Kai kurie žmonės, pradėję knygą, jei jų neužkabina po kelių puslapių, meta ją ir imasi kitos. Nesiginčiju – tai, dažnu atveju, teisingas sprendimas, bet vis dar neišmokstu jo priimti. Gal kitąmet. Yra knygos, kurias perskaitei, pamiršti ir, tiesą sakant, nesijauti kažką labai praradęs, ir tos, kurios ilgam įstringa atmintin. Tad prisidedu prie besidalinančiųjų savo metų įsimintiniausiomis – gera literatūra nesensta ir puikiai tinka skaityti bet kuriais metais.
Olgos Tokarczuk romanas „Empūsijas“, išleistas dar 2023 m. pabaigoje (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Vyturys Jarutis), buvo viena pirmųjų mano praėjusiais metais skaitytų knygų. Ši lenkų rašytoja, Nobelio premijos laureatė, kaskart sugeba nustebinti, nekartoja pati savęs, sugeba atrasti naujų temų, pasakojimo būdų, keičia kalbėjimo toną, bet kiekviena jos knyga tampa įrodymu, kad susiduriame su viena stipriausių mūsų laikų rašytojų.
„Empūsiją“ daug kas lygina su Tomo Mano „Užburtu kalnu“. Išties, siužetas panašus – veiksmas vyksta atokioje sanatorijoje, prieškariu, 1913 metais, pagrindinis veikėjas stebi besigydančius aplinkinius ir tuo pačiu gilinasi į save, jį formavusias patirtis, traumas, ieško savo identiteto, ką padaryti dėl tam tikrų romano pabaigoje išaiškėjančių aplinkybių jam itin sudėtinga. Į filosofines gyvenimo tiesų paieškas, kurias narplioja šioje uždaroje gyvenvietėje atsidūrę atsitiktinumų suvesti žmonės, įsipina ir nepaaiškinami įvykiai.
Detektyvinė įtampa, ezoterinės paslaptys ir amžinieji klausimai apie žmogiškąją būtį – romanas, kurį norėsis kada nors perskaityti dar kartą.
Dar šiek tiek liekant viena koja ankstesniuose metuose, 2023-aisiais lietuviškai buvo išleistas Pietų Korėjos autorės Han Kang romanas „Ateina berniukas“ („Sofoklis“, vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas).
Tik pernai priėjau prie šios knygos, nes jai buvo padaryta geriausia literatūros pasaulyje reklama – jos autorė taip pat tapo Nobelio premijos laimėtoja, tad norėjosi susipažinti, už ką suteiktas šis įvertinimas. Iš tiesų garsesnė kita šios autorės knyga – „Vegetarė“, tačiau ėmiausi „Ateina berniukas“, kurią kritikai apibūdina kaip geriausiai atspindinčią šią rašytoją. Plonutė knygelė, kurią, galvojant tik apie apimtį, galima perskaityti per kelias valandas. Tačiau emociškai tai padaryti nebus taip lengva. Knyga pasakoja apie skaudų Pietų Korėjos istorijos etapą, 1980-uosius metus, kai taikūs žmonių protestai virto žiauriomis skerdynėmis. Pati rašytoja šių įvykių metu buvo maža mergaitė, kurią tėvai saugojo nuo tokių traumuojančių patirčių, bet paūgėjusi ji sužinojo, kas tuo metu įvyko.
„Ateina berniukas“ – jos įvykių interpretacija, pasakojama per vienos šeimos istoriją. Dėmesio centre – paauglys, kuriam tenka priimti toli gražu ne vaikiškus sprendimus, spręsti, gelbėti draugus ar gelbėtis pačiam, rūšiuoti gyvuosius ir mirusiuosius, bendrauti su artimųjų netekusiais, rūpintis savo paties mylimais tiek šiame, tiek anapusiniame pasaulyje. Knyga tiems, kurie nebijo jautrių temų ir neužsimerkia prieš gyvenimo baisumus – bet ji neleidžia pamiršti ir to, kad šalia jų visada esama ir šviesos.
