Yra knygos, kurias perskaitai ir pamiršti. Yra tokios, kurias perskaitęs dar bent kurį laiką visiems perpasakoji, cituoji, net jei galimai nervini. Man ryški iš pastarųjų buvo Jonathano Haidto „Teisusis protas: kodėl gerus žmones supriešina politika ir religija“ (išleido „Kitos knygos“, vertė Rūta Montvilienė). Aš nežinau, ar yra tokių, kuriems šis klausimas nesvarbus, kurie nė karto nebūtų atsidūrę situacijoje, kad palietus šias temas svarstytum, verta ginčytis, ar, vardan ramybės, geriau patylėti. J. Haidtas siūlo ne ginčytis, bet kalbėtis – ir, dar svarbiau, klausytis.
Kadangi jis amerikietis, natūralu, kad kalbant apie politinius klausimus jis kalba per respublikonų-demokratų prizmę, bet įžvalgos yra pritaikomos ir bet kur kitur. Apskritai jis plačiau nagrinėja emocijų, intuicijos svarbą, tiek iš antropologijos pusės, tiek pasitelkdamas smegenų tyrimus. Vienas esminių jo interesų – moralės psichologija, taigi, jis bando suprasti, kaip mes nusprendžiame, kas yra gerai, kas blogai. Štai, knygoje jis pasakoja apie savo sukurtas trumpas istorijas, kurias pateikia tyrimo dalyviams ir bando išsiaiškinti jų atsakymus, kaip jie jas vertina emociškai ir kokiais argumentais remiasi. Vienoje jų – pasakojimas, kaip šeimos šunį mirtinai nutrenkė pravažiuojantis automobilis, o jie buvo girdėję, kad šuniena labai skani, tad jį išsikepė jį ir suvalgė. Kaip pasijutote perskaitę tokią istoriją? O jei vėliau ilgiau pagalvojote – ar tikrai čia kažkas blogo? Daugiau neatskleidžiant, J. Haidtas ir bando išsiaiškinti, kaip apsisprendžiame ir ką tai reiškia mums kaip individams ir kaip visuomenei.
Patricko Raddeno Keefe „Nieko nesakyk“ (išleido „Kitos knygos“, vertė Ieva Balčiūnaitė) pasakoja jau apie realius žmonių apsisprendimus ir tikrą Šiaurės Airijos istoriją, perteiktą koncentruojantis į vieną šeimą ir su ja susijusius žmones. Knygos autorius, JAV žurnalistas P. R. Keefe kalbėjosi su daugybe žmonių, gavo iki šiol niekur neskelbtus dokumentus, kad kuo geriau atskleistų, kas iš tiesų vyko Šiaurės Airijoje vadinamu Bėdų laikotarpiu, kai šalį alino partizaninis karas, kurio padariniai jaučiami iki šiol.
Skaitant kartais net sunku būdavo patikėti, kad pasakojama apie sąlyginai dar nesenus laikus, kad kai kurie veikėjai – dar iki šiol gyvi. Šis surinktas dokumentinis pasakojimas dar kartą parodo, kad realiame gyvenime yra tokių istorijų, kurių nesukurptų geriausi scenaristai, o tikrieji žmonių veidai dažnai taip ir lieka iki galo neperprasti. O taip sudėlioti visą sudėtingą ir itin jautrią istoriją, nepaverčiant jos nuobodžiu painiu faktų rinkiniu, reikia išskirtinio talento, už kurį dabar P. R. Keefe ir liaupsinamas.
