„Homo deus“ gali būti laikoma „Sapiens“ tęsiniu ne tik dėl pagrindinės temos – žmonijos raida, kuri, be jokios abejonės, puikiai skyla laiko ašyje: pirmoji knyga – praeitis, antroji – ateitis. Kaip rašydamas apie praeitį, apžvelgdamas žmonijos ateitį autorius ir toliau demonstruoja puikų humoro jausmą, o sudėtingas istorines ar ideologines visuomenės raidos problemas sugeba išaiškinti gabiai į tekstą įpindamas šiuolaikinės populiariosios kultūros fenomenus.
Iš esmės ši knyga jau nėra istorija ir veikiau priskirtina technologijų raidos bei futurologijos sritims. Jis kalba apie tai, kaip technologijų vystymo lenktynėse šiandien dalyvaujanti ir naujais išradimais besidžiaugianti žmonija, gyvens ateityje ir kaip kiekvienas technologinis išradimas keis socialinę, vartotojų elgsenos, ideologinę ir kitas sritis. Ir paaiškina Y. Harari tai labai puikiai. Kaip sakoma, net „arkliui bus aišku“.
Skamba smagiai. Taip ir bus, jei niekada nesate domėjęsi dirbtiniu intelektu, ketvirtąja pramonės revoliucija ir kitais mums nuolat grasančiais reiškiniais. Jei esate šios srities ekspertas ar entuziastas – sužinosite gal kiek daugiau nei Klaus Schwab rašė knygoje „Ketvirtoji pramonės revoliucija“, bet turbūt ne tiek daug, kiek jau žinote.
Tiesa, palyginti su kitomis panašia tematika parašytomis knygomis, joje autoriaus vaizduotė labai rezervuota. Izraelio istorikas nusipelnė pagarbos už tai, kad nepostringauja, kaip pasaulį užvaldys ir visą žmoniją išžudys dirbtinio intelekto varomi robotai. Sveikas protas istorikui svarbiau nei futuristinės fantazijos. Be to, autorius lakios vaizduotės savininkams oponuoja ir paaiškina, kad visuomenė kuria (ir turbūt kurs) tik tokias mašinas, kokios, tiesą sakant, moka atlikti tik vieną funkciją (nors dažnai ir geriau nei žmogus): ar tai Kasparovą aplošia prie šachmatų lentos, ar prikala sofos atlošą.
Šiuo pavyzdžiu autorius tik dar kartą įrodo, kad jo pateikiamos idėjos yra paprastos ir dažniausia akivaizdžios, tačiau tuo pat metu genialios kaip ir pirmajame veikale. Ir lygiai taip pat kai kurios iš tų idėjų atrodo pritemptos bei keliančios daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Pavyzdžiui, aš dar sutikčiau, kad liberalizmas kaip ideologinė sistema galėtų būti vadinama religija, tačiau deitaizmas (požiūris, kad visatą sudaro duomenų srautai), sakyčiau, labiau priskirtinas žmonijos evoliucijos plotmei, o ne idėjos sričiai, nors autorius karštai įrodinėja, kad tai mūsų amžiaus religija.
Visgi kiekvienas skaitytojas gali pakontempliuoti ir susidaryti savo nuomonę pats. Užtat struktūra šioje knygoje, palygintisu pirmąja, akivaizdžiai daug silpnesnė. Veikalui trūksta nuoseklumo ir kartais atrodo, kad autorius tiesiog sukaupė idėjų ir pagalvojo, kad reikia kažkaip sudėlioti jas į knygą. Dėl to tekstą sudėtingiau sekti, jis sunkiau skaitomas. Be to, visoje idėjų maišalynėje sunku pasakyti, ar pavadinimą autorius pasakė rimtu veidu, ar kikendamas į kumštuką, nes knygoje žmogus rodosi tai kaip kūrėjas, tai kaip individas, kurio sukurtos sistemos tuoj ims jį valdyti. Perskaičius pirmą knygą paaiškėjo, kas tai per padaras tas „Sapiens“, o koks tas „Homo deus“ Jums pasakyti tikrai negaliu.
Taigi pabaigoje viskas aišku, sakysite. Paskaityk išvadas, patarsite. Tai štai – tokių kaip ir nėra. Kadangi knygą skaičiau „Milžino“ sistemoje, atrodo, buvo likę dar 13 proc. veikalo, kur tikėjausi sulaukti visų atsakymų, bet nieko nepešiau – knyga nei iš šio nei iš to pasibaigė.
Apibendrindamas nesisitebiu, kad pirma knyga yra stipresnė. Visgi istorikui istoriją parašyti lengviau nei žmonijos viziją. Nors perskaitę antrą irgi žinių bagažą praturtinsite. Ypač jei tik pradedate pažintį su ketvirtąja pramonės revoliucija.