Dar viena Nobelio premijos laureatė – prancūzų rašytoja Annie Ernaux, kurios knyga „Metai“ ( „Baltos lankos“, vertė Greta Štikelytė) pernai buvo išleista lietuviškai. Tai – tarsi autobiografija, tuo pačiu pasakojanti visos prancūzų kartos istoriją. Ne didžiąją, apie kurią skaitoma mokykliniuose vadovėliuose – apie tai, kuo gyveno žmonės, apie ką diskutuodavo, galvodavo, kokios muzikos klausė, knygas skaitė, kokias televizijos laidas žiūrėjo ir, svarbiausia, ką jautė. Rašytoja itin vertinama už drąsą apnuoginti savo mintis – knygoje ne tik apstu kultūrinių intertekstų, kolektyvinių prisiminimų, kuriuos, matyt, geriausiai perpranta patys prancūzai, bet ir jos pačios asmeninių patirčių, apimančių ir pačius intymiausius klausimus, kuriuos dažniausiai esame linkę pasilikti tik patys sau.
Kita šalis ir kita knyga, leidžianti pažinti jos kasdienybės istoriją. Nino Haratischwili „Šviesos stygius“ („Alma littera“, vertė Vilija Gerulaitienė) tęsia pažintį su Sakartvelu, kas ypač aktualu stebint šių metų įvykius. Tiesa, iš draugų girdėjau įvertinimų, kad ankstesnė jos knyga „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ dar stipresnė, bet jos neteko skaityti, tad ir šią prisiminsiu kaip vieną šių metų ryškiausių.
Romane pasakojama keturių draugių, užaugusių Sakartvele, istorija. Dabar jos – suaugusios moterys, bent trys iš jų, o ketvirtosios, tapusios garsia fotografe, nebėra tarp gyvųjų. Būtent jos fotografijos retrospektyvoje Briuselyje kitos buvusios draugės susitinka, stebi jų gyvenimo liudijimais tapusias nuotraukas, aiškinasi santykius, prisimena jų asmenines dramas, tuo pačiu puikiai iliustravusias visą Sakartvelo istorinį kontekstą. Skurdas namuose, smurtas gatvėse, galios žaidimai, įtraukiantys niekuo nesusikaltusius žmones – viskas susipina į neišnarpliojamą kamuolį, o autorė padeda pamatyti, kaip vienas kitą paveikia net, atrodytų, nė iš tolo nesusiję dalykai.
Ukrainiečių autorė Tania Pjankova savo romane „Raudonųjų skruzdžių amžius“ primena 1932-1933 įvykius Ukrainoje, holodomorą, dirbtinai sukeltą badą per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją. Neįsivaizduojamo siaubo sąlygomis gyvenantys žmonės bando išgyventi ar svajoja apie išsivadavimą mirtimi – tai dažnam atrodo geriau nei visur lydintis badas, kuris romane tampa tarsi dar vienu veikėju. Norėtųsi galvoti, kad toks nužmogėjimas, godumas, pavydas, žiaurumas yra tik rašytojos fantazija, tačiau istorija, deja, rodo kitaip. Rašytoja savo pasakojimu primena, kad „raudonosios skruzdės“ bet kada gali sugrįžti, tačiau taip pat visada atsiras ir žmonių, kurie savyje ras jėgų pasipriešinti ir likti ištikimiems bendražmogiškoms vertybėms.
Yukio Mishima „Pavasario sniegas“ („Baltos lankos“, vertė Gabija Čepulionytė) parodo visiškai neįtikėtiną pasaulį ir neįprastą mums mąstyseną. Tolimoji Japonija – man tik egzotiška šalis, apie kurią labai mažai žinau, ir po šios knygos labai norėtųsi sužinoti, kiek ji atspindi realų japonų būdą, be abejo, turint omenyje, kad Yukio Mishima šioje knygoje rašė apie laiką daugiau nei prieš šimtą metų. Sunku patikėti, kad tikrai jų kasdienybėje buvo tiek gelmės, tiek poezijos – mano spėjimas būtų, kad čia labiau romantiko rašytojo išmonė, bet jis sugeba rašyti taip, kad patikėtum. Visos aistros čia – tuo pačiu ir norimos, ir siekiamos, bet tuo pačiu ir slapstomos tiek nuo kitų, tiek nuo savęs. Ne dėl to, kad jų neleistų kuris nors dievas – kai kurie herojai neužsimerkia prieš ateizmo idėjas, bet kultūriškai ta gėda rodyti jausmus yra tokia įsišaknijusi, kad, regis, niekas neišraus. O turi jų, kaip visi žmonės, bet kuriame pasaulio kampelyje.
Knygoje užburia užliūliuojantys sakiniai ir pasakojimas – ne veltui Yukio Mishima ne kartą buvo nominuotas Nobelio premijai. O vertėjai Gabijai Čepulionytei atskiro medalio reikia – neslėpsiu, daugybę japoniškų terminų teko guglinti.
