Apie kitokį žvilgsnį į pokarį ir partizanų kovas, apie moters vaidmenį jose, apie žmogiškąją karo po karo pusę ir pastangas atskleisti ištisos pokario kartos paveikslą leidyklos atstovai pranešime žiniasklaidai kalbina knygos, kuri bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje, autorių dr. M. Ėmužį.
Mariau, kaip kilo mintis imtis istorinės studijos apie moteris partizaniniame kare? Kas pastūmėjo būtent prie šios temos, paskatino rinktis ne tik tyrinėjimo laikotarpį, bet ir pačią perspektyvą – kalbėti apie partizanavimą per moterišką prizmę?
Pradinė mintis buvo rašyti tik partizanės Monikos Alūzaitės biografiją, bet rašant kilo daug klausimų: ar jos istorija yra unikali ar tipiška, o jei unikali – tai kuo? Knyga liko labiau biografinė, bet, aprašydamas ir moterų padėtį bei patirtį partizaniniame kare, siekiau, kad būtų ne tik geriau suvokiama Monikos vieta jame, bet ir atvirkščiai – būtų suvokiama, kad jos istorija toli gražu nėra vienintelė.
Pagrindinė figūra knygoje, kaip ir išduoda pavadinimas, – Monika Alūzaitė. Kodėl ji? Kuo patraukė būtent konkreti jos istorija?
Pirmiausia patraukė jos dienoraštis. Jis kitoks nei visi, iki tol skaityti. Jame mažai kasdienių įvykių aprašymo, bet daugiau vidinio pasaulio, emocijų, o mintys niūrios. Norėjau suprasti, kodėl ji taip jautėsi. O kai pradėjau domėtis ir sužinojau nepaprastą, sukrečiančią jos istoriją, supratau, kad turiu ją aprašyti ir papasakoti.
Esame įpratę moteris partizaniniame kare matyti vaizduojamas kaip ryšininkes, pagalbininkes. Kaip taikliai rašoma knygos anotacijoje: „Daug mažiau žinių turime apie tas, kurios tiesiogiai įsitraukdavo į kovą, apie jų gyvenimus, biografijas, likimus. Jos nepelnytai lieka didžiųjų vadų vyrų šešėlyje.“ Koks vaizdas atsivėrė, pradėjus traukti moterų istorijas iš to „šešėlio“?
Visų pirma supratau, kad ryšininkės-rėmėjos ir buvo tos, kurios greitai papildydavo partizanų gretas. Gyvendamos „pusiau legaliai“, bet gaudamos užduotis nuvežti paketus su laiškais ar dokumentais, perduoti informaciją žodžiu arba aprūpinti partizanus, jos ilgainiui pakliūdavo į saugumiečių akiratį. Tada būdavo priverstos slapstytis ir galiausiai prašydavosi priimamos pas partizanus, duodavo priesaiką ir persikeldavo gyventi į bunkerius. Taigi rašydamas pastebėjau, kad ta riba nuo namų iki bunkerio yra netolima. O juk kare dar dalyvavo, kartais netiesiogiai, partizanų žmonos, motinos; kas joms beliko, kai šeimos vyrai išeidavo į miškus, jau būdavo suimti arba žuvę.
Kai pasidarydavo pavojinga, net ir žmonos pereidavo gyventi į bunkerį, jei iki tol dar negyveno.
Jei dabar, po tyrimo ir knygos pasirodymo, reikėtų pasakyti: tai koks tas moters partizanės portretas ir vaidmuo Lietuvos laisvės kovose? Ką žinojome ar bent nujautėme, o kas atsivėrė, paaiškėjo visai naujai?
Moters partizanės portretas ir vaidmuo labai įvairialypis. Partizanės atliko daugybę tokių pat funkcijų kaip ir vyrai partizanai, galbūt tik nebuvo skiriamos vadovauti ir rečiau dalyvaudavo tiesioginiuose kovos veiksmuose, – bet tekdavo ir to. Partizaninis karas apskritai kartais suvokiamas siaurai, kaip vien koviniai veiksmai. Bet svarbi šio karo dalis buvo ir kova su sovietizacija, propaganda, taip pat moralės palaikymas, informacijos sklaida. Ir nors Monika Alūzaitė buvo paskirta eiti būtent tokias pareigas, kur reikėjo rengti partizanų spaudą, spausdinti dokumentus, – tai lyg sufleruotų taip nutikus dėl jos lyties, bet išties vyrai tokias funkcijas vykdydavo daug dažniau.
