Karo žurnalistė, rašytoja Christina Lamb savo knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ išdrįsta imtis iššūkio į šią temą pažiūrėti netikėtu kampu.
Ji atiduoda balsą konfliktų zonose gyvenančioms moterims, parodydama, kaip šiandienos kare armija ir teroristai naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus. Ch. Lamb atskleidžia neįtikėtinas didvyriškumo ir pasipriešinimo istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai per Antrąjį pasaulinį karą ėmė į vergiją „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta maždaug ketvirtis milijono moterų, ir šių dienų jazidų moterų bei vaikų, kurie prieš Islamo valstybei paimant juos į vergiją tapo masinių savo šeimų žudynių liudininkais.
„Daug apie šią knygą pasakoti negalima – ją reikia skaityti. Bet ką svarbu paminėti, kad tai yra turbūt pirmas toks drąsus žingsnis, kada moteris, karo žurnalistė žengia iš karo zonų į būtent moterų, esančių tose karo zonose, patirtis ir parodo neįtikėtiną dalyką. Jei anksčiau prievarta, kurią karo zonoje patiria moterys ir vaikai, buvo laikoma tarsi šalutiniu padariniu viso to, kas vyksta kare, ji, atlikusi didžiulę analizę, turėjusi daugybę pokalbių tiek su pačiomis moterimis, kurios išgyveno tose karo zonose, tiek su įvairiais politikais, strategais, parodo, kad prievarta prieš moteris yra naudojama kaip sąmoningas, tikslingas karo ginklas, kad tai yra karo strategijos dalis. Čia ir kalbant apie tai, kas dabar vyksta, karo zonas, ISIS, kai kariai yra apmokomi, kad moteris reikia prievartauti, jas reikia naikinti, jas reikia naudoti kaip indą jų sėklai nešioti ir naujiems kariams gimdyti“, – pasakojo V. Maksvytė.
Ši knyga apjungia daugybę autentiškų liudijimų, skaitytojai joje taip pat ras daug nuotraukų. „Visiems, kas mėgsta stiprias istorijas, kam rūpi biografinė, dokumentinė literatūra, kam įdomios feminizmo temos turėtų tikti ir patikti. Taip pat sakyčiau ir tiems, kas mėgsta romanus apie moteris, nes visgi čia yra labai daug biografijų, nors labai sunkia tema, bet lengvai skaitoma knyga“, – sakė literatūros ekspertė.
Kita labai svari, labai laukta ir reikalinga knyga – Lucy Delap „Feminizmo istorija“.
Didžiosios Britanijos istorikė, Kembridžo universiteto dėstytoja Lucy Delap meta iššūkį pernelyg supaprastintai „feminizmo bangų“ sampratai ir atskleidžia, kad feminizmo raidą skatino konkrečiu istoriniu laikotarpiu kildavę probleminiai klausimai. Remdamasi daugybės pasaulio šalių pavyzdžiais, pradedant Japonija ir Egiptu, baigiant Rusija bei Vokietija, ji aptaria įvairius feministų projektus ir parodo, kad šio judėjimo dalyviai ne visada sutarė dėl vienos visiems bendros programos.
L. Delap nuomone, ši įvairialypė feminizmo istorija gali padėti geriau suprasti šiandien vykstančias diskusijas ir iš jų kylančius prieštaravimus. Feminizmo istorija atskleidžia, kaip glaudus santykis su praeitimi gali paskatinti aktyviau veikti šiandien, suvokiant tos veiklos įkvėpimo šaltinį ir jos atveriamas galimybes.
„Mano tikslas – atkreipti dėmesį į skirtingose feministų kartose ir skirtingose epochose pasikartojančias netikėtas sąsajas bei atgarsius ir taip suteikti feminizmui įkvėpimo,“ – sako L. Delap.