Vienintelis liūdesys, kad tik pabaigusi „Pavasario sniegą“ susivokiau, kad čia – pirma iš tetralogijos dalių. Taip, ant knygos nugarėlės rašo, bet sugebėjau neužfiksuoti to. Tad dabar teks laukti, kol kitas išleis.
Kita egzotika kvepianti knyga – Juan Rulfo „Pedras Paramas“ („Kitos knygos“, vertė Jurga Katkuvienė, Valdas V. Petrauskas). Sakoma, kad šis Meksikos rašytojas savo vos trimis knygomis paveikė visą Lotynų Amerikos literatūrą ir viešojoje erdvėje sklinda legenda, nežinau, kiek teisinga, kad garsusis Gabrielis Garcia Marquezas knygą „Pedras Paramas“ mokėjęs mintinai. Nors skaitant jų knygas tai skamba visai tikėtinai – čia karaliauja magiškasis realizmas, gyvieji visada gyvena šalia vėlių, su jomis draugauja ir pykstasi, o kartais ir patys nebežino, kuriam pasauliui priklausantys.
Taip ir knygoje „Pedras Paramas“ pagrindinis veikėjas atvyksta į nedidelį, pasaulio krašte esantį miestelį, ieškoti savo šaknų, ir čia jam tenka išgirsti, pamatyti ir pajausti siurrealius pasakojimus, parodančius, kiek daug gyvenimo vyksta šalia mūsų, bet mes jo nematome, ir kaip laikas gali persipinti ne tik mums įprastomis nuosekliomis linijomis.
Tiltą tarp Rytų ir Vakarų kultūrų tiesia Fatmos Aydemir knyga „Džinai“ („Vaga“, vertė Giedrė Sodeikienė). Ji pasakoja apie Berlyne gyvenančią šeimą, čia atvykusią ieškoti geresnio gyvenimo iš Turkijos. Vokietijoje jie – nepritampantys svetimšaliai, tačiau Turkijoje jie dėl savo kurdiškos kilmės taip pat nebuvo laikomi savais. Ir nors į pensiją išėjęs tėvas nusiperka butą Stambule svajodamas pagaliau pradėti tikrąjį gyvenimą, jį užklupęs infarktas pakeičia šiuos planus, o kiekvieną šeimos narį priverčia iš naujo pasižiūrėti į save. Romane „Džinai“ istorija pasakojama iš visų šeimos narių perspektyvų – atskleidžiamos jų svajonės, neišsipildę lūkesčiai, nuoskaudos ir paslaptys. Čia paliečiami tautinio, kultūrinio, seksualinio identiteto paieškos klausimai, taip pat parodoma universali žmogiškoji problema – nesugebėjimas kalbėtis ir priimti vienas kito.
Visada įdomu išsamiau susipažinti ir su tikrų žmonių istorijomis. Šių metų atradimas buvo Rasos Navickaitės „Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ („Kitos knygos“). Tiesą sakant, apie šią mokslininkę žinojau gana minimaliai, o šioje knygoje parodoma, kad pasidomėti giliau tikrai verta. R. Navickaitė pristato jos biografiją, jos mokslinių darbų raidą ir svarbą, tai, kaip ji buvo priimama Lietuvoje ir pasaulyje. Knyga nėra vien pagyros, liaupsės ir patikinimas, kad M. Gimbutienė visur buvo teisi – R. Navickaitė neslepia, kad ji dažnai sulaukdavo kontroversiškų vertinimų ir nesiima užduoties priimti sprendimus dėl klausimų, kuriais iki šiol ginčijasi archeologai. Tačiau dėl asmenybės unikalumo ir įtakos diskusijų visame pasaulyje krypčiai po šios knygos jau būtų sunku ginčytis.
Dariaus Žiūros „Diseris“ („Kitos knygos“/Vilniaus dailės akademijos leidykla) – knyga, kurią labai sunku priskirti kažkokiam žanrui. Šis žinomas menininkas rašė disertaciją, bet ji virta tokia visiškai neakademine knyga. Autobiografinis pasakojimas apie meno kūrinius, jų kūrimo aplinkybes, kartais balansuojančias ant siurrealumo ribos. Labai rekomenduočiau tiems, kurie į šiuolaikinio meno kūrinius reaguoja tik „ir aš taip galėčiau“ ar „koks gi čia menas“ – padeda iš arčiau pamatyti, kokie visgi tie meno kūrimo procesai, kas dėl jų aukojama ir rasti naujų būdų juos perskaityti. Papildomas malonumas garantuotas tiems, kas patys turi kažkokį santykį su jo aprašomu menininkų pasauliu – visiškai subjektyvu, bet negalėjai nesišypsoti pasakojimuose sutikdama taikliai aprašytus buvusius dėstytojus ar kitomis aplinkybėmis sutiktus žmones.
