Šiandien prašysime E. Banytės plačiau pakomentuoti savo mintis apie švietimą, literatūrą ir apie tai su kuo, sviestu ar margarinu, duoną valgo humanitaras.
- „Realybė ir mokykla – paralelinės tikrovės“ – teigėte feisbuke. Ar galėtumėte apibūdinti šiandieninę švietimo ir kultūros situaciją Lietuvoje? Ar įmanoma įgyti kokybišką išsilavinimą neišvažiuojant svetur?
- Labai platus klausimas, jo vieno, paskaidyto į dalis, užtektų visam interviu (šypsosi). Jei trumpai – žinoma, kad gali. Nėra viskas taip blogai. Tiesiog tas žmogus neturėtų apsiriboti mokykline programa. Muzika, sportas, papildomi skaitiniai, įvairi meninė veikla, savanorystė... Štai ko reikia. Jeigu liks vien mokykloje, kaip, deja, vis atsitinka, ypač regionuose, tada abejočiau, ar išeis iš mokyklos pajėgūs oriai gyventi ir kurti save toliau.
Bet taip yra daugelyje šalių, ne tik Lietuvoje. O taip rašiau turėdama omenyje konkrečiai lietuvių kalbą ir literatūrą. Vaikai nesvarsto klimato pokyčių, ketvirtosios pramonės revoliucijos, klonavimo, abortų ar kitų visuomeninių klausimų. Jie svarsto, kas žmogui teikia ramybę, ką gali pakeisti vienas žmogus, kodėl žmogui svarbi jo kilmė... Na, matėte temas. Kol kas beveik nepasitaikė atvejų, kad tos temos jiems būtų įdomios, intriguojančios, aktualios. Rašinys dėl to jiems ne visada atrodo prasmingas. Todėl jiems neįdomu jį rašyti, o mums – skaityti.
- „Apmąstymai po VBE taisymų“ sakėte, kad „praėjusią savaitę iš esmės prikėlinėjote lavonus“. Papasakokite kaip vyksta taisymas ir su kokiomis pagrindinėmis problemomis susidūrėte?
- Aš dalyvavau tik apeliacinėje komisijoje. Vyksta atsakingai ir procedūra iš esmės sutvarkyta. Apeliantų darbų netaisytos kopijos aklai ištaisomos darsyk. Ši grandis man neatrodo itin svarbi, bet suprantu tokio žingsnio logiką. Jeigu yra bent vieno taško skirtumas tarp pirminio VBE įvertinimo ir kopijos įvertinimo, darbas keliauja į komisiją, kur mokytojai dirba kartu su mokslininkais. Mokslininkai bando sveiku protu skaityti turinį, o mokytojai labiau linkę taisyti gramatiką ir žymėti stiliaus klaidas, nors galutinis susitarimas dėl abiejų aspektų turi būti priimtas abiejų žmonių, todėl dažnai esti kompromisinis.
Asmeniškai man kvailiausia atrodė kabinėtis prie stiliaus ir kai kurių vadinamųjų „gramatikos“ klaidų. Be to, psichologiškai slėgė tai, kad mokytojos (net ir šiaip geranoriškai nusiteikusi pirmininkė) buvo linkusios geriems darbams nerašyti maksimalaus 7 taškų įvertinimo už temos supratimą, nors akivaizdu, kad ji buvo gerai suprasta. Kuo skiriasi 7 ir 6, bent man liko neaišku, bet 7 negalėjau parašyt nei vieno, nes „bendras sutarimas“.
Taigi gerieji darbai tarsi skalpuojami, o vidutiniokai ir silpnieji tempiami visais įmanomais būdais. Apeliaciją šiemet parašė apie 500 egzamino neišlaikiusių vaikų: matyt, perskaitė spaudoje, kad rezultatai geresni negu pernai, ir šoko rašyti. Kai kurių iš tų „lavonų“ man tikrai buvo labai gaila. Pasinaudojusi proga darsyk akcentuoju – kaip ir kiekvienam egzaminui, šitam irgi reikia ruoštis ir įdėti pakankamai pastangų, o, esant įtarimui apie galimą disleksiją ar disgrafiją, pasitikrinti pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje. Čia jokia gėda ir tai nieko bendro neturi su „kvailumu“, „atsilikimu“ ar dar kuo nors. Be to, svarbios socialinės sąlygos ir kiti dalykai.