Pereinant prie lengvesnių negrožinių knygų – į rankas pateko dar pernai išleista Matthew Syedo knyga „Mąstymas be sienų“ (išleido „Alma littera“, vertė Ieva Sakalinskaitė). Šioje knygoje autorius nagrinėja, kaip svarbu būti tarp skirtingų žmonių, ypač – užtikrinti įvairovę įvairiose organizacijose, tiek verslo, tiek visuomeninėse. Kad nebūtų tiesiog beletristika – pateikia konkrečių istorijų, faktų, skaičiavimų, pavyzdžiui, aiškina, kokią įtaką įvairovės nebuvimas JAV žvalgybos tarnybose padarė Rugsėjo 11-osios tragedijai. Taip pat jis primena, kad jei esate tik tarp žmonių, kurie jums visada pritaria – jau esate spąstuose, o kraštutiniais atvejais tai gali kainuoti net gyvybę. Tą irgi iliustruoja konkrečiais pavyzdžiais, na, bet jei domina tokios temos, paskaitysite patys. Man pačiai neprivertė kažkaip kardinaliai apversti mąstymo, bet skaityti, ypač tuos konkrečius pavyzdžius, buvo gana įdomu.
Pereinant prie grožinės literatūros, pradėsiu nuo tų, kurie jau yra literatūros grandai. Štai Natalia Ginzburg net ir knygos „Visi mūsų vakar“ (išleido „Tyto Alba“, vertė Inga Tuliševskaitė) viršelyje leidyklos pristatoma kaip iš naujo atrasta viena ryškiausių Italijos rašytojų. Tai – pirmoji jos knyga išleista lietuviškai, nors originalo kalba ji parašyta dar 1952 metais. Autorė užaugusi į antifašistinį judėjimą įsitraukusioje šeimoje, pirmasis jos vyras už tokią veiklą buvo nukankintas kalėjime Romoje. Tad nieko nuostabaus, kad knygoje pasakojamą mažyčiame Italijos kaime gyvenančios šeimos istoriją nuolat lydi karas ir jo šešėliai. Visgi, N. Ginzburg nekelia skaitytojų į patį karo lauką – jai įdomiau tai, kaip žmonės, nepaisant karo, gyvena savo gyvenimus, ką tenka ištverti tiems, kurie laukia žinių iš fronto ar šaukimo į jį, kaip jų kasdienės problemos, rūpesčiai ir džiaugsmai taip pat niekur nedingsta. Karas ar ne karas, žmones lydi įtampa tarp turtingų ir vargšų, meilės dramos, buitis, žmonės vis dar ieško mažų gyvenimo malonumų – o gal jų ieško net dar labiau. Rašytoja, regis, puikiai perpratusi žmogiškosios prigimties niuansus ir sugeba taip nupiešti tų dienų Italiją, kad skaitydamas jautiesi lyg viską matydamas savo akimis. Knyga, kurią tikrai verta pasidėti prie klasikos lentynos ir laukti, ar lietuvių leidėjai išleis daugiau (viso N. Ginzburg yra parašiusi 12 knygų).
Dar viena šeimos drama – populiariosios norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo, labiausiai išgarsėjusios „Dinos knyga“, romanas „Šimto metų istorija“. Originalo kalba parašyta 2009, lietuviškai išleidžiama ir perleidžiama jau ne pirmą kartą (išleido „Alma littera, vertė Alma Ločerytė-Dale).Tie, kas yra skaitę kurią nors iš šios autorės knygų, jau žino, ko tikėtis – nuo savo stiliaus ji nenutolsta. Ir jei N. Ginzburg skaitytoją tobulai nukelia į Italijos kaimą, H. Wassmo yra ta, apie kurią pagalvoji susimąstęs apie skandinavišką literatūrą (na, bent jau man). Keturių kartų vienos šeimos moterų gyvenimas ir jų likimai, kuriems nuolat daro įtaką ir šalia esanti jūra, fjordai, audros, kur kiekvienas nuo mažens mokomas ne tik plaukioti, bet ir irkluoti ar darinėti žuvį. Tačiau H. Wassmo čia kelia ir klausimus, o ar tikrai kiekvienai moteriai užtenka tokio gyvenimo, kuris sukasi tik apie vaikus, šeimą ir tą