Jau trečio tiražo sulaukusios knygos autorius pranešime žiniasklaidai papasakojo apie įpusėjusį turą, kelionės simboliu tapusią Žakliną ir atskleidė ateities planus.
– Kaip sugalvojote leistis į turą? Kaip sekasi keliauti?
– Žiniasklaidoje apie knygą pasakojau gana daug, nebenorėjau kartotis, todėl į galvą šovė nauja mintis – pasinaudojus kūrinio populiarumu pristatyti ir kitus Lietuvos mokytojus. Vasarį vykusioje knygų mugėje susipažinau su Justinu Visicku, pagalvojau, kad bus įdomus pašnekovas. Jis bene vienintelis Lietuvoje tikybos mokytojas-komikas, pasirodantis „stand-up“ scenoje, taigi balandžio 3 dieną pakviečiau kartu pristatyti knygą Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Sprendimas pasiteisino, įvyko nuotaikingas pokalbis. Jo įrašą bus galima pasižiūrėti literatūrinių renginių ciklo „Knygų savaitė“ metu – nuo balandžio 24 d. knygos pristatymo ieškokite LRT mediatekoje.
Panevėžyje knygą pristačiau su šio miesto lietuvių kalbos mokytoja Dalia Vizbariene, kuri dirba ne tik gimnazijoje, bet ir robotikos centre, o laisvalaikiu mokosi pilotuoti lėktuvą. Džiaugiuosi, susipažindamas ir supažindindamas žmones su stereotipus laužančiais pedagogais, parodydamas, kad mokytojai yra įdomios asmenybės, kurių gyvenimas vien mokykla neapsiriboja.
Ture kol kas sekasi puikiai, tačiau intensyviausia jo dalis – dar prieš akis. Per likusias dvi savaites turiu aplankyti Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Alytų, dešimtis bibliotekų ir mokyklų įvairiose Lietuvos vietovėse. Štai Kaune balandžio 18 dieną laukia dar vienas intriguojantis pokalbis – į knygos pristatymą susirinkę žmonės galės susipažinti su istorijos mokytoju Matu Toliušiu, tinklaraščio „Barzdotas gidas“ autoriumi ir užkietėjusiu žygiuotoju, pėsčiomis įveikiančiu šimtus kilometrų.
– Šiame ture Žaklina – jūsų neatsiejama kompanjonė. Ar galėtumėte plačiau apie ją papasakoti?
– Žaklina – lietuvių kalbos mokytojo, mano sukurto feisbuko personažo, ir mano paties tapatybės dalis. Tai – 1999 metų Toyota Yaris, mažas raudonas automobiliukas, kuriuo kadaise važinėjo senelis, o paskui teta. Seneliui mirus automobilis ilgai stovėjo garaže nenaudojamas, teta irgi nedažnai išriedėdavo į gatvę, galop, nusprendė padovanoti man. Kartą juokais automobilį pavadinau Žaklina ir vardas kaipmat prilipo, jį žinojo visi mano mokiniai. Žaklina man turi sentimentalią vertę, o taip pat visur patikimai nugabena.
Prieš porą vasarų kartu su šiuo automobiliu ir savo žmona apvažiavau visą Lietuvą. Įveikėme apie 3500 kilometrų, aplankėme daugiau nei 50 miestų, miestelių ir kaimų, pamatėme daugybę kultūrinių ir gamtos objektų, o sustoję kasdien nueidavome daugmaž po 20000 žingsnių. Ši kelionė buvo viena įsimintiniausių mano gyvenime, ji atvėrė akis, privertė visai kitaip pamatyti Lietuvą. Karvės ola, Meškos šikna, Velnio duobė, Gaidžio kopa, Kėdainių minaretas, apanglėjusi Mergelės Marijos skulptūra, daugybė apžvalgos bokštų, pilių, piliakalnių, pelkių, ežerų… Net sunku išvardinti, kiek daug visokių įdomybių pamatėme! Knygos pabaigoje šią kelionę trumpai aprašiau. Jei ne darbas gimnazijoje, ji greičiausiai nebūtų įvykusi, tačiau tapęs mokytoju jaučiau pareigą užkamšyti kultūrines spragas, aplankyti gerai žinomų lietuvių autorių, pavyzdžiui, Šatrijos Raganos, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio ir kt., gimtines.
Šįkart keliaudamas turiu kitą tikslą – ne apžiūrėti tam tikrus objektus, bet susipažinti su vietos bendruomenėmis ir, aišku, papasakoti apie knygą, padiskutuoti apie švietimą, kūrybą. Visgi nutaikęs progą stabteliu dar nematytuose šalies kampeliuose, tarkime, važiuodamas iš knygos pristatymo Švenčionyse, pasivaikščiojau po Kačėniškės piliakalnį, kurio nespėjau aplankyti pirmosios kelionės po Lietuvą metu.
