Jų pasakojimai apima laikotarpį nuo besibaigiančio Antrojo pasaulinio karo iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų, atskleidžia jos asmenybės fenomenalumą, vertybinę poziciją, įtaką kultūros procesams ir konkretiems žmonėms, aktualizuoja kultūros asmenybės vaidmenį visuomenėje, mažųjų bendruomenių ir tarpasmeninių ryšių reikšmę.
Knygoje įdėtas didelis pluoštas nuotraukų, gausiai cituojami Irenos laiškai, atskleidžiantys sudėtingus jos dvasinio gyvenimo momentus. Knyga skirta plačiajam skaitytojų ratui, kartu ji gali pasitarnauti kaip šaltinis tarpdalykiniams atminties, tapatumų, traumos pasakojimų, kultūrų sąveikų, kasdienybės praktikų tyrimams.
Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Su ja kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras. Knygos sudarytoją prof. Redą Pabarčienę kalbina Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.
– Irena Veisaitė buvo mano dėstytoja, bendravome ir man baigus universitetą. Žinau, kad jūsų santykis su Irena taip pat yra bičiuliškas, kaip draugių ir bendražygių. Knygos žanras – prisiminimai. Jie kviečia prisiminti I. Veisaitę ne kaip profesorę, teatrologę, bet kaip žmogų, kuris paliko ryškų įspaudą žmonių atminty. Atsiminimų žanras turi privalumų ir iššūkių, proginėse knygose neretai sunku išvengti panegirikos aprašomam asmeniui. Kaip jūsų knygoje apie Ireną pavyko to išvengti?
– Norėčiau pradėti nuo pavadinimo ir pasiteisinti, kodėl profesorę I. Veisaitę vadiname vardu. Su ja turėjau asmeninį santykį, bet svarbiau tai, jog Ireną pusė miesto vadino Irena. Jai tai buvo principinis dalykas. Kai pradėjau dirbti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, Irena man padovanojo ženkliuką, raidę R. Dovanėlė paprasta, bet Irena labai mokėjo viską įprasminti. Sako, kad niekada neišpuiktum ir visada liktum Reda. Irenai buvo labai svarbu būti Irena. Jai buvo reikšmingas betarpiškas santykis.
Savaime suprantama, kad knygoje atsiranda pagyrimo momentų, komplimentinio kalbėjimo, bet ne tai yra svarbiausia. Atsiminimuose svarbiausia yra tai, kaip žmogus įprasmina savo paties gyvenimą per santykį su žmogumi, apie kurį kalba. Kokius jis istorinius klodus pakelia, kokius klausimus iškelia, apie ką knyga pradeda kalbėti? Visų savo draugių paprašiau skaityti knygą iš eilės. Ne gabalėliais, bet matyti pasakojimo visumą, kokius klausimus knyga formuoja. Pagarbus knygos tonas yra savaime suprantamas, nes atsiminimai buvo pradėti rinkti po Irenos mirties, bet jį atsveria analitika. Knygos autoriai yra tie, kurie neleistų sau kalbėti vien tik komplimentais, nes jie taip yra sutverti. Jie negali neanalizuoti to, kas yra Irena, kas yra mūsų laikas kartu, pragyventi įvykiai.
– Šalia analitinio požiūrio svarbus yra santykis – Irenos santykis su žmonėmis, kurie ją prisimena šioje knygoje. Juose yra labai daug nuoširdumo, empatijos, kurios Irena pati turėjo. Tekstai kalba apie tai, ką Irena reiškia kiekvieno gyvenime – sužadino susidomėjimą viena ar kita tema, tiesiog padarė taip, kad žmogus dabar kitaip žiūri į gyvenimą. Teigiama ir nuoširdi emocija atsiminimuose yra be galo svarbi. Irena nebuvo oficiozinė figūra, o tiesiog žmogus, ilgą gyvenimo laikotarpį užėmė galios poziciją, kuria nesinaudojo.
– Pasakėte reikšmingą momentą apie Irenos ir žmonių santykį. Dažniausiai knyga pradeda gyventi savo gyvenimą, o tu savo, tačiau su šia knyga man išėjo truputį kitaip, nes aš su ja tęsiu gyvenimą – pokalbius apie ją. Bandau suprasti, ką iš tikrųjų mes padarėme, ką knyga kalba? Mes su autoriais prieiname prie klausimo, kaip toks žmogus susiformuoja? Kaip tai nutinka? Kaip gimsta tokia empatijos kupina asmenybė?
