Keturis kartus didesnės sąskaitos
Kaštai – ne tik tiesioginiai. „Abiejuose knygynuose dujinis šildymas, įsivaizduokite, kokias sąskaitas gavome – keturis kartus didesnes, vietoj šimto eurų – keturi šimtai! Mūsų apyvarta stabilizavosi, viską optimizavome, racionalizavome – mes tuos knygynėlius išlaikome. Užupyje knygynėlis bedirba tik tris dienas per savaitę, esame tik dvi darbuotojos, neskaitant buhalterės ir vieno garbaus amžiaus konsultanto – literatūros žinovo. Kitomis dienomis, iš kitos pusės, ir nėra prasmės dirbti, turistų nėra“, – atkreipė dėmesį ji.
G. Liočienė dievagojosi nezyziantys – visus einamuosius mokesčius susimokėdavę: „Kas mus pribaigė? Spalio mėnesį gavome raštą iš atsakingų institucijų, kad esame skolingi už karantininio laikotarpio apmokėtas prastovas – iš viso 13 tūkst. eurų. Metinė mano alga, įsivaizduokite... „Sodrai“ mokėjimus dar atidėjo keletui metų.“
Subsidijas už nuomą teks sugrąžinti?
Šie VMI mokesčiai, anot G. Liočienės, „išlindo kaip baisiausias košmaras“. „Istorija tokia: atėjo nuoroda, kad galima gauti subsidijas už nuomą, mes aišku, pateikėme prašymus, valio! Bet dabar gauname rekontrolierių laišką, kad turime tą subsidiją grąžinti – maždaug 4 tūkst. eurų. Mes pasimetę, nežinome, ką daryti, skambinuosi aiškintis, kur galėdama. Pasirodo, užpernai mes išnuomojome knygyno patalpas, pasirašėme pirminę sutartį su savininku, jis sutartį registravo, jokių problemų. Po kelių mėnesių savininkas savo patalpų statusą keitė iš privataus asmens į juridinį – perkėlė tas patalpas į savo įmonės balansą, pasirašėme naują sutartį. Čia ir iškilo tas drugelio sparnų virptelėjimas – mes nepatikrinę, ar šita sutartis kaip priedas registruota Registrų centre, nes su pirmąja tai atsitiko automatiškai, pagalvojome, kad taip bus ir su antrąja. Pateikėme prašymą subsidijai nepatikrinę, ar ji tikrai registruota... Savininkas to nepadarė, mums to jis nepranešė, žmogus, ruošęs subsidijai dokumentus šito fakto nepatikrino – dabar viskas“, – sakė G. Liočienė, dėl šito fakto likę skolininkais bei išvadinti sukčiais. Įstatymo raidė pažeista, reikia grąžinti pinigus arba bus paduoti į teismą.
Finita la commedia
Koks bus VMI atsakas, G. Liočienė sakėsi tiesiog neįsivaizduojanti. „Arba užblokuos sąskaitas ir finita la commedia, viskas, mus išmeta. Tokių pinigų sąskaitoje nėra, gyvename šiuo metu tik iš apyvartos. Jokių lašinių nesame prikaupę, net ir negalėjome to padaryt... Anksčiau daugiau sukaupdavome po Knygų mugės, tačiau viską investavome į svetainę, internetinės veiklos tobulinimą, ir t.t. Situacija yra tokia, suprantu, kad biurokratiškai žiūrint, mes kalti ir žiopli, bet jokiu būdu ne sukčiai! Antras dalykas, suprantu, kad ir valstybei reikia pinigų, bet kad aš juos moku sąžiningai šimtas metų, gal galima pažvelgti lanksčiau? Pradėjau girdėti atvejų, kad ir kiti verslininkai yra priversti grąžinti subsidijas... Įmonės likviduojamos, persigandome. Suprantu, jeigu mes morališkai pasenę ir niekam tų knygų nereikia, čia tik žaidžiame, bet matome, kad esame reikalingi“, – neabejojo ji.