- Sakėte, kad visi bandymai įvertinti yra žlugę ir toks egzamino formatas yra tiesiog žalingas visuomenei. Kokių svarbių dalykų mokiniai neišmoksta dėl šiandieninių sąlygų?
- Kad aš pati neparašyčiau to samprotavimo rašinio! Man negėda prisipažini, nes pilstyti iš tuščio į kiaurą nesugebu, stiliaus reglamentus nuo 2017 m., kai išleidau paskutinius abiturientus, jau pamiršau, o dar porą šaunių dalykiukų, kaip esą negalima rašyti, sužinojau tik dirbdama apeliacinėje komisijoje.
Kalbant rimtai, vaikai išmoksta klaidų sąrašus, kuriuos čia pat pamiršta, ir šiokios tokios informacijos apie literatūrą, kurią irgi pamiršta, nes originalius tekstus, o ne „Konspektą abiturientui“, perskaito tik aukštesnių rezultatų siekiantys. Samprotavimo rašinys (toks, koks jis dabar, o ne tiesiog rašinys laisva tema – kad ir apie klonavimo problemas kalbant apie žmogaus kaip individo sampratą) leidžia ateiti į egzaminą perskaičius porą trumpesnių kūrinių ir daug konspektų.
Kadangi mokyklose sistemiškai klesti pasiruošimo egzaminams kultas – paskutiniuosius dvejus metus iš tiesų mokomasi beveik tik jiems – nieko rimto dažnai ir neišmokstama, nes, kiek pastebėjau, po egzamino mokiniai daug žinių ištrina kone kitą dieną. Žinoma, kad šie mano teiginiai būtų svariau argumentuoti, reikėtų atlikti sociologinius tyrimus.
Tikiuosi, kad planuojamas kaupiamojo balo įvedimas ir kompetencijų vertinimas truputėlį situaciją pagerins. Nors vėlgi – nesu visiškai tikra, kad pagerins akademinius vaikų pasiekimus, kurie labai svarbūs. Nereikia užsižaisti vien „kūrybiškumu“ ir „inovatyvumu“. Nieko nepakūrybinsi tuščia galva ir neužgrūdintu mąstymu.
- Pritarėte minčiai, kad švietimas sudaro 50 % BVP. Kaip manote – kokiais būdais tai skatintų gyvenimo kokybės augimą šalyje?
- Prieš kokius pusantrų metų mano pažįstama medikė pasakojo atvejį, kai moteris, kuriai labai skaudėjo ausį, internete pasiskaitė, esą padės česnakas. Užuot išspaudusi į ausį jo sulčių (kas, mano galva, kiek keistokas gydymo būdas), ji česnaką padrožė peiliu, kad geriau lįstų, ir įgrūdo į ausies landą. Nesunku nuspėti, kad ištraukti daržovės nepavyko ir teko važiuoti į ligoninės priėmimo skyrių.
Nesiimu spręsti, kiek šalyje buitinių nelaimių, prastų investicijų, kvailų ir brutalių ginčų, net ir sveikatos pažeidimų įvyksta dėl tamsumo, prietaringumo, prastų sociopsichologinių sąlygų. O didelė viso to dalis – dėl per menko išsilavinimo.
Vadinasi, pakankamai pagerinus švietimo kokybę, visi būtume gerokai laimingesni ir turtingesni. Valstybei nereikėtų mokėti pinigų už česnako traukimą iš ausies.
- Kokias ryškiausias mokytojų, mokinių ir valdančiųjų institucijų klaidas galėtumėte išskirti?
- Man rodos, tarp šių trijų institucijų yra labai didelė įtampa ir nei viena netiki kitos geranoriškumu. O konkrečiai... Mokiniai visada mokiniai, mes negalim tikėtis, kad šeštokas elgsis kaip suaugęs. Todėl protingiausia būtų derinti interaktyvius mokymo metodus su tradiciniu instruktavimu prieš klasę. Kai kurie edukologai vis susapnuoja, kad ideali pamoka yra tada, kai mokiniai dirba vos ne vieni patys, o mokytojas tik kolegiškai konsultuoja.