visada žuvimi trenkiantį namų ūkį? Lietuviai, manau, gali gerai atpažinti ir įpročius slėpti emocijas nuo aplinkinių, o kartais – ir nuo savęs pačių, nors padariniai kartais gali būti itin skausmingi. Išlieka ir intriga, kiek šioje knygoje yra pačios H. Wassmo biografijos – bent greitosiomis pavyko tik rasti informaciją, kad tai – iš dalies jos istorija, iš dalies – fikcija, tad skaitydamas tam tikras užuominas nori nenori pradedi svarstyti, ar tai pati H. Wassmo, kuriai visa tai atsitiko? Gal kada nors rašytoja pati paaiškins, o gal jau ir yra kur tai padariusi – jei taip, būčiau dėkinga, jei pasidalinsit :)
Kitas, jau visai kitoks norvegų bestselerių autorius – Jo Nesbo, šįkart parašęs novelių rinkinį „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ (išleido „Baltos lankos“, vertė Rūta Mataitytė). Ir kaip ir viskas su jomis gerai, mįslių kūrėjo ir pasakotojo talento iš jo neatimsi, tikrai pasimėgavau ir tomis trumpomis istorijomis, bet visgi aš labiau mėgstu jo didelės apimties kriminalinius trilerius. Čia, regis, tik pradeda pasakoti, ir istorija jau baigiasi, o jo knygos juk ir žinomos tuo, kad yra tie angliškai vadinami page-turneriai, tai yra, tokios, kurias pradėjęs negali padėti nepabaigęs, net jei tenka skaityti kone visą naktį – o tai ir yra tokių pramoginių knygų didelė dalis malonumo.
Galbūt kažkokio tokio efekto tikėjausi skaitydama Deepti Kapoor „Blogio metas“ (išleido „Alma littera“, vertė Danguolė Žalytė), bet, visgi, gavau ne visai tai, ką įsivaizdavau. Na, gal pati kalta – būtų geriau gal visai neturėti kažkokių lūkesčių. Bet nors čia istorija ir prasideda nuo penkių negyvų žmonių ir aiškiai neteisingai už tai nuteisto žmogaus, ši knyga yra ne detektyvas, o tiesiog romanas, meilės istorija su tokiais lyg telenovelės elementais. Vėlgi, teisybės dėlei reikia pripažinti, niekas ir nesakė, kad tai bus detektyvas, tik kažkodėl iš pavadinimo ir aprašymo pati susidariau tokį įspūdį. Ši knyga – tikrai lengvas laisvalaikio skaitinys, kurios veiksmas vyksta Indijoje ir man kartais priminė bolivudinius filmus. Niekada nebuvau Indijoje, iš arti nesu susidūrusi su jos kultūra, bet čia man pasirodė toks labai paviršutiniškas žvilgsnis į jos istoriją ir visuomenę. Nors tikslas, matyt, ir nebuvo pateikti labai tikrovišką šalies vaizdą – šalis yra tiesiog kaip kontekstas, kuriame vystosi meilės aistrų, intrigų ir mafijos veikėjų pilna istorija. Tiems, kurie mėgsta tokio tipo knygas, gali būti ir geras pasirinkimas – autorė tikrai sugeba rašyti įtraukiančiai, irgi versite puslapius vieną po kito, tik man, matyt, ne visai mano žanras.
O štai M. V. Craven „Kuratorius“ (išleido „Sofoklis“, vertė Dmitrijus Andrušanecas) – kaip tik tas klasikinis kriminalinis trileris, kokio norėjau, kur kone ties kiekvienu skyriumi gali persigalvoti, o tai kas čia visgi slypi už tų nusikaltimų, kuriuos tiria anksčiau jau kitose šio rašytojo knygose matyti detektyvas Vašingtonas Po, jam padedanti keistuolė Tilė Bredšou ir jiems vadovaujanti Stefanė Flin. Be abejo, kaip priklauso tokio žanro knygose, detektyvai ne tik sprendžia nusikaltimą, tiksliau, visą jų virtinę, bet ir asmeninio gyvenimo iššūkius. Puiki savo žanro atstovė, kaip reikiant susukanti smegenis.
Tiek šiam kartui, gerų skaitinių spalį!