Ilgai ieškotas detektyvas
Jau ne kartą esu išreiškusi savo meilę detektyvams – tik labiausiai mėgstu juos šiek tiek senovinius, tad turbūt niekas nepranoks man Agatos Kristi ar Arthuro Conano Doyle`io klasikos. Bet vis pasvajoju – kaip norėtųsi paskaityti kažką tokio britiškos atmosferos, kur nusikaltimai būtų sprendžiami gilinantis į psichologiją ar kažkokius nesutapimus, o ne pasitelkiant kokias super modernias CSI stiliaus technologijas. Ir štai, metų pradžiai gavau sau desertą – Anthony Horowitz „Apie šarkų žmogžudystes“ (vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Alma littera“).
Kodėl sakau, kad tai tik pusė tikro britiško detektyvo? Todėl, kad tai yra vienas romanas kitame. Viename veiksmas rutuliojasi 1955 m., jame yra ir Londone gyvenantis detektyvas, nušluostantis nosis visiems oficialiems policininkams, ir žmogžudystė britiškame kaimelyje su visais jo personažais – būtent tai, ko norėjau. Kitame romane, į kurį įpintas šis, veiksmas vyksta jau šiais laikais ir aiškinamasi ano kūrybos aplinkybės. Aišku, paaiškėja, kad jie yra savaip susiję – juk kitaip nebūtų prasmės juos leisti kaip vienos knygos. Ne veltui autorius Arthuro Conano Doyle`io fondo buvo įvardintas kaip oficialus Šerloko Holmso istorijos tęsėjas – tikras savaitgalio malonumas.
Istorinių mįslių mėgėjams
Brado Meltzerio ir Josho Menscho knyga „Nacių konspiracija“ (vertė Andrius Navickas, Dominyka Marija Navickaitė, išleido „Alma littera“) nėra detektyvas tikrąja to žodžio prasme, bet jį galima skaityti kaip tokį. Istorija apie tai, kaip Teherane buvo planuotas Winstono Čerčilio, Franklino Roosevelto ir Josifo Stalino susitikimas, ir kaip apie jį sužinoję naciai sumanė nužudyti iškart visus tris galinguosius pasaulio lyderius, iki šiol apipinta paslaptimis. Tad knygos autoriai, žinomi ne tik kaip rašytojai, bet ir televizijos dokumentikos kūrėjai, bando aiškintis ir ieškoti tiesos. Jie puikiai atskleidžia visiems žinomų istorinių asmenybių portretus, analizuoja, kaip būdavo priimami politiniai sprendimai, kiek jie buvo priklausomi nuo konkrečių žmonių, o kartais visai atsitiktinių aplinkybių, parodo, kaip bet koks, gal atrodantis nesvarbus veiksmas, galėjo pakeisti viso pasaulio istoriją. Be abejo, neišvengiamai skaitydamas pradedi vesti paraleles ir su dabartiniais įvykiais – pateikdami platesnį įvykių kontekstą autoriai aiškina ir kodėl Amerika taip ilgai nenorėjo įsitraukti į Antrąjį Pasaulinį karą, ir kodėl galiausiai tai padarė, kodėl Rooseveltas siekė susėsti prie bendro stalo su ideologiniu priešu Stalinu ir tt.
Nenorintiems atsilikti nuo madų
Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ (išleido „Lapas“) jau kurį laiką laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Prisipažinsiu – sunku buvo atsiriboti nuo kiek skeptiško požiūrio dėl itin prabangaus knygos pristatymo ir lietuvių literatūros pasaulyje neįprastai aktyvios viešinimo kampanijos. Bet juk negali kritikuoti kažko neperskaitęs. Ir perskaičiusi turiu pripažinti, kad knyga mane įtraukė, radau daug pamąstymų, su kuriais galėjau tapatintis ir dabar populiarių distopinių romanų kategorijoje rašytoja sugebėjo rasti originalų priėjimą. O dar kai veiksmas vyksta mums gerai pažįstamose vietose, lietuviškame pajūryje, įsivaizduoti tokią ateitį, kokią piešia ji, dar paprasčiau. Bet, turiu pripažinti, kad nors G. Grušaitė itin daug dėmesio skyrė futuristinėms idėjoms, mokslinės fantastikos linijai, aiškinančiai esą visus žmogus veiksmus, mintis, svajones veikia jame gyvenantis grybas, man visgi labiau patiko žmogiškesni aspektai – santykiai tarp žmonių, savivertės problemos, patvirtinimo iš aplinkinių ieškojimai, balansavimas tarp stabilaus gyvenimo ir savo svajonių siekimo, ir visi kiti dalykai, kurie turbūt nesikeis, kad ir kokia ateitis mūsų lauktų.
