpažįstamų kūrinių, į kuriuos nesudėtinga įsijausti. Nors autorius neslepia: knygos pradžią teko garsinti du kartus.
„Taip, knygos pradžią teko garsinti du kartus, nes buvau įsitikinęs, kad reikia įsijausti į tam tikrą ypatingą būseną. Tokią, kai guli paplūdimyje ir viską matai, viską girdi. Neseniai buvo miręs mano tėvas, jaučiau, kad turiu išleisti skausmą ir susikaupusį pyktį, kad galėčiau papasakoti tą istoriją. Ir kai šitai paaiškinau studijos žmonėms, jie, regis, mane suprato, leido dar kartą bandyti „atsigulti“ paplūdimyje su tais visais ruoniais ir jūržolėmis. Buvau tikras, kad kitaip tos istorijos nepapasakosiu, nes tai labai skausminga istorija.
Toje knygoje aš skaičiau ir pasakojau apie save. Apie save ir savo mamą, kuri taip pat projektavo ir kūrė mano gyvenimą. Taip, man ir anksčiau, ir po šiai dienai atrodo, kad ji tiesiog sukūrė mano gyvenimą. Nesijuokit, bet mano mama buvo gyvenimo projektuotoja, ji pasakė: jei gims berniukas, tai bus aukštas, rudom akim, Džordžas, aktorius. Viskas taip ir įvyko. O juk buvau nunešęs dokumentus stoti į Istorijos fakultetą, nes labai domėjausi istorija, kasinėjimais užsiėmiau, istoriją nagrinėjau. Bet nuėjau į spektaklį „Jaunimo teatre“, kur buvo rodomas toks jungtinis dviejų spektaklių parodymas pagal Tennessee’io Williamso „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ ir „Stiklinį žvėryną“. Puikūs aktoriai, geras pastatymas, ir mane taip paveikė, kad nusprendžiau stoti į aktorinį. Taip ir išsipildė mamos projektas. Tad R. Gary istorija man labai labai artima“, – prisiminimai dalinasi aktorius.
J. Damaševičius neslepia, kad balsu skaitomose knygose sugula daugybė gyvenimo patirties, bet knygos apdovanoja patirtimi ir žiniomis.
„Pamenu, viena pirmųjų mano įgarsintų knygų buvo onkologine liga sergančio ir žinančio, kad mirs, gydytojo Paulo Kalanithi knyga „Įkvėpti tylą“. Ją garsinti pradėjome gegužės mėnesį, o rugpjūtį mano tėvas, jau sirgdamas plaučių vėžiu, atsigulė į ligoninę ir per tris mėnesius išėjo. Tada, pamenu, visų reakcija buvo be galo garsi, rėksminga, o aš jau buvau perskaitęs tą knygą ir būtent dėl to su juo kalbėjau labai ramiai. Ir mirė jis prie mano akių – žiūrėjome žinias ir jis užmigo suvisam. Kažkuo rezonuoja su Patriko Svenssono knyga „Apie ungurius ir žmones“, irgi mano įgarsinta. Taip jau yra, kad žmogus, neišgyvenęs artimojo ligos, netekties, negali to kitam papasakoti ir ištransliuoti.“
Suprasti „Vilniaus pokerį“
Visai neseniai baltoslankos.lt audioformatu pasirodė ir kultiniu vadinamas R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Po sudėtingos ir ilgos atrankos vienas pagrindinių balsų – Vargalio – jame taip pat atiteko J. Damaševičiui. Knygoje taip pat skamba Manto Vaitiekūno, Jolantos Dapkūnaitės ir Pauliaus Markevičiaus balsai.
„Kai garsinome R. Gavelio „Vilniaus pokerį“, labai aiškiai supratau, kiek daug reiškia tai, kad galiu atsiminti nupasakotą laiką, kad aprašomi dalykai man yra ryškūs ir gyvi, kad labai konkrečiai, o ne iš pasakojimų žinau, kas, pavyzdžiui, yra Brodas“, – paklaustas, kaip sekėsi garsinti, sako J. Damaševičius.
O paprašytas paaiškinti, kodėl, jo nuomone, šis romanas vis dar populiarus, ypač tarp jaunimo, autorius buvo atviras: „Aš tikrai nesuprantu, kas šiame R. Gavelio romane būtų aktualu jaunam žmogui. Pamenu, pirmą kartą tuos atšviestus visiems prieinamus romano puslapius skaičiau šešiolikos, paskui būdamas trisdešimties perskaičiau dar kartą – nieko nesupratau. Ir va skaičiau dabar, būdamas maždaug tokio amžiaus kaip Vargalys, – penkiasdešimties. Tik dabar galiu pasakyti, kad, velniai griebtų, aš tą romaną suprantu. Tai juk vyro gyvenimo pabaigos pradžia. Kas gali įvardyti, pajausti, atsakyti, kaip jaučiasi penkiasdešimtmetį perkopęs vyras lovoje, sekso metu, savo mintyse? Tik žmogus, keliaujantis tuo keliu. Dabar jau man aišku, kas ten ir apie ką, kodėl. Tai įamžėjusio vyro bandymas atgaivinti save, lūkestis, kad tai dar įmanoma, nors iš tiesų jau nebe. Mano amžiaus ir vyresni vyrai knygoje tikrai ras sau artimų dalykų. Jaučiu, kad suprantu to žmogaus įtampą, įtarimus, tą keistą paranojiško ir šizofreniško sapno atmosferą bei bandymus joje gyventi.“