Išmonės reikia visoms knygoms
E. Daciūtė neseniai išleido knygą mažiesiems „Ševeliūra“. Tai – jau 14-oji jos knyga.
„2014 m. atsidūriau vaikų literatūros pasaulyje išleidusi pirmą knygą – taip ir likau. Užsibuvau“, – šypsojosi ji.
E. Zaikauskas, iki šiol rašęs įvairią kitokią, fantastinę literatūrą, mažiesiems skaitytojams pasiūlė savo kūrinį „Katinas Miegošius“ – jis gimė rašant Vilniuje, Bernardinų sode, šalia vaikų žaidimų aikštelės, kur nuolat girdėdavosi vaikų šurmulys.
Visgi, jo nuomone, visa literatūra yra fantastinė. „Tik mes tokią specializuotą vadiname fantastine, nes pagrindinis dalykas yra išmonė – fantastai tik tos išmonės šiek tiek daugiau įdeda arba maginės, arba moksliškos, o kitose knygose tos išmonės yra gyvenimiškos. Tai ir mano vaikiškoje knygoje išmonės turbūt yra per akis, galima sakyti, tai yra fantastiška vaikiška knyga“, – juokėsi jis.
Ypatingas iliustratorių vaidmuo
E. Daciūtė pasakojo, kad idėjos jos knygoms atkeliauja įvairiais keliais, kartais tai yra tam tikri iš vaikystės užsilikę siužetai, kuriuos paskui sprendi suaugusiame gyvenime. „Pavyzdžiui, man kažkaip trūko tokių senelių, kurie praleistų daug laiko su manimi, kurie sėdėtų virtuvėje, kalbėtų, tai aš tokių prisikuriu sau pasakojimuose. Taip pat mano vaikai daug idėjų duoda, jų draugai, vaikai, kuriuos aš sutinku susitikimuose“, – pasakojo ji.
Ir nors dažniausiai vyksta taip, kad pirma gimsta tekstas, o paskui darbo imasi iliustratorius, su „Ševeliūra“ viskas susiklostė kitaip.
„Istorijos idėja buvo iliustratorės Agnės Nananai, ji vis kažką paišaliojo, aš paprašiau atsiųsti – ji sako, na, turiu čia tokių idėjų, tik teksto neturiu. Ir kai tik ji atsiuntė, man viskas atsirado, ir pagrindinės veikėjos, ir šuns vardas, pradėjo vyniotis siužetas. O aš buvau kurį laiką nieko nerašiusi, buvau tarsi tokiame kūrybiniame vakuume, ir tikriausiai tiek prisikaupė, kad taip ir iššovė ta istorija“, – sakė E. Daciūtė.
Jai antrino ir E. Zaikauskas, kurio knygą leidyklos sumanymu iliustravo Reda Tomingas.
„Nuostabios iliustracijos. Turbūt didesnėmis raidėmis ant vaikiškų knygų reikėtų rašyti iliustratoriaus ar iliustratorės pavardę – tai yra pirmiausia, ką žmonės pamato, tik paėmę sako, kokia graži knyga. Ne tik vaikas perka akimis, net suaugusių pirmi žodžiai būna, kokia graži knyga – aš to nenusipelniau, tas grožis ne mano“, – iliustratorę gyrė rašytojas.
Kelių sluoksnių istorijos
Knygų vaikams rašytojai pasakoja, kad nors iš pirmo žvilgsnio jų kuriamos istorijos paprastos, tokios, kad jas suprastų mažieji skaitytojai, visgi, jose galima įžvelgti ir gilesnes prasmes.