Šnipų romanas Lietuvos istorijos fone
Kitas lietuvių autorius, istorikas Bernardas Gailius skaitytojams pasiūlė jau antrąjį savo grožinį romaną „Agentė“ (išleido „Aukso žuvys“). Šįkart veiksmas čia vyksta tarpukario Kaune, kur verda politinės intrigos, dėl savo vietos kovoja Smetonos tautininkai, prieš juos susivieniję valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai ir voldemarininkai, apie planus perimti valdžią Lietuvoje svajoja ir komunistai. Kažkas iš jų oportunistiškai siekia asmeninės sėkmės, kiti – tiki partijos idealais, tačiau yra ir tokių, kurie per jaunatvišką maksimalizmą ir naivumą tampa lemtingų intrigų dalyviais, nors visai to nenorėjo.
Gal ne visi sutiktų, bet man labai patinka, kad Lietuvoje vis dažniau akademinį išsilavinimą turintys žmonės imasi lengvosios grožinės literatūros. Tai nereiškia, kad nereikia rimtesnių skaitinių (šiais metais planuojama išleisti ir akademinę istorinę B. Gailiaus knygą), bet taip gauname nebukinančią, o kokybišką literatūrinę pramogą, kurios kartais labai norisi.
Michael J. Benton. Dinozaurai. Naujas žvilgsnis (vertė Eglė Podčašinskienė, išleido „Alma littera“).
Vienas dažniausių patarimų, girdimų iš madingų kūrybiškumo mokytojų – neužsidarykite savo srities ribose ir žvalgykitės, kas vyksta kitur. Ir iš tikrųjų kartais labai įdomu pasiimti kažką visai ne iš savo interesų sferos, kur kone kiekviena mintis nauja ir negirdėta. Na, gerai, jei labai domėčiausi dinozaurais, šią knygą būčiau skaičiusi visai kitaip – dabar jie man pirmiausia asocijuojasi tik su Rosu iš „Draugų“ serialo. Bet greitai praversdama grafikus, iliustracijas, kurių šioje knygoje gausi ir kurios tikriesiems paleontologijos mylėtojams turbūt turėtų didžiausią vertę, aš mėgavausi pasakojimu, kaip apskritai keičiasi mokslas, tyrimai, kaip šiais laikais tampa įmanoma sužinoti dalykus, kurie prieš kelis dešimtmečius, buvo manoma, amžiams liks paslaptyje. Autorius neapsimetinėja visažiniu ir atvirai sako, kad štai, dėstau, ką žinome dabar – gali būti, kad ateities mokslininkai atradimus aiškins dar kitaip. O kol kas vien įdomu gauti mokslinius įrodymus, kad, pavyzdžiui, būdavo plunksnuotų rausvų dinozaurų su rausvai baltai dryžuotomis uodegomis – vaizdas visai kitoks, nei daugelis esame pratę įsivaizduoti.
Mylintiems Vilnių ir paprastus žmonių gyvenimus
Abraomo Karpinovičiaus apsakymų rinktinė „Paskutinis Vilniaus pranašas“ pirmą kartą buvo išleista dar 1998 m. Dabar leidykla „Vaga“ išleido ją iš naujo, primindama šį tikrą literatūrinį lobį, liudijantį apie Vilnių prieš Antrąjį Pasaulinį karą ir apie jame vykusį žydų bendruomenės gyvenimą. Čia matome turgaus prekeivius, aktorius, daktarus, mokytojus, pamišėlius, prostitutes – visus, iš kurių susidėjo spalvinga Vilniaus mozaika, kurios, deja, netekome. Teigiama, kad dauguma apsakymų herojų turėjo realius prototipus, o skaitant knygą taip ir norisi vėl išeiti pasivaikščioti į Vilnių ir pamėginti atsekti, kur vyko šie žiauriai pradanginti gyvenimai.
Ieškantiems minčių diskusijoms
Jenny Odell knyga „Laikas. Kaip atrasti gyvenimą už laikrodžio ribų“ (vertė Ieva Sakalinskaitė, išleido „Alma littera“) tapo šių metų pradžios malonia staigmena. Tiesą sakant, galvojau, kad tai bus kažkas iš populiariosios psichologijos, mokys, kaip geriau planuoti darbus ar panašiai. Tačiau toli nuo to – ši knyga labiau sociologinė-antropologinė-kultūrinė studija, kuri nagrinėja, kaip keitėsi ir tebesikeičia žmonių laiko supratimas, kaip laiko vertinimas priklauso nuo skirtingų kultūrų, kaip atsirado laiko juostos ir kokį poveikį jos mums daro, kaip mes, vakariečiai, pradėjome vadovautis posakiu „laikas – pinigai“ ir kaip tai mus visus paveikė. J. Odell nevengia pasišaipyti, kaip žmogus bando įsivaizduoti esantis nepavaldus laikui, gamtai, o gyvenimas galiausiai visgi parodo priešingai – apmaudu tik, kad konstatavusi pasaulį iš esmės riedant į bedugnę, išeities, kaip iš to išeiti, ji nepasiūlo. Bet gal skaitytojams patiems kils savų minčių.