Atleiskite, bet mokykla nėra skirta vien žaisti. Nenoriu skambėti kaip tironė, bet man rūpi, kad vaikai, išėję iš klasės, išsineštų kažką galvose. O mokinių klaida, kad jie per vėlai pradeda susivokti gyvenime, nebando pažinti savęs ir suprasti, kas jiems iš tikro įdomu. Reikia suprasti save – kitaip gyvenimas gali būti labai nelengvas, nes nesuimsi savęs į rankas ir jausiesi bejėgis.
Mokytojai, mano galva, turėtų nustoti jaustis aukomis ir susivienyti. Dabar Lietuvoje veikia kelios švietimo darbuotojų profsąjungos, kurios dažnai pykstasi ar konkuruoja tarpusavyje, todėl institucijoms lengva taikyti „skaldyk ir valdyk“ principą. Be to, kai kuriems iš mokytojų trūksta aktualių žinių. Jie kaip dirbo prieš 30 metų, taip ir tebedirba. Dar kiti nesidomi vaikais. Dar kiti nuolankiai kaip šuneliai tarnauja administracijai – ir tai suprantama, mano pačios mama išmesta iš darbo (nors buvo puiki ir mylima mokytoja), nes neįtiko pavaduotojai ir naujai paskirtam direktoriui. To niekas nenori. Ateina neviltis ir žmogui gali pasirodyti, kad paprasčiausia nieko nekeisti.
Taip pat ir tėvai daro kelių tipų klaidas. Kai kurie nusprendžia, kad vaikas turi viską išmokti pats, ir nekontroliuoja, kiek ir ką jis mokosi, o po to atsibunda, kad mokinys nepasiruošęs egzaminams, ir apkaltina mokyklą. Kiti linkę dėl niekų lėkti aiškintis su mokytojais ir į procesą kišasi per daug. Treti, vos iškilus problemai, su mokytoju kalbėtis net nemano ir išsyk lekia pas direktorių ar pavaduotoją, nes juk jų vaikelis klysti negali, čia visi mokytojai durniai... Tėvai – be galo svarbi mokyklos bendruomenės dalis. Gaila, kad ne visos mokyklos tėvus noriai įsileidžia ir ne visi tėvai nori mokyklos gyvenime dalyvauti.
Ir aš čia nekalbu apie asocialias šeimas: šiuo atveju iššūkiai kur kas didesni ir daug labiau priklausantys ne tiek nuo švietimo, kiek nuo ekonominės, kultūros ir socialinės politikos.
Į mokyklos procesą galėtų aktyviau įsilieti ir mokslininkai. Pvz., dabar nueiti į dalyko mokslinę konferenciją neparašius neapmokamų atostogų prašymo mokytojui iš esmės neįmanoma. Mano galva, čia jau arti barbariškumo, nes mokytojas visų pirma turi būti puikus savo dalyko žinovas ir kultūros žmogus plačiąja prasme.
Kaip matote, daug ko trūksta, bet, ponai prisiekusieji, ledai pajudėjo, kaip kitados sakė Ostapas Benderis. O pajudėjo todėl, kad vis daugiau iškilių žmonių, kuriuos žurnalistai mėgsta vadinti „nuomonių lyderiais“, ima domėtis švietimu. Pvz., Aurelijus Katkevičius kaip sugedęs gramofonas aiškina, kad mokytojams reikia pakelt atlyginimus – ir daro nuostabų dalyką, ir jį daro principingai bei nuosekliai! Jėga!
- Neseniai kultūros ministerija paskelbė, kad įgyvendins kultūros paso idėją. Ką manote, tai pagerins išsilavinimą Lietuvoje?