E. Daciūtės knygoje „Ševeliūra“ yra du pagrindiniai veikėjai – šuo Barbarisas ir Alisa Šliompkin: jie kartu gyvena, didžiuojasi savo garbanomis, kol vieną vasaros dieną paaiškėja, kad Barbarisui su tomis garbanomis yra per karšta ir jas reikia patrumpinti. „Jie eina į labai žymų saloną pas kirpėją Todą: kas domisi literatūra ir kinu, tikriausiai gali susieti kirpėją Todą su kitu kirpėju. Ir tada Barbarisas labai išsigąsta, nenori kirptis, bet Alisa paaukoja, ką turi brangiausio, savo pavyzdžiu parodydama, kad nusikirpti garbanas nėra taip baisu. Tad viskas yra apie draugystę ir ką mes dėl jos atiduodame – draugystė yra ne tik gauti, bet ir duoti, ir tu atiduodi, kas tau brangiausia“, – kalbėjo E. Daciūtė.
Ši knyga pirmiausia skirta 4-8 metų vaikams, bet ne tik jiems. „Mano knygose labai dažnai būna tas dvigubas adresatas, kur ir suaugusieji gali kažką pamatyti. Aš visada, kai rašau, galvoju ir apie suaugusįjį, kuris skaitys vaikui knygą. Ne tai, kad jam pataikauji, bet tu rašai ir vaikui, ir truputėlį tam suaugusiam – nes jeigu jam patinka, vaikas labai lengvai pagauna tą emociją, kad suaugusiam patinka pasakojimas, patinka knyga, ir vaikas irgi ant tos emocijos auga kaip skaitytojas“, – pastebėjo rašytoja.
Jos pačios, kai pradėjo rašytojos karjerą, pirmoji kritikė ir skaitytoja buvo vyriausia dukra Agota. Dabar jai – jau 16, bet ji vis dar nori žinoti, ką kuria mama. „Vakar mes prisėdome pasikalbėti, kai ji grįžo iš savo vasaros darbo kavinėje. Ji sako, mama, aš nieko nežinojau, kad tu knygą išleidai – tu man jau neateini ir nepapasakoji. Nes aš pasakoju mažesniems vaikams, atrodo, kad jie yra tarsi ta tikslinė auditorija. O jai yra 16 metų – galvoju, kaip faina, kad, vadinasi, liko tas kažkas. Sako, anksčiau tu apie mane visiems pasakodavai, aš būdavau tarsi žvaigždė, vaikas, per kurį pirmą pereina kūriniai. Reikia prisiminti, kad ir tas didelis vaikas nori būti pirmuoju skaitytoju – tai svarbu ir man dėl to buvo labai gera emocija“, – prisipažino E. Daciūtė.
E. Zaikauskas pasakojo, kad jo knygos „Katinas Miegošius“ paviršinis klodas – trys bičiuliai, susitikę atsitiktinai, o gal ne visai atsitiktinai, nes visi miestai yra pilni ir benamių kačių, ir varnų, o naktį šikšnosparnių apskritai daugybė.
„Jie apsigyvena senamiestyje ant seno namo stogo ir toliau vyksta visos tos gyvenimiškos istorijos. Lyg ir kasdienybė, bet toje kasdienybėje yra daugybė visokiausių momentų, mūsų mintys, jausmai. Šiuo atveju sakydamas mūsų aš jau šneku savo personažų vardu, bet tie jausmai vis tiek veda tam tikrais keliais, takeliais, ir jie patiria visokiausių ir nekasdieniškų nuotykių. Visos tos istorijos, lyg susietos tų personažų, vietos, laiko, vyksta vienerius metus nuo pavasario iki kito pavasario“, – pasakojo E. Zaikauskas.
Jo nuomone, paviršinį sluoksnį, veikėjų nuotykius pirmiausia įvertins vaikai, bet taip pat yra ir netgi filosofinių dalykų, skirtų jų tėveliams ar seneliams.
O vaikai katiną Miegošių, turintį ne tik knygą, bet ir interneto svetainę su dar daugiau istorijų, jau spėjo pamėgti ir net rašo jam laiškus, kuriuose ne tik prašo naujos knygos, bet ir savo istorijas apie šį personažą. „Čia jau galėtų būti atskira dalis, skaitytojų knyga su tais pačiais personažais“, – svarstė E. Zaikauskas.