Nespjaunu aš ir į populiariąją literatūrą. Viena iš tokių pernai skaitytų įsiminusių knygų – Barbaros Kinsolver „Demonas Variagalvis“ („Balto“, vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Šiuo atveju man buvo keistokas viršelio pasirinkimas ir pats pavadinimas klaidino – galvojau, bus kažkas visai pramoginio, fantastinio, panašaus į kokį Harį Poterį (taip taip, niekaip jo neišaugu). Bet iš tiesų tai – nors lengvu stiliumi parašyta, bet rimta knyga, apie vaiką, gimusį probleminėje šeimoje, kurio aplinkoje – smurtas, alkoholis ir kitos priklausomybės, kuris galiausiai mėtomas iš vienų globėjų kitiems, niekam iš tiesų nereikalingas, bet iš visų jėgų bandantis besikabinti į gyvenimą. Toli gražu ne pasakiška ir ne džiaugsminga, bet labai jautriai paliečianti ir įtraukianti knyga.
Neatsispiriu ir trileriams ar detektyvams, bet daugelis jų, bent tų, kuriuos pataikiau pasiimti – mažai kuo išskirtiniai, dažnai ir gana nuspėjami. Labiau išsiskyrė iš konteksto Cate Quinn „Juodosios našlės“ („Baltos lankos“, vertė Viktorija Uzėlaitė), kurioje aiškinamasi vyro, poligamo, turėjusio tris žmonas, žmogžudystė. Čia ne tik bandoma atspėti, kas žudikas, bet ir parodoma, kaip gyvena tokios poligaminės šeimos, kaip klostosi santykiai tarp labai skirtingų, bet turinčių paklusti bendroms taisyklėms žmonų. Be abejo, knyga nepretenduoja į mokslinį tyrimą ir realybės atspindį – tai tik autorės fantazija, kaip galėtų būti, bet toks nestandartinis galvosūkis leido smagiai pasukti galvą.
Anthony Horowitz „Apie šarkų žmogžudystes“ („Alma littera“, vertė Vytautas Petrukaitis) buvo panašiausia į mano mylimus senamadiškus detektyvus. Tiksliau, pusė jos, nes tai yra detektyvas detektyve – knygos herojė dirba leidykloje ir randa jai atsiųstą detektyvo rankraštį, kuriame kažkodėl trūksta paskutinio skyriaus, paaiškinančio, kas yra žudikas. Autorius netikėtai miršta, kad tenka aiškintis ir kas atsitiko jam pačiam, ir jo sukurtam herojui. Ne aukštoji literatūra, bet vakarą skaitydama praleidau tikrai smagiai.
Galiausiai pabaigai negaliu nepaminėti knygos, į kurią dėmesį atkreipė ir labai daug mano knygas mylinčių draugų – Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“ („Aukso žuvys“). Iki šiol knygas vaikams kūrusi rašytoja žengė į kitą teritoriją, parašė savo pirmą knygą suaugusiems ir debiutavo puikiai. Kūrinyje yra labai smagaus absurdo, sovietinių laikų detalės persipina su lietuviška tautosaka, nėra iki galo aišku, nei kur vyksta veiksmas – kaip ir Vilniaus daugiabutyje, bet su visais kaimo gyvenimo elementais, nei koks tai laikas, nes iš skirtingų laikotarpių pasiimama visko po truputį, tačiau šie iš principo nesuderinami dalykai knygoje kažkaip randa savo vietą ir logiką. Atrodo, viskas čia gerai, ir laukti troleibuso, ir šerti gyvulius, ir šnibždėti šimtmečius skaičiuojančius užkalbėjimus.
Be to, „Aukso žuvys“ garsėja ir dėmesiu knygų apipavidalinimui – ir šįkart knyga įdomi ne tik turiniu, bet ir išore, kurią puošia dailininko Bernardo Burbos iliustracijos. Tikras malonumas ir skaityti, ir tiesiog pavartyti.
Tiek šiam kartui ir linkiu visiems gerų skaitinių kupinų metų!