- Čia – puiki iniciatyva, vienas iš gerųjų tarpinstitucinio bendravimo pavyzdžių. Tikiuosi, tokių bus ir daugiau. Jeigu ši iniciatyva tęsis ir modelis bus ištobulintas, tada per keliolika metų tikrai pajusime pasekmes. Nepamirškime, kad visos investicijos į švietimą ilgalaikės, o reformų rezultatai dažnai matyti tik pasikeitus kartoms..
Problema tik tokia – iš kaimiškų regionų, kur kaip tik problema didžiausia, nuvykti į kultūros centrus. Neaišku, už kokius pinigus tai reikėtų daryti ir kaip organizuotis transportą. Ypač sunku tose vietovėse, kur daug vaikų valgo nemokamus pietus. Be to, tokia iniciatyva – didelė apkrova mokytojams. Viskas į tą patį etatą... Kur čia atlyginimo padidėjimas, niekaip neįžvelgiu.
- Dažnai galima išgirsti, kad humanitarai nereikalingi, tačiau Vilniaus Universiteto naujienų portale teigėte, kad „laisvai mąstantys humanitarai yra absoliuti būtinybė“. Tad kuo naudingas humanitaras Lietuvos kultūrai? O gal naudingas ir ekonomikai?
- Humanitariniai mokslai leidžia analizuoti žmogaus ir kultūros fenomeną kokybiškai, ne kiekybiškai. Tai svarbu, nes visi gyvename kultūroje ir visi komunikuojame ne kukavimu ar ūbavimais, o žmonių kalba. Be to, jie suteikia daug visokių gebėjimų, bet neduoda konkrečios specialybės, todėl esi priverstas būti lankstus ir kūrybiškas. Kaip niekad svarbūs humanitarai technologinių revoliucijų akivaizdoje: visgi kažkam reikia persvarstyti technologijų poveikį mums visiems ir suprasti, kuo geras dirbtinis intelektas skiriasi nuo žmogaus proto ar pan..
Humanitarika palaiko kultūrinę tradiciją, be kurios taikiai susišnekėti būtų labai labai sunku (manyčiau, kad neįmanoma). Galų gale, tai paprasčiausiai padeda žmogui būti laimingesniam: mes suprantame, kad užvis svarbiausia yra pažinti save, o tai atneša išminties ir atsakomybės bandant pasaulį padaryti gražesnį. Kitaip tariant, ši sritis mums duoda prasmės pojūtį.
Žinoma, kad yra ir ekonominės naudos. Štai JAV suskaičiavo, kad menai ir kultūra Kolorado valstijoje 2015 m. sukūrė 4.3 procento bendrojo vidaus produkto – daugiau negu kasyklų ar transporto industrijos. Nėra tie humanitarai jokie finansiniai siurbėlės. Žmonės nori kultūros ir yra pasiryžę už tai mokėti. Būtinai turėtume ir mes suskaičiuoti, kiek menai ir kultūra „įkrato“ į BVP.
- Liudviko Andriulio straipsnyje „Vaikai, pakalbėkime apie pinigus“ autorius išskiria humanitarą kaip žmogų, kuris dėl savo kalbinių gebėjimų yra itin perspektyvus. Kaip manote, koks yra humanitaro santykis su pinigais?
- Priklauso, kokio humanitaro. L. Andriulis tame straipsnyje labai gerai užfiksuoja, kad dalis humanitarų laiko gėda apie pinigus kalbėti. Tai – jų pasirinkimas. Man regis, kad, jeigu mes galime užsidirbti, kodėl atsisakyti progos? Pinigai yra būtinas dalykas. Man visiškai negėda pasakyti, kad noriu už darbą gaut pinigus.
- O dabar apie literatūrą. Straipsnyje „Kažkam kažką turėjau rašyti, bet netiko pobūdis“ minite, kad poezija šiandien yra mažai skaitoma. Kokios yra priežastys? Prasta poezija, menka vadyba ar tai taip pat tiesiogiai susiję su švietimo sistema?