„Mes dažnai kalbame, vartojame feminizmo sąvoką, ar su pliusu ar minuso ženklu, bet ar tikrai žinome, kas po ja slepiasi? Ar tikrai tie žmonės, kurie deklaruoja save kaip feministus ir labai garsiai apie tai kalba, ar jiems yra vienintelis būdas kalbėti apie feminizmą? Galbūt yra daugybė feminizmo rūšių, srovių, galbūt jis slepiasi po dar kažkokiais kitais vardais“, – atkreipė dėmesį V. Maksvytė, pridurdama, kad jei pirmoji pristatyta knyga buvo labai skaudi, ši patiks tiems, kurie mėgsta ne tik liūdnas ir sunkias įžvalgas, bet ir linksmesnes istorijas.
„Feminizmas tikrai yra toks margaspalvis, įvairialypis reiškinys, yra daug smagių, įdomių faktų apie juos judėjimus, tad jei norite sužinoti apie įvairias akcijas, kurias vykdė moterys, apie ryškiausias asmenybes kelių šimtų metų istorijoje, puikiai tiks“, – rekomendavo ji.
Airių aktyvistas, specialistas, dirbantis smurto prieš moteris prevencijos srityje Donas Hennessy kartu su kolegomis prieš daugelį metų įkūrė organizaciją, kuri dirba su smurtu prieš žmones.
„Tik pradėję dirbti jie suprato, kad visgi daugiausiai smurto patiria moterys ir patiria jo iš vyrų, ir tada pradėjo aiškintis, kodėl taip yra. Šis autorius sako, kad tai nėra atsitiktinumas, kad visgi moterys, kurios pakliuvo į smurtautojų rankas, yra sąmoningai pasirinktos. Tai yra vadinamos geros moterys, tos, kurios linkusios savo poreikius nuvertinti ir iškelti kitų žmonių gerovę aukščiau savęs, ir kad smurtautojai ieško tokių moterų, turi tam tikras technikas, taktikas, kaip jas įtraukti į santykį, kaip jas paversti savo žmonomis ir kaip vėliau išnaudoti“, – pasakojo V. Maksvytė.
Pasak jos, D. Hennesy knyga „Užvaldytos moterys“ yra lyg praktinis vadovas, kaip elgtis tokiose situacijose.
„Išeiti iš to smurtaujančio santykio yra be galo sudėtinga – kartais mūsų geri patarimai „mesk jį“ ar „skirkis“ gali netgi pakenkti aukai. Taip pat yra nemažai apie vaikus, kurie gyvena būtent tokiose šeimose, tokiuose santykiuose. Tai yra kaip praktinis vadovas, su klausimynais, kaip atpažinti, ar tu patiri smurtą, ar tau plaunamos smegenys, su pasakojimais, kodėl vyrai taip elgiasi, kodėl moterys leidžiasi, kad jomis manipuliuotų. Ji skirta tiek specialistams, tiek pačioms moterims, tiek tiems, kurie galbūt jaučia, kad šalia yra moterų, patiriančių smurtą ir nori joms padėti“, – kalbėjo ji.
Dar dvi knygos – ne naujai išleistos, bet nusipelniusios prie jų sugrįžti ar būti atrastos tų, kurie dar to nepadarė.
Eva Ensler, visame pasaulyje žinomos pjesės „Vaginos monologai“ autorė, sako, kad jai reikėjo 65 metų parašyti knygai „Atsiprašymas“ – į ją ji sudėjo visą savo gyvenimą.
„Autorė prisipažįsta, kad ją nuo penkerių metų seksualiai išnaudojo jos pačios tėtis, ir kad ji visą gyvenimą laukė, kol jis atsiprašys. Ir priėjo išvados, kad jis, deja, niekada neatsiprašys. Ne dėl to, kad miręs, kad negali, bet dėl to, kad smurtautojai neatsiprašo. Ir Don Hennesy pritartų tai minčiai – jis sako, kad atvejų, kai smurtautojai keičia savo elgesį, yra labai mažai“, – pastebėjo V. Maksvytė.
„O ką daro Eve? Būdama išmintinga moteris ir suprasdama, kad visgi atsiprašymas yra labai reikalingas, kad tai yra dalis išgijimo proceso, ji atsiprašo savęs tėvo vardu – šią knygą ji parašo kaip atsiprašymą sau ir visoms moterims, kurios yra patyrusios seksualinę prievartą. Tikrai yra labai gili ir svarbi knyga, sulaukusi daug dėmesio visame pasaulyje“, – pasakojo literatūros ekspertė.
