Šiek tiek mėnesienos
Režisierius Gytis Lukšas sunkiai atsidusęs prisipažino: skaudu kalbėti, juk tiek nedaug buvo likę iki R. Šavelio 80-mečio – tik pusmetis.
„Lankydavau jį kasmet, važinėdavau į sodą, šnekėdavomės, bet tie pokalbiai būdavo vis liūdnesni. Nors aplinkui linksmai laigė vilkšunė Šmėkla. Dieve, tik Šavelis galėtų sugalvoti tokį vardą šuniui. Būdavo šaukia išėjęs: „Šmėkla, grįžk namo, grįžk namo, sakau tau.“ O dabar, kas šauks Šmėklą? Gerai, kad yra du sūnūs kaip ąžuolai, kurie rūpinasi sunkią minutę, nes žmona Audra nelabai gali tai daryt, ja pačia reikia šiek tiek rūpintis“, – į kasdienybės rūpesčius paniro G. Lukšas.
Jis apgailestavo, šį pavasarį nebesuspėjęs aplankyti R. Šavelio, nes šis jau buvo ligoninėse.
„Atsimenu, kaip pernai kartu sėdėjom, o jis rūkė cigaretę po cigaretės, vis prisidegdamas ir sakydamas, kad „nebemiela man jau niekas, jau niekas nebemiela...“ Klausiau, ką tu darai Rimai, kodėl tiek daug rūkai? Tuomet atsakęs: „O ką man dar daryt? Jau kaip žmogus net sėdėti negaliu.“ Jis gulėdavo pagalves pasikišęs“, – apie rašytoją kamavusias dideles sveikatos bėdas atviravo G. Lukšas.
„Tai vienas iš mūsų, iš iškeliaujančios kartos, žymiausių rašytojų, kurio žodis, sakinys iškart buvo atpažįstamas, kad tai R. Šavelio. Ir tas jo humoro jausmas – kiti sakydavo, kalbi kaip Šavelis... Jo sugalvoti lietuviški keiksmažodžiai (jie tokie nekalti!) tapo folkloru, kiti žmonės naudoja šnekamojoje kalboje“, – su šypsena prisiminė bičiulį G. Lukšas.
Likimas režisieriui lėmė dirbti kartu su R. Šaveliu, kuriant filmą „Žemės keleivė“. „Tai buvo tikrai ypatinga aplinka ir situacija. Lietuva buvo tik tik atgavusi Nepriklausomybę, tai pirmasis filmas, kuriame Rimas siekė papasakoti tai, kas vyksta iš tikrųjų, kokios žmonių nuotaikos, ką jie kalba, kaip jie dar daug ko nesupranta, kaip dabar reikės gyventi. Kaip su ta žeme, su pinigais bus? Visa tai bandėme atspindėti. Rimo dėka, jo nuostabių dialogų, jo nepakartojamo šypsnio dėka... Filmuojant jis improvizuodavo. Negaliu užmiršt, kaip drąsiai Rimas ragino mane daryt, nieko nebijant. Ką gi... Nekalbėsiu apie kitus filmus, pradedant legendiniu, pirmuoju „Tadu Blinda“, nekalbėsiu apie puikų Algimanto Puipos filmą „Amžinoji šviesa“. Buvo ir daugiau sumanymų, o ir mudviejų su Rimu, buvo noras padaryt filmą pagal paskutinį (kaip gaila, taip sakyt) romaną „Šiek tiek mėnesienos“. Ir scenarijų buvome parašę, bet pritrūkom... To filmo nefinansavo, taip jo ir nėra“, – apmaudavo režisierius.
„Va, ir Rimo žemiškoji kelionė pasibaigė. Bet aš manau, jis paliko labai didelius pėdsakus, tiek lietuvių literatūroje, tiek televizijos istorijoje, tiek lietuviškame kine. Tas žemės keleivis Šavelis! Jo didelės pėdos. Ne smėlyje... Yra garsus posakis, kad išeidami mes paliekame pėdsakus smėlyje, vėjas papučia – pėdsakai dingsta. Aš manau, kad R. Šavelio pėdsakai ilgai nedings, aš viliuosi. Noriu pasakyti, kad jo Amžinoji šviesa tešviečia jam, o jeigu dar ten bus šiek tiek mėnesienos, tai ir bus Rimui ramu ilsėtis, po savo ilgos ir labai nelengvos žemiškos kelionės“, – baigdamas pokalbį sakė G. Lukšas.
Bendri filmai sužavėjo žiūrovus
A. Puipa paskutiniu metu nepalaikė ryšių su R. Šaveliu ir nežino, kaip klostėsi jo gyvenimas paskutiniais metais, tačiau anksčiau jam teko su juo daug dirbti ir bendrauti – daugeliui teko matyti jų bendrus kūrinius „Amžinoji šviesa“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Vilko dantų karoliai“.