Man atrodo, kad savo gimtinę mes pernelyg prastai pažįstame, todėl pakeliauti po Lietuvą raginu ir kitus. Artėjanti vasara tam – idealus metas. O pasisemti įkvėpimo galima ir instagramo paskyroje „Lietuvių kalbos mokytojas“ – joje gana išsamiai dokumentavau savo pirmąją kelionę po Lietuvą. Iš viso – apie 300 instagramo istorijų su nuotraukomis, vaizdo įrašais ir aprašymais. Noriu pabrėžti, kad kelionėse senutė Žaklina manęs dar nei karto neapvylė. Jei ne žmona, su Žaklina praėjusią vasarą būčiau važiavęs ir į Italiją. Ši kelionė instagrame, beje, irgi įamžinta.
– Kaip suspėjate keliauti po Lietuvą vykstant mokslo metams?
– Šiuo metu esu korepetitorius, turiu ir keletą kitų, su švietimu nesusijusių projektų, taigi dirbu nuotoliniu būdu. Jeigu dirbčiau mokykloje, laiko važinėti po Lietuvą dabar tikrai neturėčiau, iki išnaktų taisyčiau vienuoliktokų ir dvyliktokų rašinius, ruoščiausi pamokoms. Tačiau šiuos metus nusprendžiau skirti kūrybai, taip pat norėjau šiek tiek atsikvėpti po trejų be galo intensyvių metų gimnazijoje. Turėjau pusantro etato, o kad išgyvenčiau, dirbau papildomai. Šitaip gyvendamas susigadinau skrandį, nuo nesibaigiančių rašinių taisymo atsirado nugaros problemų, niekam, išskyrus mokyklai, nelikdavo laiko. Buvau absoliutus maksimalistas, todėl gana greitai „perdegiau“.
Nenorėdamas visai prarasti noro mokyti, nusprendžiau trumpam atsitraukti nuo gimnazijos.
Dirbdamas su mokiniais nuotoliniu būdu imu ilgėtis nuoširdžių pokalbių, gyvo bendravimo klasėje. Tiesą sakant, keliaudamas po Lietuvą susipažįstu ir su dabartiniais savo mokiniais, kuriuos iki šiol mačiau tik ekrane. Štai Panevėžyje dvi mokinės atėjo į knygos pristatymą, atnešė gėlių, mes pirmą kartą pasimatėme gyvai. Vilniaus knygų mugėje taip pat buvo panašių susitikimų. Jie priverčia mane vis dažniau susimąstyti apie darbą mokykloje.
– Planuojate į ją sugrįžti?
– Šį klausimą man užduoda bene kiekviename mieste. O paskui paprastai seka darbo pasiūlymas (juokiasi). Jau turiu kvietimų dirbti ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje, Elektrėnuose, Kaišiadoryse, Švenčionyse, Utenoje ir kitur – tik rinkis! Juokas juokais, bet situacija liūdna – mokytojų trūksta visur. Juk aš pats darbą mokykloje susiradau per pusdienį.
Siekiu, kad knygoje papasakotą istoriją perskaitytų kuo daugiau žmonių, tikiuosi, kad vienus ji privers susimąstyti apie pokyčių švietimo sistemoje būtinybę, imtis veiksmų, kitus – naujai pažvelgti į pedagogus, pakankamai dėmesio skirti išsilavinimui, skaityti ir mokytis patiems. Gal atsiras ir daugiau jaunų žmonių, kurie užsimanys dirbti mokykloje? Nors esu išbandęs ne vieną sritį, man tai – pati įdomiausia ir prasmingiausia profesija. Keliaudamas po Lietuvą stengiuosi mokytojavimu sudominti ir kitus žmones.
Karolio Klimo knygą „Mokytojas“ galima įsigyti knygynuose arba užsisakyti internetu puslapyje knygos.lt. Jos pristatymo turas tęsiasi iki balandžio 28 dienos. Bibliotekose vykstantys pristatymai yra nemokami, juose laukiami visi. Artimiausių renginių datos:
1. Kauno apskrities viešoji biblioteka – 04-18 | 17.30 val.
2. Kėdainių raj. savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka – 04-19 | 17.30 val.
3. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka – 04-20 | 18.00 val.
4. Joniškio raj. savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka – 04-21 | 16.00 val.
5. Kretingos raj. savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka – 04-24 | 17.30 val.
6. Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešoji biblioteka – 04-25 | 12.00 val.
7. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka – 04-25 | 17.30 val.
8. Jurbarko raj. savivaldybės viešoji biblioteka – 04-26 | 10.00 val.
9. Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka – 04-26 | 17.00 val.
10. Trakų raj. savivaldybės viešoji biblioteka (Lentvario filialas) – 04-27 | 17.30 val.