„Tai knygos, kurias įkvėpė tikri gyvenimai, tikros istorijos, arba kurios yra parašytos ypatingų žmonių, išgyvenusių ypatingus likimus ar ypatingus gyvenimo iššūkius“, – kalbėjo ji.
Eddy de Wind knyga „Galutinė stotis – Aušvicas“, turimais duomenimis, yra vienintelė Aušvice parašyta knyga. Jos autorius, Olandijos žydas, paskutinis žydas gydytojas, baigęs Leideno universitetą Olandijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Jis užsirašė savanoriu į Vesterborko tranzitinę koncentracijos stovyklą, tikėdamasis, kad jo motina, vokiečių suimta anksčiau, nebus deportuota. Vesterborke jis susipažino su pirmąja žmona Friedele, ten jiedu ir susituokė. 1943 m. porą deportavo į Aušvicą. 1944 metų pabaigoje, rusams artėjant prie stovyklos, vokiečiai ėmė sprukti, drauge išsivarydami dar galinčius paeiti kalinius. 1945 metų sausio mėnesį į žygį buvo išvaryta ir Friedelė. Pasislėpęs barake, de Windas liko stovykloje ir vėliau tapo Raudonosios armijos gydytoju. Radęs sąsiuvinį, jis pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas“.
Šie atsiminimai kaip knyga pirmą kartą buvo išleisti 1946 metais, o dabar ji buvo perleista iš naujo minint 75-ąsias Aušvico metines.
Visai kitokia knyga – Lisos Brennan Jobs parašyta prisiminimų knyga „Smulki žuvelė“. Žurnalistė, rašytoja, kurios gyvenimo istorija ypatinga tuo, kad ji taip pat yra legendomis apipinto Stevo Jobso dukra, kurios jis ilgai nenorėjo pripažinti, kol to neįrodė DNR testai.
„Visur matydavau jo nuotraukas. Išvydusi pajusdavau keistą virpulį. Atrodydavo, lyg būčiau sutikusi savo žvilgsnį veidrodyje, kitame kambario gale, ir pamanydavau, kad ten kas kitas, o paskui suprasdavau, jog tai mano pačios atvaizdas. Jis įdėmiai žvelgė į mane iš žurnalų, laikraščių ir ekranų, kad ir kokiame mieste būčiau buvusi. Jis mano tėvas – tai tiesa, bet niekas jos nežino“, – prisiminimais dalinasi ji.
„Smulki žuvelė“ – tai nuoširdus, vietomis graudus Lisos Brennan-Jobs pasakojimas apie vaikystę ir augimą dviejuose nesugretinamuose pasauliuose. Guvi, protinga, linksma mažoji Lisa vedžioja skaitytoją po savo vaikystę, savitai piešia savo aplinką, šeimą, laikmetį, grumiasi su menamos kaltės ir gėdos jausmais.
Henri Charrière knyga „Drugelis“, kaip sako R. Pilipauskaitė-Butkienė, yra tobuliausia visų laikų pabėgimo istorija, daug kam jau žinoma iš filmų.
1931 m. spalio 26 d. Prancūzijos Aukščiausiasis teismas pripažino paryžietį vagį Henrį Charrière`ą kaltu dėl sutenerio nužudymo. Teismo sprendimas buvo negailestingas – katorgos darbai iki gyvos galvos, bausmę atliekant Velnio salos kalėjime, Prancūzijos Gvianoje, kur dėl nepakeliamo darbo, alkio ir blogų gyvenimo sąlygų bent 50 tūkstančių kalinių mirė nesulaukę laisvės dienos.
Tačiau H. Charrière`as nesirengė mirti. Dėl krūtinę puošusios tatuiruotės „Drugelio“ pravardę turėjęs vyras nuo pirmos įkalinimo dienos pradėjo ruoštis pabėgimui. Jo nepalaužė nesėkmės, žiaurios bausmės, ilgi vienutėje praleisti metai. Galiausiai jis rado kelią į laisvę, o jo atsiminimuose vaizdingai aprašyta kova dėl laisvės tapo žmogaus valios, užsispyrimo ir atkaklumo simboliu.
1968 m. išleista knyga „Drugelis“, kurią H. Charrière`as parašė gyvendamas Venesueloje, iš karto virto bestseleriu. Knyga išversta į 20 kalbų, parduota daugiau nei 13 mln. egzempliorių. 1973 m. amerikiečių kino režisierius Franklinas J. Schaffneris pastatė to paties pavadinimo filmą, pagrindinius vaidmenis atliko Steveas McQueenas ir Dustinas Hoffmanas. 2017 m. pasirodė naujas filmas, o jo žvaigždėmis tapo Charlieis Hunnamas ir Ramis Malekas.
Laimos Lavastės sukurtas psichologinis detektyvas „Rytojaus niekada nebus“ yra paremtas Lietuvoje milžinišką rezonansą sukėlusia Almos Bružaitės-Jonaitienės byla. „Ši knyga prisiliečia prie pačių giliausių ir skaudžiausių žmogaus patyrimų iš įvairių aspektų, sužinome daug versijų, kaip gali būti“, – sako R. Pilipauskaitė-Butkienė.
Cathleen Miller, Waris Dirie knygą „Dykumų gėlė“ leidykla „Alma Littera“ išleidžia nebe pirmą kartą, bet ji vis randa savo skaitytojus.
Waris Dirie pasakoja sukrečiančią gyvenimo istoriją. Vos dvylikos ji pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Tai buvo ir nuostabus sapnas, ir didžiausias košmaras. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių. Ji pati patyrė šį žiaurų ritualą sulaukusi vos penkerių.
1997 m. Jungtinių Tautų Organizacijos buvo paskirta ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti.
