Atrado, ko trūko paaugliams
A. Tilindė prisipažino, kad dar prieš knygai „Šiurpnakčio istorijos“ pasiekiant skaitytojus, leidykla ją buvo nuteikusi, kad gali būti visaip.
„Knygos paaugliams nėra labai populiarios. Paaugliai yra ant tos ribos, kur nežino, ką skaityti, vaikiška literatūra jau jiems nėra labai įdomi ir jie tiesiog atradinėja save. Tai „Šiurpnakčio istorijos“ tikrai labai laiku atsirado lentynose, matyt, vaikams būtent to labai trūko. Labai džiaugiuosi, kad knygai labai sekėsi, po mėnesio leidykla kartojo tiražą“, – prisiminė ji.
Rašytoją džiugino tai, kad knygą įvertino ir paaugliai, ir jų tėvai.
„Gera žinutė ir tai, kad paaugliai nebijo šiurpių istorijų, ir kad tėvai nedraudžia skaityti siaubo istorijų vaikams. Susilaukiau daug komentarų būtent iš tėvų, nes iš paauglių tą atgalinę reakciją dar sunku gauti – socialiniais tinklais jie taip drąsiai nesinaudoja kaip vyresni vaikai, tai dažniausiai parašo tėvai, kurie patys perskaitė knygą, dėkoja, jiems patinka. Tos istorijos paprastutės, suprantamos, jos turi tokią mums įprastos pasakos struktūrą, tai iš tikrųjų jos gal ir atranda tą ryšį su kiekvienu skaitytoju kitaip“, – svarstė ji.
Ėmėsi kitokio žanro
Naujojoje A. Tilindės knygoje „12 kruvinų plunksnų“ skaitytojus pasitinka dar šiurpesnis pasaulis.
„Bet jis šiurpesnis kitaip. Jei „Šiurnakčio istorijose“ turime tą tikrąjį siaubą, kur kažkas truputėlį pagąsdina, kažkas gal pasivaidena, tai šioje knygoje siaubas turi daugiau psichologinį pobūdį. Iš tikrųjų mane labai neramino, kaip ta knyga bus priimta ir leidykloje, gal sakys, ar viskas su tavimi tvarkoje, Aušrine, ką sugalvojai per naujadarą, nes vaikai dar neskaito tokių mistinių psichologinių trilerių. Žanrų daug šioje knygoje – ji iš tikrųjų šiek tiek kitokia, skirta kiek vyresniems vaikams, nebent jie yra iš tų, kurie skaito rimtesnes knygas, tada gal ir nuo dešimties metų galima mėginti, bet šiaip nuo dvylikos“, – kalbėjo ji.
Po pavadinimu „12 kruvinų plunksnų“ galima matyti ir prierašą „Skinvokerių legenda atgyja“.
„Aš, jei būčiau mama, paskaityčiau pavadinimą ir pažiūrėčiau viršelį, sakyčiau ne, nereikia šitų nesąmonių“, – juokėsi A. Tilindė, bet čia pat patikslino, kodėl jis yra būtent toks.
„Tas pavadinimas duoda preliudiją į tai, kuo domisi vaikai, tai yra jutube yra pilna skinvokerių video, pamačiau, kad mano dukra su klasiokais tokius žiūri, kalbėjomės, na argi galite galvoti, kad tai tikra“, – pasakojo ji.
„Aš pati domėjausi, gilinausi, skaičiau dukrai, kas tai yra. Skinvokeriai yra senovinė indėnų legenda apie žmones, padariusius dideles nuodėmes, kurie gali įsikūnyti į kitus arba gauti kažkokių gyvūnų būdo bruožų, tarkime, greitai bėgti, skristi. Tad tai yra legenda, kuri net nėra mūsiškė, bet man šovė mintis suderinti ją su mūsų pasaka apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių – visgi ir broliai ten pavirto varnomis, ir visgi tas mūsų pasaulis, mes visi esame panašūs. Galvojant apie abi tas pasakas, legendas, man užvirė kaip du krumpliaračiai ir susidėjo labai gražus scenarijus būtent vaikams“, – atskleidė ji.
Siunčia svarbias žinutes vaikams
A. Tilindė nenorėjo išduoti per daug siužeto – pasak jos, šitos knygos esmė yra tokia, kad vaikas turi suprasti, kaip čia kas vyksta, pabūti detektyvu.
„Tik pačiame gale paaiškėja visa knygos esmė. Knygą sudaro dvi atskiros istorijos, apie dvi mergaites, kurios gyvena savo gyvenimus, ir tam tikrame taške atsitikus didelei nelaimei mergaitės pasirenka skirtingą požiūrį į nelaimę. Viena atsiriboja nuo viso pasaulio, o kita nusprendžia, kad reikia grįžti į visuomenę, dalintis su žmonėmis savo problemomis ir ieškoti atsakymų. Tai yra kertinis taškas – norėjau parodyti vaikams, kad tu neturėtum būti užsidaręs, turėtum bendrauti, prašyti pagalbos, ieškoti pagalbos, kad tai gali būti sprendimas turint didelę bėdą“, – kalbėjo ji.
„Iš tikrųjų ta knyga daug žinučių siunčia. Viena iš jų – iš kur atsiranda blogi žmonės. Paliečiu raganos temą, kuri pasakose šiaip įprastai nėra liečiama: ragana tiesiog yra, bet kas padaro raganą blogą? Tai čia pirmas klausimas, o antras yra žinutė vaikams, kad tu niekada nesi vienas, visada gali ieškoti pagalbos ir neužsidaryti tame savo kiaute“, – sakė rašytoja.
Ji prisipažino šįkart sulaukusi ir visai kitokios nei po pirmosios knygos savo dukros reakcijos. „Jai labai patiko „Šiurpnakčio istorijos“, tie visi šiurpai, bet šita ją labai sukrėtė. Ji tikėjosi maginės pasakos, bet pabaiga čia kiek kitokia – perskaičiusi knygą dukra buvo labai supykusi ant manęs, bet už tai turėjome daug apie ką pasikalbėti. Tikiuosi, kad ir kiti vaikai, ir jų tėvai, jei skaitys, tikrai ras temų, apie ką galėtų pasikalbėti“, – vylėsi ji.