G. Liočienė neslepė sulaukianti tiesmukiškų klausimų, ar tai nėra fanatizmas – tarp knygų riogsoti? „Ne, tai ne fanatizmas, tai didelė atsakomybė – prieš tai, ką pradėjome, ką sugalvojome, kas vyksta gamtoje. Turime 100 tūkst. knygų, kurgi jas reikėtų dėti – išmesti?“, – klausimą kėlė knygininkė ir pridūrė, kad tuo, ką daro didžiuojasi, tokiu būdu prisideda prie tvarumo, perlų išsaugojimo. Todėl ir ieško pagalbos.
„Keistoteka“ – viešoji įstaiga, niekada, anot G. Liočienės, nebuvo orientuoti į pelną. „Esame orientuoti į knygų gerovę, kad būtų tokia vieta, kur garbingos knygos nugyventų savo gyvenimus, rastų naujus namus“, – kalbėjo ji.
Nors bando kapanotis savom jėgom, bet, kaip pastebėjo G. Liočienė, mato, kad viskas eina ne į gerąją pusę. „Feisbuke kreipdamiesi į visuomenę pagalbos save palyginome su prieglauda – atliekame lygiai tą patį darbą: ir pagydome, ir priglaudžiame, pakedename, surandame kitus namus... Ne iš godumo norime pinigų, o tam, kad išliktume“, – graudinosi pašnekovė.
Nėra tikri dėl ateities
Jeigu visgi VMI įmokas išdėliotų – tai tas kalnas, anot G. Liočienės, būtų įveikiamas: „Karantininio laikotarpio mokestinius reikalavimus mokame nuo spalio. Jau pora tūkstančių eurų išmokėta. Kitą kartą sau algos neišsimoku... bet tai žiauriai sunku – ateinu aštuntą ryto, išeinu aštuntą vakaro. Turime daug darbo – būtume galėję priimti dar vieną darbuotoją. Dabar esame pristabdę knygų priėmimą, prašome kol kas jų nenešti... Netgi šiandien ryte atėjo močiutė, sako, kad turinti daug knygų atnešti, sakau, palaukite porą savaičių. Nesame tikri dėl savo ateities.“
Idėja knygų prieglaudai gimė iš to, kad pati G. Liočienė turėjusi tokią problemą – kur dėti savas knygas, kurių turėjusi tris ar keturis tūkstančius iš vaikystės namų? „Dėl to ir įkūriau knygyną, kad nereikėtų išmesti knygų, atiduoti į makulatūrą, ilgainiui tai pasiteisino. Kiek žmonių ieško ir randa! Knygų, kurių niekada neperleis, varto mokslinių tyrimų objektus“, – ilgametės veiklos vaisiais pasidžiaugė ji.
Visgi kalba ir vėl pasisuka apie pinigus. „Iki šiol kažkaip vyniojomės, jeigu ne tie keturi tūkstančiai eurų... ir jeigu ne keturis kartus pabrangęs šildymas... Sukomės iš apyvartinių lėšų kaip namų ūkis, kur labiausiai dega, ten būdavo tą pinigą ir meti. Turime kačių fondą, neseniai trisdešimt eurų radome paaukota iš tų smulkių monetų, jau valio, o kitą dieną – penkiasdešimt eurų įdėta – žmonių gerumas neleidžia pasiduoti“, – sakė pašnekovė, patikinusi nuolat juntanti žmonių palaikymą.
„Nesu žliumbikė, bet prie vaikų apsiverkiau, taip sunku pasidarė... Sakau, gal reikia viską mesti, kapituliuoti, išeit į bedarbystę – ir vargo to nematysiu... Bet vaikai ramina: mama, ką tu, negalima. Dar graudžiau pasidarė. Vaikai padeda, dukra savanoriauja, ir vienas, ir antras sūnus – neturiu teisės pasiduoti. Nors esame paramos gavėjai, bet kai reikia prašyti išmaldos, tai taip demotyvuoja“, – atvirai kalbėjo G. Liočienė, priversta dairytis pagalbos iš išorės.