- Bent jau JAV duomenimis, poeziją skaito mažiau žmonių negu siuvinėja kryželiu. Tai šį tą sako. Vadyba čia vargiai ką pakeistų. Tiesiog toks žanras. Mokykloje poezijos analizė dažniausiai tragiška – yra mokytojų, kurios puikiai išdėsto ir išmoko atverti eilėraštį, duoda paskaityti kitokių tekstų negu yra programoje. 12 kl. lietuvių poezija baigiasi ties A. Marčėnu. Kai prieš 9 metus baigiau mokyklą, ji irgi baigėsi ties A. Marčėnu. Kvykėm iš juoko, kad mūsų vadovėly jis buvo vadinamas „jaunuoju poetu“. Dabar į „Baltų lankų“ chrestomatiją dar įdėti keli K. Navako, G. Grajausko tekstai. Šiaip tragedija tame, kad mokykloje nėra nei laiko, nei galimybių skaityti A. Mackaus, nei A. Nykos-Niliūno, nei Liūnės Sutemos.
Beje, pastebiu savotišką poezijos renesansą tarp jaunų žmonių – jiems įdomu, jie skaito poeziją ir bando ją rašyti. Galbūt per ilgai buvo manoma, kad poezija – rimtas išrinktųjų reikalas. Dabar ji po truputį grįžta prie jaunų žmonių, ir tuo labai džiaugiuosi, nes kiekviena karta turi pasirašyti savo poeziją. Nelabai bijau ir niveliacijos, profanacijos, grafomanijos – jos visada buvo ir bus, o laikui bėgant tikrieji talentai dažniausiai išsiskleidžia.
- Galbūt Lietuvoje trūksta literatūros kritikos?
- Trūksta, žinoma. Labai sunku ją rašyti, pinigų nedaug, intrigos nėra. Iš esmės aktyvius literatūros kritikus, rašančius profesionalias recenzijas, ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti. Savęs nebeįskaičiuoju, nes dabar rašau labai mažai. Kritika šiaip būtina. Net leidėjai skundžiasi, kad jos nėra. Sako: užsieniečiai nori versti lietuvių kūrinius į savo kalbas, prašo recenzijų, o mes net menkiausio tekstelio jiems paduoti neturime!.. Niekam neįdomios nekritiškos, nekibios, tolerantiškos ir drungnos recenzijos, o piktų rašyti, išskyrus vieną kitą, niekas nesiryžta. Mes visi vieni kitus pažįstam, gyvenam vienos laiptinės kultūroj.
- Gytis Norvilas straipsnyje „Iliuzijos“ negaili riebios kritikos nei šiandieninei lyrikai („hipsteriška pseudopoezija“), nei Poezijos Pavasariui („PP neišsineria iš kolūkio aktų salės užuolaidų, tautinių juostų, dvasingo patoso“). Ar galite sutikti su jo mintimis?
- Iš esmės sutinku, nors socialiai angažuotiems tekstams jis kiek per griežtas. Man skersai gerklės ta nuolankiųjų arba oriai nusišalinusiųjų pozicija – jeigu žmogui taip patinka, tegu, bet kodėl jis kitus vadina kapitalą kaupiančiais triksteriais?.. Truputį pasisakiau ir ankstesniame klausime – yra, yra tų grafomanų. Kartais net juokinga žiūrėt, kai kas nors trydalioja žodžiais ir vaidina poetą. O dėl PP – taip, faktas, festivalis nebepatenkina nei auditorijos, nei pačių kuriančiųjų lūkesčių. Jau dvejus metus sudarinėju jo almanachą.
Su kai kuriais kitais sudarytojais sutarėme kitąmet daryti pertrauką ir šį darbą perleisti kitiems. Verkiant reikia kažkokių permainų, nes festivalio inercija akivaizdi. Tik neįsivaizduoju, kas imtųsi tai daryti? Kas imtųsi permąstyti festivalio koncepciją? Po šiųmečio uždaromojo vakaro, kur vėl sėdėjo ištikimi tradicijai senjorai ir laukė Marcinkevičiaus, o gavo daug ironikų ir gan sudėtingą verlibrą rašančių, kaip niekad pajutau, kokia tai butaforija. O mes patys visai nebenorime to ąžuolo lapų vainiko, kuriame laureatas nuskęsta it numirėlis, bet lygiai taip pat inertiškai jį kabiname. Anksčiau ar vėliau kažkas turės keistis.