Nesijaudinkite, jūs ne vieninteliai. Aš taip pat nieko negirdėjau apie šią religinę mažumą ir jos išgyvenimus Irake: žudomus vyrus ir sabijomis – sekso vergėmis – paverčiamas moteris.
Jaudinanti jazidų istorija „Islamo valstybės“ priespaudoje aprašyta knygoje „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija“.
Knygos autorė Nadia Murad, išgyvenusi ir pabėgusi iš islamistų sekso vergijos, pasakoja apie savo gyvenimą Irake nuo vaikystės iki pat, kol „Islamo valstybės“ kovotojai ją pagrobė. Autorė kalba atvirai: apie tai, kaip islamistai prievartavo ją, kokių bausmių imdavosi ir kaip elgdavosi su, jų akimis, bedieviais jazidais.
Šios knygos tikslas, be abejo, atskleisti pasauliui islamistų žiaurumą bei papasakoti jazidų istoriją, tačiau knyga įdomi ir kitais aspektas. Visų pirma, ji pasakoja apie mažai kam žinomą jazidų religiją. Būtent pastaroji ir tapo priežastimi, dėl kurios islamistai ypač žiauriai elgėsi su šia bendruomene. Jazidai, kaip pasakoja autorė, religines istorijas perduoda iš lūpų į lūpas, todėl, islamistų nuomone, yra žemesni, mat nėra „knygos žmonės“. T.y., jie neturi šventojo rašto.
Be to, islamistų požiūriu, jie garbina velnią, mat, nors ir pripažįsta dievą, tiki septyniais angelais, valdančiais pasaulį, o svarbiausias jų yra Melekas, kurio istorija ir vienas vardų sutampa su šėtonu islame. Taigi, „velnią garbinantys“ jazidai, „Islamo valstybės“ požiūriu, neturi jokių teisių.
Tokiu būdu „Islamo valstybė“ pateisino prekybą sekso vergėmis ir pritraukė jaunus kovotojus, besitikinčius gauti dovanų nuosavą sabiją.
N. Murad, pasakodama savo išgyvenimus pas skirtingus islamistus, kurie ją vienas kitam perduodavo arba parduodavo, taip pat atskleidžia Irako visuomenės žaizdas. Apie tai, kaip atėjus „Islamo valstybės“ kovotojams, nuo jazidų nusisuko draugai ir kaimynai musulmonai, apie tai, kaip jie išduodavo pabėgusias ir prieglobsčio ieškančias jazides. Autorė pasakoja ir apie pačios islamistų grupuotės santvarką, jų išleistus lankstinukus, kuriuose teigiama, kad su sabijomis galima elgtis kaip nori – net jeigu šios dar nėra lytiškai subrendusios, galima išnaudoti jas savo malonumui.
Kiek mažiau knygoje atpasakojamos politinės peripetijos, tačiau užkabinamos ir jos. Pavyzdžiui, pačia N. Murad, bėgančia nuo islamistų pas kurdus, skirtingos Kurdistano partijos pasinaudojo tarpusavio kovoms. Taigi, iš jos pasakojimų galima susidaryti ir tam tikrą, nors ir fragmentuotą, politinio paveikslo vaizdą.
Visgi, nors knygoje nuolat aprašinėjamas žiaurumas, seksualinė ir fizinė prievarta, pasakojama apie mirtį, istorija nesukrečia. Netgi sakyčiau, kad knyga aprašyta ir jausmingai, ir dalykiškai. Manau, kad šiuo atveju tai tampa netgi privalumu, nes skaitant galima išlaikyti šaltą protą.