Romanas su meno istorijos priemaišomis
Sarah Winman „Natiurmortas“ (vertė Eglė Gabrilavičiūtė, išleido „Briedis“) Lietuvoje buvo išleista 2022 metais. Istorijos veiksmas sukasi apie Antrojo Pasaulinio karo pabaigą ir gyvenimą po to, ir visame šiame įvykių sūkuryje susipynusius žmonių gyvenimus. Kai jaunas kareivis Ulisas Toskanoje sutinka vyresnio amžiaus menotyrininkę Eveliną, gelbėjančią meno kūrinius, dar nežino, kaip tai pakeis visą jo gyvenimą. S. Winman puikiai kuria personažus, kurie savo gyvenimus dalina tarp Didžiosios Britanijos ir Italijos – jie šiek tiek karikatūriški, keliantys šypseną, bet kartu ir žavintys, kaip, nepaisant amžiaus, profesijų, socialinės padėties, gyvenimo būdo, charakterių skirtumų jie sugeba besąlygiškai rūpintis vieni kitais. Ir net nežinau, kas žaviau – ar baras Londone
„Šermuonėlis ir papūga“, kuriame užuovėją sau randa visokiausio plauko gyvenimo paklydėliai, ar itališkas kuklus viešbutėlis, kurio gyventojai čia ne tiesiog pernakvoja, o tampa vieni nuo kitų neatskiriamos bendruomenės dalimi.
Žmogaus gyvenimas karo fone
Sofios Segovos „Klajūnai“ (vertė Aira Nekrašaitė, išleido „Alma littera“) vėlgi pasakoja apie Antrąjį Pasaulinį karą ir jame susitinkančius žmones, tik šįkart veiksmas vyksta Prūsijoje. Rašytojos dėmesio centre – tragiškų įvykių sugriauti šeimų gyvenimai. Kaip knygos priešlapyje primena Ericho Marijos Remarque mintis, penkių milijonų aukų tragedija yra tuščias skaičius, tačiau pavaizduota vieno žmogaus istorija atmintyje įstringa amžiams. S. Segova būtent tai ir daro, tik pasakoja ne vieno žmogaus, o dviejų šeimų istorijas – apie tai, kaip tenka priimti sprendimus, likti saugoti savus namus, ar bėgti nuo karo, atsukti nugarą kenčiantiems, kad pats išgyventum, kažkur nukišti netekties skausmą, kad apsaugotum artimuosius, kuriuos dar gali išgelbėti ir pan. Be abejo, knygų apie karą prirašyta daug ir nepasakyčiau, kad ši kažkuo ypatingai originali, bet vargu ar to čia ir reikia ieškoti. Tiesiog dar kartą verta prisiminti, kaip sudėtinga būti žmogumi ir kaip nereikia skubėti pasmerkti kitų, kai nežinai visų aplinkybių.
Biografijų ir motyvacinių knygų mėgėjams
Michelle Obamos „Mūsų šviesa. Ištverti neramius laikus“ (vertė Jovita Liutkutė, išleido „Alma littera“) – lyg tęsinys anksčiau išleistos pirmosios JAV ponios knygos „Mano istorija“. Šioje naujoje knygoje ji pasakoja, kaip jai ir jos šeimai sekėsi per pandemiją, kaip jie sutiko Donaldo Trumpo pergalę Baltuosiuose rūmuose, kaip ji kovojo su vis naujais iššūkiais ir kartais apimančiu bejėgiškumo jausmu. Šįkart knygoje nėra daug politikos užkulisių (jų kur kas daugiau parodė Barackas Obama knygoje „Pažadėtoji žemė“) – čia daugiau pasakojama apie bendruomenės, draugystės svarbą, mažus ritualus, padedančius neišeiti iš proto, kai viskas aplink, atrodo, griūva, taip pat galima iš arčiau pažiūrėti į tiek jos, tiek B. Obamos šeimas, jų vaikystės aplinką, dar kartą prisimenama jos pažinties su būsimu JAV prezidentu istorija ir patikinama, kad net jų pora nėra tokia ideali, kaip galbūt atrodo iš šono. Knyga tiems, kurie ieško įkvėpimo ir priminimo, kad net galingiausi pasaulyje žmonės vis tiek yra tik žmonės.
Tiek skaitinių šiam kartui, o dabar belieka sulaukti Vilniaus knygų mugės ir palinkėkime vieni kitiems nepamesti ten galvos.