– Tai netgi paradoksalu, nes jos gyvenimo paralelės be galo skausmingos. Gyvenimas tave žeidė, sunaikino visą tavo artimiausią aplinką, o tu kaip niekas kitas skleidi meilę ir empatiją žmogui...
– Būtent čia ir yra didysis klausimas. Irenos atsakas į savo pačios patirtį. Ji netęsė to, ką patyrė, o rinkosi alternatyvą. Klausimas turbūt yra neatsakomas, kaip jai pavyko atsakyti meile, tolerancija, atlaidumu, supratingumu, gelbėjingumu. Visus savo pažįstamus ir draugus traukė iš visų įmanomų gyvenimo bėdų, kurios nutinka. Kaip tai nutinka? Kodėl štai toks žmogus atsiranda?
– Esminė pokalbio tema – pati Irena, nes jos paveikslas įtraukia kontekstą į jos patirtis, veiklas, tapatybės, tikėjimo, traumos momentus. Man labai įstrigo autorių keliami ir nekeliami klausimai. Kurie klausimai yra nekeliami, ko buvo pabijota ar ne itin norėta?
– Laikas formuoja autoriaus matymą, dėl to nieko nepadarysi. Didžioji atsiminimų dalis buvo rašoma karantino laikotarpiu. Karantinas atrodė didžiausia nelaimė, dažnas autorius savo pasakojimą baigdavo replikomis dėl „prakeikto COVIDʾo“. Tai buvo vieta, kur aš sau leidau diskutuoti su autoriais, nes tai ne pasaulėžiūriniai dalykai. Sakiau, gal atmeskime apgailestavimą, nes po kurio laiko COVIDʾas gali pasirodyti kaip vaikų žaidimai.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, pamatėme, kad mes visiškai nesupratome Irenos. Negalėjome suprasti, ką reiškia atleisti savo priešui, tam, kuris tave naikina. Ne tik tave vieną, bet visą gentį. Ką reiškia prarasti terpę, kuri tave išmaitino. Irenai praradus savo genties – litvakų – kultūrą, šis klausimas liko giliau nediskutuotas ir nesuvoktas autorių, nes laikas jo neiškėlė. Dabar mes pamatėme, kokia unikali buvo Irena. Nes aš asmeniškai nepajėgiu atsikratyti keršto jausmo. Irena turėjo atsakymą, kad ne, tai nėra kelias. Tu eini susinaikinimo keliu. Jei negali kurti gėrio, bent jau nedaugink blogio. Mes šios Irenos minties gelmės nesuvokiame. Neiškėlėme klausimo, iš kur tie Irenos meilės resursai.
Aleida Assmann bandė atsakyti, kad tai yra istorijos nusikaltimai, trauma, dviguba tapatybė, bet jaučiame, kad atsakymas atveda atgal į pradžią. Į aplinkybių, bet ne priežasčių aiškinimą. Drauge A. Asamann ir kiti autoriai skatina pažiūrėti į Irenos tapatybę, tikėjimą. Kas visgi buvo didžiausia Irenos atrama? Didžiausias stiprybės šaltinis? Štai vienas iš klausimų, kuris galėjo būti plačiau išskleistas.
– Irena labai daug ką rinkosi sąmoningai, vienus dalykus atmesdama, kitus priimdama kaip savo egzistencines tapatybes dalis. Užsiminėte apie naštą, pasirinkimą. Skaitydama knygą, užkliuvau už trumpo Claudios Sinnig teksto, kuris parodo dar kitokį Irenos portretą: „Irena man buvo atrama, bet ir jai reikėjo atramos, ne mažiau nei man. Tai supratau ne iškart. Galiausiai suvokiau, kad palaikymas pačiai atsiremiant į kitą buvo jos pusiausvyros dėsnis“. Man atrodo, kad abipusis ryšis Irenai buvo labai svarbus, ji rėmė jaunesnius, bendraamžius, priklausančius kitoms stovykloms, į juos rėmėsi ir buvo atrama jiems.
