Buvusi televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė sako jau pripratusi būti pristatoma kaip knygos autorė: nors iš pradžių buvo keista, bet kol knyga buvo parašyta, suredaguota, sumaketuota, ji natūraliai apsiprato su šia būsena. „Dabar man atrodo toks natūralus dalykus ir per daug to nesureikšminu“, – laidoje kalba ji.
„Laisvųjų papūgų karta“ ji pasakoja pavadinusi savo pačios bendraamžių kartą. „Mes esame vadinamieji lietuviškieji millennialsai. Apie tą kartą užsienio literatūroje yra nemažai rašoma, bet apskritai kartų tyrinėjimas kaip mokslinių tyrinėjimų sritis yra labai sudėtinga, yra mažai medžiagos. Bet apie millennialsus rašoma, kad jie kažkokie keisti, kad su jais sunku susišnekėti, kad jų yra visai kita motyvacinė sistema nei prieš tai buvusios kartos, kad darbdaviams iškyla problemų su karta dirbant. Aš pati gyvendama, augdama, bręsdama šitoje kartoje, bendraudama su draugais, kolegomis, pažįstamais, matau, kad mūsų pasaulėžiūroje yra labai įdomių aspektų“, – pastebi ji.
„Mūsų lietuviškųjų millennialsų karta ypač įdomi, nes vyko lūžis iš sovietinio į vakarietiškąjį, kapitalistinį mentalitetą. Ir toks didelis pokytis įvyko taip greitai, per dvidešimt-dvidešimt penkerius metus. Mano karta dar atsimena laikus, kai nebuvo interneto, o dabar jau yra žmonių, kurie neatsimena. Tad aš būtent stengiuosi apžvelgti tuos aspektus, kurie man pačiai labai įdomūs, kurie neišvengiamai paliko pėdsaką mūsų pasaulėžiūroje, pasaulio suvokime“, – apie knygą kalba A. Paškevičiūtė.
Ji prisipažino, kad knygą parašė labai greitai – vos per metus, ir rašydama vos po kelias valandas per savaitę, nes tuo metu augino du vaikus ir viduryje rašymo proceso pradėjo lauktis trečio. „Aš galiu rašyti tik pirmoje dienos pusėje ir tik tada, kai tylu“, – pasakoja knygos autorė.
Tačiau išleidusi knygą ji jau pastebėjo, kad apie kai kuriuos dalykus pradeda galvoti ir vertinti kitaip, tad jos galvoje jau sukasi mintys apie kitą knygą, kurioje taip pat pasidalins savo požiūriu.
„Jei rašydama bandau kažką kurti, fantazuoti, aš nebegaliu sakinio suregzti – man nesigauna. Man sklandžiai ir lengvai rašosi tada, kai rašau, kaip aš skambiai vadinu tiesą, bet tą tiesą, kurią pati sau išgyvenau, sau nemeluodama“, – apie savo kūrybos procesą pasakoja A. Paškevičiūtė, džiaugdamasi, kad prisiminimai grįždavo lyg savaime, tad nieko kurti nereikėjo.