Atvirkščia fantastinė istorija
„Pavyzdžiui, Haris Poteris, kaip mums atrodo, yra paprastas berniukas, kuris patenka į magišką pasaulį ir tada paaiškėja, kad jis pats stebuklingas ir turi burtų galią. O man tiesiog visada buvo įdomu, o kaip būtų, jeigu būtų atvirkščiai – kadangi mane tai domino, pagalvojau, kodėl gi neparašius tokios istorijos ir nesukūrus tokio šiek tiek apversto mums įprasto siužeto ir, man atrodo, kad visai neblogai gavosi“, – šypsojosi V. Girčiuvienė.
Knygoje „Ten, kur gyvena slibinai“ pasakojama apie Bitę – karalaitę su kalbančiu šešku ant peties. Jai nepaprastai patinka su šeima gyventi Lietavijoje, stebuklingoje šalyje, kur netrūksta burtų ir slibinų, šalyje, kur viskas įmanoma. Dovo gyvenimas kitoks, jo pasaulyje nėra magijos, jis neturi artimųjų ir vienišas dienas leidžia vaikų namuose.
Jiedu niekada nebūtų susitikę, jeigu ne Bitė. Nepaklusdama tėčio valiai ji išsiruošia į pavojingą žygį Gudų girioje. Kai įniršęs slibinas ima vaikytis mergaitę, nežinia iš kur atsiranda Auksiniai vartai ir atveda ją tiesiai po Dovo lova!
Šiame pasaulyje Bitei viskas keista. Ir nors su Dovu greitai susidraugauja, už viską labiau ji trokšta grįžti pas tėvus, bet vartai... dingę. Ar vaikams pavyks išsiaiškinti Auksinių vartų paslaptį ir įminti didžiausią mįslę Lietavijos istorijoje?
Motyvai iš mūsų mitologijos
Stebuklinga Lietavijos karalystė – vienas iš pavyzdžių, kaip knygoje atsispindi pagoniški, baltiški motyvai.
„Kai kūrybinis procesas vyksta, tu nesuvaldysi – šitas pavadinimas tiesiog man nuskambėjo gerai, ir aš pagalvojau, kodėl gi ne, be to, yra sąsajų ir su Lietuva, kaip ir apskritai šitoje knygoje yra visokiausių pagoniškų baltiškų motyvų, pavyzdžiui, burtų karalystės pilyje gyvena žalčiai ir pan. Visokiausių tokių motyvų yra, kurie veda į mūsų mitologiją, į visokiausius baltiškus momentus“, – pasakojo knygos autorė.
Kai ji pati studijavo lietuvių filologiją, jos mėgstamiausios paskaitos buvo vaikų literatūra ir mitologija: „Aš visai išmaniau tuos dalykus, bet faktas, jog čia negalima traktuoti kaip tiesos – čia vis tiek yra magiškas sugalvotas pasaulis, kuriame yra tų motyvų“.
Dar viena įdomybė – kad knygoje sutinkame burtažodžius, kilusius iš prūsų kalbos.
„Aš kažkaip pagalvojau, jog aš turiu daryti ne kaip visi, nes tai jau bus neįdomu, jei vėl bus tie patys lotyniški žodžiai. Tai aš pasinaudojau prūsų kalbos žodynėliu ir mano visi burtažodžiai, slibinų pavadinimai yra adaptuoti iš ten“, – atskleidė ji.
Buvo proga įsigilinti į vaikų problemas
V.Girčiuvienė pasakojo, kad šios knygos idėja jai kilo prieš šešerius metus.
„Čia iš tikrųjų jau padirbėta ir pagalvota nuo labai labai seniai. Aš norėjau sukurti magišką pasaulį, norėjau, kad pagrindinė herojė būtų mergaitė, kad ji būtų šauni, kieta ir visokia kitokia“, – kalbėjo ji.
Bet kūrybinio proceso metu iškilo daugybė klausimų, apie kuriuos reikėjo susimąstyti.
„Taip, vaikai neklauso tėvų, bet ar tikrai jie yra teisūs neklausydami? O ar tikrai tėvai yra teisūs kažką drausdami? Taip, mes norime apsaugoti savo vaikus, bet ar mes tikrai drausdami apsaugome juos, nes galbūt jie pasirenka visai kitą kelią – neklausyti, pabėgti ir padaryti kardinaliai priešingai, tai tų problemų iškyla daug“, – sakė knygos autorė.
„Dovas, kitas pagrindinis šitos knygos herojus, neturi tėvų, auga vaikų namuose. Vėlgi, man teko pasidomėti truputėlį, kaip į netektis reaguoja vaikai, pavyzdžiui, kad jie dažnai kaltina save. Jeigu jie netenka artimųjų žmonių, jie galvoja, o aš galbūt buvau supykęs, pagalvojau, kaip aš norėčiau nebeturėti močiutės, o dabar jos nebėra ir jie kaltina save. Tai tų problemų tiesiog pradėjo kilti berašant ir reikėjo jas kažkaip išspręsti, apgalvoti. Faktas, kad knygoje yra draugystės, namų, santykių su tėvais temos – viskas taip suėjo į vieną kūrinį“, – pasakojo ji.
Knygos – ir iš pačios patirties
V.Girčiuvienė prisipažino pati daugiausiai skaitanti detektyvus apie serijinius žudikus: „Man labai patinka, kai mane apgauna, ir aš nesuprantu, kas vyksta“. „Be to, aš labai mėgstu vaikų literatūrą, nes kažkaip ten viskas stipriau, paauglių literatūroje irgi tas pats – tie pirmi įsimylėjimai yra kitokie negu suaugusių žmonių, pirmosios patirtys yra kitokios“, – kalbėjo ji.Anksčiau ji taip pat yra parašiusi knygą „Daugiau niekada“, kurioje lietė valgymo sutrikimų temas. „Ta knyga gimė iš mano pačios patirčių, nes aš paauglystėje sirgau anoreksija ir bulimija. Kadangi aš visada norėjau rašyti knygas, buvo tokia visada viduje mintis, kaip apie tai parašyti, kaip pateikti pateikti paaugliams, nes, man atrodo, kad tos problemos pradeda kilti būtent šituo amžiaus laikotarpiu. Tai aš visaip sukau galvą, ką čia daryti, kaip čia rašyti? Pradėjau daug rankraščių, bet darbai, gyvenimas man kažkaip vis trukdė. Bet tada gimė mano dukra ir aš kažkaip supratau, kad turiu jai rodyti pavyzdį, tokiu būdu man pasidarė labai lengva tą kūrinį sukurti“, – pasakojo ji.
„Tai nėra mano istorija, vis tiek tai yra grožinis fikcinis kūrinys, bet aš žinau, kaip žmonės, turintys tą problemą, jaučiasi, dėl to man buvo sąlyginai lengva visa tai atskleisti ir šiaip lengviau parašyti ne fantastinį kūrinį“, – prisipažino ji.