– Claudia ši tekstą formulavo labai ilgai. Ji yra Aurimo Švedo knygos apie I. Veisaitę vertėja į vokiečių kalbą. Jos mąstymas atsiremia į klausimą, ar Holokausto trauma buvo įveikta? Didžioji dalis autorių sako, kad taip, Irena ją įveikė, pasiekė pergalę. Tačiau ar galima ją įveikti? Manau, kad visiškai įveikti neįmanoma. Irenai tai buvo ilgas kelias.
Irena yra analitinio mąstymo žmogus, ji natūraliai išmąstė, kas nutinka su tavimi, kai užsidegi pykčiu. Kai imi save ardyti, kelias veda į niekur. Daug reikšmės turėjo ir tai, jog Irena gyveno tarp kelių kultūrų. Nėra net menkiausios abejones, kad tai prisidėjo. Ji mokėjo istoriją ir įvykius matyti iš kelių pusių. Turėjo reikšmės tai, kad ji buvo tikėjimo žmogus. Nekonfesiškai, neapibrėžtai, nors ir buvo uoli katalikė. Ji visada ieškojo prasmės, svarbiausias jai buvo egzistencinis klausimas, paremtas pagrindiniu jos interesu – klasikine literatūra, kurią ji skaitė, dėstė, tuo gyveno. Tai visą laiką palaikė jos sąmonę budėjimo režimu.
– Knygos ašis – pati Irena, jos portretas, tačiau knyga yra kur kas platesnė. Kokius dar teminius blokus galėtumėte išskirti šalia Holokausto ir Irenos asmenybės?
– Pasakojimai apima apie 80 metų. Istorija yra didysis dramaturgas, kuris rašė Irenos gyvenimo scenarijų, o Irena į tą scenarijų atsakė ir veikė kaip herojus, kuris renkasi. Knygoje yra ir visa Lietuvos istorijos linija, nuo XX amžiaus vidurio (ir truputį anksčiau). Matome, kaip Nepriklausomybė suformuoja Ireną, nekompleksuotą vaiką, kuris eina per gyvenimą drąsiai, dažnai atsiduria ant ribos, vos išgyvena, bet vis tiek lieka iškelta galva. Vėliau matome daug sovietmečio. Matome, kokią reikšmę turi dėstytojo žodis.
Irena labai jautė situaciją. Jos talentas – jausti dabartį, ko reikia žmogui. Įdarbinti tai, prie ko prisiliečia. Ji skaito senas knygas, bet kalba apie jas taip, lyg jos būtų apie mus parašytos. Bernadeta Mališkaitė, buvusi mano grupiokė, Laisvės premijos laureatė, viena iš „Kronikos“ rengėjų, labai gerai įvardija Irenos poveikį – ji mokė neišsižadėti savęs, laikytis savo principų, pozicijos. Bernadetai, būsimai vienuolei, tai buvo labai svarbu. Ką tai pasako apie laiką? Galbūt kiekvienas laikas savaip prievartauja žmogų, bet sovietmečiu buvo nepasitikima žmogumi (dabar šiuo požiūriu esame toli nuėję, žymiai labiau pasitikime aplinka, svetimais žmonėmis). Irenos principas buvo – reikia pasitikėti, be to nieko nebus. Žinoma, ji yra ir nudegusi.
Kita linija – gerai matyti, kas nutinka su hibridinės tapatybės žmogumi, kai gyveni nacionalinėje valstybėje. Ji staiga pasijunta visiškai be atramos, lieka be savo nišos. Turi tik savo moralinę, dorovinę atramą, o juk žmonės gyvena bendruomenėse. Kur yra jos bendruomenė? Šis laikas Irenos laiškuose iškalbingai paliudytas.
Irena labai džiaugėsi Nepriklausomybe, buvo didžiulė Lietuvos patriotė, sąjūdininkė širdyje ir tikrovėje. Tačiau lūžio laiką jautė kaip dramą – pasaulis griūva. Kaip jaučiasi žmogus, kai keičiasi sistemos?
Paskui – pirmas Nepriklausomybės dešimtmetis, apie kurį liudija smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Apie laukinį kapitalizmą, apie tai, kaip menininkams nėra vietos, kaip dėl duonos kąsnio turi stumdytis alkūnėmis.