„Ji skirta tiek specialistams, tiek pačioms moterims, kurios galbūt turi tokių patirčių, tiek tiems, kas domisi terapine literatūra, feminizmu. Ją galima skaityti ir tiesiog kaip grožinį kūrinį, nes autorė yra tokia brandi ir tiek metų nugyvenusi, kad apie tokį sunkų dalyką kaip seksualinė prievarta rašo labai paprastais ir lengvais žodžiais. Bet kuriai moteriai, kuri yra patyrusi seksualinę prievartą, nebūtinai iš tėčio, tai gali būti kaip terapinė knyga, padedanti suvokti, kaip aš jaučiuosi, kas pasikeitė mano gyvenime dėl to, kad aš išgyvenau šiuos tragiškus, traumuojančius dalykus, kaip aš norėčiau, kad būtų buvę. Laiko negali grąžinti atgal, bet gali šiek tiek pagydyti, padėti sau tokiai, kokia esi dabar“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Na ir galiausiai, Melindos Gates „Pakilimas. Moterų galia keisti pasaulį“.
Melinda Gates yra filantropė, Billo ir Melindos Gatesų fondo bendrapirmininkė, verslininkė, moterų ir mergaičių teisių gynėja visame pasaulyje. Pastaruosius du dešimtmečius ji keliavo po pasaulį ir ieškojo, ką galime padaryti mes visi kartu, kad pasaulis pasikeistų į gera. Pristatydama problemas, kurios verkiant šaukiasi mūsų dėmesio, – nuo vaikų santuokų, kontraceptinių priemonių neprieinamumo iki lyčių nelygybės darbovietėse, – savo pasakojimą Melinda paremia pribloškiančiais faktais.
Kad vyktų pažanga, pirmiausia reikia suprasti, kodėl reikia pokyčių ir kaip juos pasiekti. M. Gates kviečia vienytis visas pasaulio moteris ir kilti aukštyn visoms kartu: „Dėl moterų, kurios vargsta įkalintos skurdo pančiuose, ir dėl bet kuriam visuomenės sluoksniui priklausančių moterų, kurios yra atskirtos ir įbaugintos galingų vyrų, mes, moterys, turime susieiti, kalbėtis, organizuotis ir imtis lyderystės – tam, kad nugriautume sienas ir atvertume duris visoms.“
Knygoje „Pakilimas“ Melinda dalijasi istorijomis žmonių, kurie suteikė jos gyvenimui aiškią kryptį, bet kartu nuoširdžiai pasakoja savo šeimos istoriją. Rašydama jausmingai, atvirai ir su dėkingumu, ji atskleidžia, kokią galią turi tarpusavio ryšiai. Knygoje pateiktos istorijos nepagražintos ir nenušlifuotos. Jos tikros, skaudžios ir priverčiančios pabusti iš malonaus nežinomybės sapno.
O jei visgi pirmenybę teikiate grožinei literatūrai, V. Maksvytė priminė tris nuostabias knygas, kuriose taip pat kalbama šia svarbia problematika.
Cathleen Miller, Waris Dirie knygoje „Dykumų gėlė“ pasakojama tikrais įvykiais paremta istorija, kaip mergina būdama vos dvylikos pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių.
Bernadine Evaristo knyga „Mergaitė, moteris, kita“ – geros literatūros mylėtojams, kaip V. Maksvytė sakė, norintiems kaifuoti nuo kiekvieno sakinio.
Luca Di Fulvio „Laisvės dukros“ patvirtina nepaprastą šio pasakotojo ir istorijų kūrėjo talentą. Trijų jaunų žmonių kova dėl teisės gyventi ir mylėti negailestingame pasaulyje prikausto dėmesį, žadina jausmus ir įtraukia į nepakartojamą nuotykį. Jame taip pat sužinoma, kaip XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Rytų Europoje merginos būdavo apgaule surenkamos iš tėvų ir išvežamos dirbti sekso vergėmis į Argentiną.