„Aš manau, kad bet kokiu atveju visada ryšys su rašytoju būna, kai tu domiesi jo kūryba. Mūsų tie filmai buvo, sakykim, prieš trisdešimt metų. Po to dar buvo bandymų ieškoti bendrų idėjų, bet vėliau jis pasistatė sode tokią kaimišką trobą ir ten užsidarė – net nepamenu, kada ten buvau. Bet aš visai neseniai paskutiniame savo filme nufilmavau jo sūnų, kuris jau yra nusifilmavęs daugelyje filmų, tarp kurių, vaikas būdamas, ir „Amžinojoje šviesoje“. Tai tiesiog kitose laidotuvėse pamačiau jį, man buvo reikalingas tipažas tam tikras vaidmeniui, sakau, taigi Augustas! Kažkoks ryšys su tėvu per sūnų įvyko“, – pasakojo A. Puipa.
A. Puipa prisiminė, kad su pačiu R. Šaveliu nuolat bendraudavo, kai jis paskutiniais „gorbačioviniais“ metais dirbo redaktoriumi Lietuvos kino studijoje.
„Pirmas mūsų toks susidūrimas buvo, kai buvo Vienuolio jubiliejus, o jie su Dirgėla buvo parašę scenarijų filmui ir buvo visai kitas režisierius pradėjęs tą filmą filmuoti. Bet paskui buvo Žalakevičiaus laikai, kuris suabejojo galima to filmo sėkme, ir pakeitė režisierių. Aš kątik buvau padaręs filmą „Velnio sėkla“, kaimiška tematika, ir man priskyrė, įsakymo keliu, kaip sakant. Ir mes su Rimu atsisėdom, sakau, supranti, pinigų nebėra, rašytojo nėra, reikia sukonstruoti kažkokį planą, koks tai gali būti siužetas, kokius paimam apsakymus. Ir taip dirbame: tu rašai, aš filmuoju, tu vėl parašai, aš turiu susiderinti. Tai buvo mūsų pirmas draugystės momentas. O, aišku, mūsų pagrindinis bendravimo tarpininkas buvo operatorius Rimas Juodvalkis, kuris ir atnešė man apsakymą „Amžinoji šviesa“. Jau buvo tie laikai, kai Gorbačiovo pirmieji atlaisvinimai, ir ta apysaka buvo gana drastiška – apie tuos 1956 metus, kolūkius, kai žmonių nebešaudė, nebevežė į Sibirą, bet kažkokia pauzė, kurioje visi išsigandę ir nežino, kokia ta ateitis laukia. Tokia istorija man pasirodė gana įdomi ir mums pavyko padaryti tokį filmą su gana nebuitine psichologija. Daug kur apkeliavom su tuo filmu, Sanremo festivalyje buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, ir daug kur mane atsimena pagal tą filmą“, – sako A. Puipa.
„Filmai pagal jo apsakymus, manau, ir man, ir jam atnešė kažkokį pasitenkinimą kūrybinį. Aišku, jis turėjo man pretenzijų kaip rašytojui, sakydavo, kad tu labiau pasitikėk mano literatūra. Pavyzdžiui, jam pasirodė, kodėl aš nefilmavau Aukštaitijoje, kurioje pagal jį vyksta veiksmas, kur upė, gimtosios vietos, o aš viską perkėliau, sakau, man norisi architektūros liuliančios, raudonų plytų, lygumų kažkokių – visai kitaip įsivaizduoju vaizdą, kur vyksta. Jis, aišku, sutiko. Tad nors kūrybiniai ginčai egzistavo, bet jie visada buvo labai draugiški“, – pasakoja A. Puipa.
O paskui R. Šavelio gyvenime įvyko netikėtas posūkis.
„Kai kino studija subyrėjo, ten viskas baigėsi, jis išėjo dirbti į muitinę ir ten gal dvidešimt metų dirbo. Mes labai retai matydavomės, bet jis kartais ateidavo į sąjungą su muitininko uniforma, kaip kariškis. Ir dirbo muitinėje, rašė muitininkų viršininkams visokius pasveikinimus, kalbas, ir gana smagiai ten gyveno: visai nesijaudino, kad ten jį pastato „ramiai“, aprėkia, na, gal neįspiria į užpakalį kaip Šveikui“, – juokėsi A. Puipa. – Bet jam tas pasaulis buvo labai įdomus ir jis jį priimdavo. Dėl to jis atsiribojo nuo kitų ir labai mažai rašė“.
A. Puipa pasakojo, kad vokiečių prodiuseris norėjo statyti filmą pagal dar vieną R. Šavelio idėją, deja, jis romano taip ir nepabaigė. „Jis daug žaisdavo tokius žaidimus: aš dirbau akademijoje su režisūros studentais, siūlydavau jo kai kuriuos apsakymus tokiem praktiniams darbams, ekranizacijoms. Studentai jį labai pamėgo, kviesdavo kaip aktorių, jis vaidino keliuose studentiškuose filmuose. Jis tokį kontaktą palaikė, bet iš tikrųjų jis turėjo tuos kelis savo draugus: Romualdą Granauską, Petrą Dirgėlą, Rimą Juodvalkį, kurie jau išėję iš gyvenimo“, – kalbėjo režisierius.
A. Puipa prasitarė ir apie netikėtą sutapimą – vos prieš tris dienas bibliotekoje jis pasiėmė paskaityti paskutinį R. Šavelio romaną „Šiek tiek mėnesienos“, tad dabar dar pabus su jo kūryba.