Profesorius Bruce Hood’as knygoje „Septynios laimės pamokos“ pateikia septynias paprastas, bet gyvenimą keičiančias pamokas, padėsiančias atsikratyti neigiamų mąstymo modelių ir atkurti ryšį su tuo, kas iš tiesų svarbu.
Bristolio universiteto psichologijos profesorius ir laimės ekspertas Bruce’as Hoodas įrodo, kad raktas į laimę yra ne egocentrizmas, o ryšio kūrimas. Remdamasis savo patirtimi ir žiniomis apie vaiko raidos psichologiją bei jos sąsajas su neuromokslu, jis atveria duris į gerovę ir psichikos stiprybę suaugus, moko, kaip galėtume gyventi laimingesnį gyvenimą.
„Jis pats rašo, kad daugelį principų yra aptarę ir kiti mokslininkai, bet jis atrado savo požiūrio kampą – jo indėlis yra būtent per vaiko raidos psichologiją. Ir kas labai smagu, kad po kiekvieno skyrelio jis pateikia kaip koncentratą, esminius patarimus, kuriuos galima sau pritaikyti ir taip kurti laimingesnį gyvenimą“, – pasakojo J. Žuolytė.
Morganas Houselis, vienas įtakingiausių žmonių pasaulio finansų rinkose, knygoje „Apie tai, kas nesikeičia. Amžinos pamokos apie rizikas, galimybes ir gerą gyvenimą“ ragina ne bandyti atspėti, kas naujo įvyks ateityje, o, priešingai, įsivertinti, kas niekada nesikeičia – tai, pasak jo, yra netgi svarbiau.
Pasakodamas 23 istorijas, autorius įžvalgiai ir šmaikščiai pademonstruoja, kad tam tikri dėsniai, reiškiniai ir žmogiškosios prigimties savybės visada išlieka tokios pačios. To žinojimas yra naudingesnis ir svarbesnis nei nenuspėjamos ateities prognozės.
„Autorius daugiausiai kalba per finansų prizmę, bet ne tik – jo aiškinamus principus galima apskritai gyvenime taikyti. Jis sako, kad žmonės visada žiūri prognozes, visi galvoja, kas keisis, bando analizuoti, atspėti, bet jo yra teorija tokia, kad yra kur kas svarbiau žiūrėti į tai, kas nesikeis – yra amžinųjų dalykų, kurie nesikeičia nuo pat to, kiek mes pažįstame žmones, kiek siekia istorijos šaltiniai“, – sakė J. Žuolytė.
„Jis daug kalba apskritai apie žmogaus psichologiją, kad niekaip nesikeis, kad žmonės kaip turėjo nerimo, taip turės, kad jie visada su baime priims pokyčius, visada kaip pavydėjo vieni kitiems, taip ir pavydės ir pan. Taip pat jis pasakoja, pavyzdžiui, apie finansines krizes, kad jos visada būdavo ir visada ištiks, ir žmonės visada į jas taip pat reaguos – jis išdėsto visą mechanizmą, kaip tai veikia, kad kitaip yra neįmanoma, jeigu finansai kyla, tai jie kažkada turi kristi ir pan. Tokius labai gyvenimiškus pavyzdžius pateikia, kurie ypač aktualu tiems, kurie nori investuoti“, – pasakojo ji.
Rimtosios grožinės literatūros mėgėjams – ukrainiečių autorės Tanios Pjankovos knyga „Raudonųjų skruzdžių amžius“.
Šis 2022-aisiais pasirodęs psichologinis romanas pasakoja apie vieną sudėtingiausių Ukrainos istorijos puslapių – 1932–1933 metų holodomorą. Autorė poetinio užkalbėjimo žanro stiliumi subtiliai atskleidžia žmonių išgyvenimus protu nesuvokiamo siaubo pasaulyje, sykiu primindama, kad raudonos skruzdės neišnyko, kad jos tik pakeitė savo išvaizdą. Mačuchai, Ukraina, 1933 m. Sovietinė valdžia prievarta suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto, tad kaime siaučia badas, žiauriose kančiose miršta ne tik seni, bet ir jauni. Dėl duonos trupinio žmonės pasiruošę atiduoti viską – brangiausias šeimos relikvijas, paskutinius marškinius, savo kūną, orumą ir garbę.
Šioje žiaurioje realybėje gyvena viena kitos nepažįstančios moterys – Javdocha ir Solomija. Viena kiekvieną rytą pabunda kamuojama žvėriško alkio, badas sunaikina viską, ką ji myli, kita karštligiškai maistu slopina skaudžią netektį ir vyro abejingumą, taip keldama grėsmę savo gyvybei, ir tik badas gali ją išgelbėti. Skirtingos istorijos ir skirtingi likimai, negalintys egzistuoti toje pat tikrovėje. Tačiau iš tiesų juos sieja nematoma likimo gija. Jie pamažu artėja vienas prie kito. Artėja tam, kad pagaliau apsikabintų ir nutiestų trapų tiltą per nepasotinamą raudonųjų kankintojų skruzdėlyną.
„Per vienos šeimos istoriją rašytoja pasakoja, kaip Ukrainoje siaučia badmetis. Labai sudėtinga emociškai, bet labai stipri knyga, nes autorė viską parodo taip, lyg būtų tenai buvusi pati. Tikrai verta tiesiog pajusti, ką reiškia tas siaubingas laikmetis ir prisiminti, kad turime daryti viską, kad tai nepasikartotų“, – kalbėjo J. Žuolytė.
Dar net nepasirodęs Prancūzijos knygynuose prancūzų meno istoriko Thomo Schlesserio romanas „Monos akys“ jau buvo pradėtas versti į dvidešimt kalbų.
Dešimtmetė Mona gyvena Paryžiuje. Vieną dieną be jokios paaiškinamos priežasties ji staiga valandai netenka regėjimo. Gydytojas įsitikinęs, kad mergaitei reikalinga psichiatro pagalba, tačiau Monos senelis Anri, išsilavinęs ir ekstravagantiškas vyras, laikosi visiškai kitokios nuomonės: jei anūkei gresia apakti, pirmiausia reikėtų suskubti parodyti jai viską, ką gražiausio yra sukūręs žmogus.
Ir taip kiekvieną trečiadienį Anri pasiima anūkę iš mokyklos, sakydamas, kad lydi ją pas psichiatrą, tačiau norėdamas įkvėpti Monai drąsos ir jos atmintyje palikti grožio įspaudą vedasi ją į garsiuosius Paryžiaus muziejus – Luvrą, Orsė ir Bobūrą, kuriuose saugomi įspūdingiausi meno lobiai. Ten Mona patiria labai asmenišką įspūdį atidžiai įsižiūrėdama į Leonardo da Vinčio, Vermerio, Gojos, Manė, Dega, van Gogo, Magrito ir dar daugelio kitų kūrėjų garsiausius darbus. Kiekvienas toks susitikimas – tai neįkainojama gyvenimo, o kartu ir meno istorijos pamoka. Tiek Monai, tiek jos seneliui, nes niekada nevėlu atrasti nei meno, nei gyvenimo grožį.
„Ši knyga – romanas, pasakojantis jautrią istoriją, bet tuo pačiu tai yra tarsi meno istorijos vadovėlis, kur yra pateikiami ne tik pasakojimai apie žymius meno kūrinius, bet ir jų iliustracijos, tad galima taip po gabalėlį skaityti, nagrinėti ir pačiam apmąstyti, nes, kaip aiškina šios knygos herojus meno mylėtojas senelis, meno negali suprasti teisingai ar neteisingai – reikia tiesiog jį pajusti“, – pasakojo J. Žuolytė.