Dėl partizaninio karo pobūdžio, reikalavusio daug įvairios veiklos bei paramos, vieno moterų vaidmens negalime išskirti: jos – lygiavertės kovų dalyvės, kurioms tekdavo įvairios užduotys. Aišku, dėl tų užduočių pobūdžio jų indėlis kartais nuvertinamas. Bet basas, alkanas, susirgęs ar izoliuotas partizanas – prastas partizanas. Todėl aprūpinimas, rūpestis, ryšių palaikymas, kurį dažnai atlikdavo ir moterys, buvo itin svarbus. Man toks įvairialypis moterų partizaniniame kare portretas ir buvo naujovė.
Taip pat nauja buvo, kad žmonės ne visada palankiai žiūrėjo į partizanes moteris, gyvenančias bunkeryje su vyrais: išlikusiame įdomiame vieno Dzūkijos partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus (Dzūko) tekste buvo rašoma, kad gyventojai vengia priimti partizanus, tarp kurių yra moterų, esą dėl to kyla apkalbų, kartais tokiam dukrų sprendimui nepritariantys tėvai. Taip nebuvo visoje Lietuvoje, bet visuomenė dar buvo konservatyvi.
Knygoje toli gražu neapsiribojama vien faktais ar istorine chronologija. Akivaizdu, kad rašydamas stengėtės perteikti ir asmeninius herojės išgyvenimus, interpretuoti ir atskleisti vidinį jos pasaulį, jausmus. Kaip sekėsi tai daryti ir kokie didžiausi iššūkiai laukė?
Istorikui visada kebliausia rasti šaltinių. Pavyzdžiui, ilgai ieškojau nuotraukų, kurios padėtų apibūdinti personažų išvaizdą. Bet juk to meto nuotraukos nespalvotos, nematyti nei akių, nei plaukų spalvos. Bet gana netikėtai prisiminiau, kad suimtųjų anketose buvo aprašomi jų išvaizdos bruožai, kurie būtų panaudoti, jei suimtieji pabėgtų ir tektų skelbti paiešką. Iš tų aprašymų ir sužinojau akių, plaukų spalvą, kitas panašias detales. Atrodytų smulkmena, bet ji labai padeda „piešiant“ žmogų.
Aprašyti jausmus ir vidinį pasaulį dar sudėtingiau. Monika Alūzaitė rašė minėtąjį dienoraštį. Jo stilius ir aprašomi dalykai lėmė, kad galėjau praskleisti jos vidinį pasaulį, aprašyti emocijas, įtampas, kilusias perėjus iš namų šilumos į bunkerio drėgmę. Interpretuodamas tas mintis, stengiausi perteikti Monikos būseną, kurią suvokiau kaip sudėtingą pereinamąjį, lūžinį tarpsnį – iš paauglio gyvenimo į suaugusiojo.
Ar įmanoma ir, žinoma, kiek verta mūsų šalies patirtį gretinti, ieškoti analogijų su kitų šalių istorija? Apskritai moters figūra kare – kiek, jūsų galva, tai aptarta, išplėtota tema, jei žvelgtume už mūsų šalies ribų?
Gretinti, lyginti, matyti analogijas ar skirtumus, visada verta – tai ir dalis istorikų darbo. Nors partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje daug kuo buvo savitas, bet pati pasipriešinimo okupantams koncepcija nebuvo nauja ar unikali. Istorikai jau yra lyginę Lietuvos laisvės kovas su pasipriešinimu Ukrainoje ir kitur Europoje. Aš knygoje tik trumpai užsiminiau apie moteris kitų šalių partizaniniame pasipriešinime, bet ir iš to galime matyti, kad Lietuva čia nėra unikali.
Moterys kare nėra itin išplėtota tema, bet negalime sakyti, kad apie tai negalvota ar nerašyta. Aišku, tai dažniau daryta ir daroma Vakaruose, o Sovietų Sąjungoje ar posovietinėje erdvėje apie tai nebuvo daug kalbama. Antai Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič parašė apie moteris, kariavusias Raudonosios armijos gretose Antrajame pasauliniame kare, nes jos buvo kone visiškai užmirštos, jų istorijos neišgirstos.
Grįžtant prie lietuviško konteksto – apie šią knygą norisi kalbėti ir platesniame Lietuvos partizaninio karo vaizdavimo kontekste. Knygos įžangoje užsimenate, kad šiais laikais neretai susiduriama su tuo, jog „romantizuotas įamžinimas paverčia partizanus kone antžmogiais: norime tikėti, kad jie buvo bebaimiai, niekada nesiskundė, o jų kasdienybė – tik herojiška ir idiliška. Bet tai netiesa“. Kuo ši knyga skiriasi nuo to jūsų minimo „romantizuoto įamžinimo“?
Stengiausi parodyti įvairialypį partizano portretą. Visų pirma parodyti, kad „išeiti į mišką“ nebuvo lengvas sprendimas, kad adaptuotis pavojingoje, naujoje, erdvėje taip pat nebuvo paprasta ir ne tik Monikai Alūzaitei.
Kitas dalykas: Moniką suėmus buvo bandoma ją priversti išduoti brolį, ji buvo verbuojama. Dažnai tokie dalykai buvo nutylimi, tą patirtį nutylėjo ir pati Monika savo atsiminimuose. Galbūt tai atrodė negarbinga, bet ji nieko neišdavė, net atvirkščiai – pasinaudojusi saugumiečių suteikta galimybe susisiekti su namiškiais, bandė juos perspėti. Nenutylėjus tokio fakto, mes dar geriau pamatome žmogaus drąsą, pasiryžimą, padorumą: juk Monikai buvo suteikta lengviausia išeitis – padėti saugumiečiams „išpirkti kaltę ir gyventi laisvėje“, bet to ji nepadarė.
Ne vienam skaitančiam knygą turbūt sukirbės, o jau ir teko girdėti sukirbėjus asmeninio santykio su aprašomuoju laikotarpiu dilema – nejučiomis imame klausti savęs: ar aš taip galėčiau, kurią pusę rinkčiausi, kaip ištverčiau, ką paaukočiau? Kiek, jūsų galva, šis asmeninio santykio leitmotyvas svarbus, kuo jis praturtina skaitymą ir skaitančiuosius? O gal priešingai, tai tėra dėmesio nevertos teorinės spekuliacijos?
Rašydamas, tiesą sakant, būtent tokio įsijautimo ir siekiau. Visų pirma, tai padeda geriau suvokti tą laikmetį. Istorija gali būti rašoma gana biurokratiškai: tiek ir tiek žuvo, tiek suimta. O asmeninė perspektyva padeda pajausti, įsijausti, gal net ir geriau suprasti. Be to, tokie svarstymai, moralinių dilemų narpliojimas, padeda mums bręsti, ugdo empatijos jausmą.
Kam visgi rekomenduotumėte šią knygą ir kaip matote jos skaitytojus?
Knygą rašiau plačiam skaitytojų ratui. Ji tinka tiek žmonėms, kurie nėra įsigilinę į Lietuvos laisvės kovų istoriją, tiek šią istoriją jau pažinusiems. Viena vertus, čia skaitytojui pateikiama daug konteksto, įvairios informacijos, susijusios su aprašomais įvykiais, lyginami skirtingi karo tarpsniai ir vietos. Kita vertus, skaitytojams, susipažinusiems su partizaniniu karu, pateikiama rekonstruota Žemaitijos apygardos partizanų veikimo istorija vėlyvuoju kovų etapu, taip pat ir juos sučiupti bandžiusių sovietų pajėgų veikimo istorija, praskleidžianti kartais šiurpų, pavojingą, išdavysčių pilną pasaulį.