Rasa Karaliūtė: Ačiū, dėstytojau Laimonai
„Man buvo septyniolika, kai vieną karštą birželio dieną įžengiau į milžinišką auditoriją, kurioje sėdėjo penkių ar šešių žmonių komisija. Jie galėjo man užduoti bet kokį klausimą, iš bet kurios mokslo, ar gyvenimo srities, o aš turėjau atsakyti. Gal kažkam dabar atrodo, kad pasakoju savo susapnuotą košmarą, bet tai buvo visiškai realus įvykis – žurnalistikos specialybės kūrybinis egzaminas žodžiu, kurį laikiau stodama į Vilniaus universitetą. Daugeliui jis tikrai atrodė kaip košmaras. Buvo galima lengvai spręsti iš panikos, kuri tvyrojo koridoriuje prie auditorijos. Ten savo eilės ant ešafoto laukė nemenkas būrys“, – prisiminė stojamuosius R. Karaliūtė.
Komisijoje, R. Karaliūtės žodžiais tariant, buvo keli nariai, kuriuos ji pažino „iš teliko“, kitus matė pirmą kartą.
„Kažkokia moteris perskaitė mano pavardę ir paklausė, ar tai aš. Visai kaip teisme. Patvirtinau. Tada pasipylė klausimų lavina. Visų nepamenu, bet faktas – jie buvo visai nesusiję tarpusavyje. <...> Sėdėjau koridoriuje ant žemės, laukiau rezultatų, o galvoje skambėjo to vyro žemas ir malonus balsas: „Įstosite, būkite rami“... <...>Ačiū, dėstytojau Laimonai. Aš jums po to už tai asmeniškai padėkojau, kai sutikau universitete. Jūs juokėtės ir sakėt, kad negalėjot manęs, tokios apsigimusios žurnalistės, nepriimti. Tie žodžiai man reiškė daug daugiau nei jūs kada sužinojote. Aš jų nepamiršau. Nė kiek nesistebiu, kad jūsų sūnus Andrius Tapinas sugeba surinkti 5 mln. bayraktarui. Genai“, – spinduliavo dėkingumą R. Karaliūtė.
Vilius Kavaliauskas: Laimonas paliko pavyzdį
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas feisbuke dalindamasis mintimis rašė, kad išėjęs anapus L. Tapinas žurnalisto profesijai liko pavyzdžiu.
„Jo gyvenimas vaizdžiai parodė, kas yra žurnalistika. Jo tokiu nelengvu darbu parašytos knygos apie pavyzdžiu tautai galinčius būti šviesuolius ir yra žurnalistika. Žurnalistika – tai, kas rašoma apie žmogų. Žurnalistika – ne vakarėlių aprašymas, o rodomas kelias – ką gali duoti kitam“, – konstatavo V. Kavaliauskas.
Jis pasakojo buvęs paskutiniuose kursuose, kai dėstytojauti į Žurnalistikos katedrą atėjo L. Tapinas.
„Atėjo bene iš „Švyturio“ ir pirmąkart pamatėm ne teoretiką, o kolegą. Galima buvo mokytis ne tik iš paskaitų, bet ir straipsnių. Tai ir priėmėm kaip savą. Irgi jau buvau dirbantis, tai kartą pasiūliau egzaminą surengti alaus bare. Ne, sako – ateik į Žurnalistikos katedrą. Kad ir kiti pamatytų, ką išmokai“, – dalijosi prisiminimais V. Kavaliauskas.
V. Kavaliauskas svarstė, ar dar yra tokių šviesių kolegų? „Sužinoję apie jo ligą, nuo Žurnalistų sąjungos atvežėme kompiuterį. Nežinojom, kad bus mažai naudingas, nes Laimonas rašė… ranka. Rašė apie tuos žmones, kurie švietė iš toli, bet iš tikrųjų buvo mums nežinomi. Čia pat buvo nebent Žalakevičius, kurį kiekvienas matėm kitaip. Apie likusius reikėjo surinkti iš jų kūrybos, jų dokumentų ir liudininkų. Padarė tuos portretus taip, kad ir po dešimtmečių niekas nepaneigė. Ar yra dar tokių šviesių kolegų? Yra, bet jų nedaug. Jų gali neužtekti apginti žurnalisto profesijos garbę. O tokių, kurie savo esybe rodo, kad sunkus darbas, kūryba ir yra gyvenimas – vienetai. Bet Laimonas paliko pavyzdį“, – konstatavo jis.
Valdas Puteikis: po insulto laikėsi stojiškai ir išliko kūrybingas
„Į Amžinybę iškeliavęs 77-erių mano ir mano kartos žurnalistikos dėstytojas, įspūdingų Broniaus Babkausko, Oskaro Milašiaus, Jurgio Baltrušaičio, Vytauto Žalakevičiaus biografijų autorius, net ir po 1998-aisiais ištikto insulto, padedamas šeimos, laikėsi stojiškai ir išliko kūrybingas. Kūrybingas net tada, kai sukaustytas ligos su žmona Violeta (Violeta Tapinienė), lituaniste, kalbėdavosi apie krepšinį, kiną ar muziką“, – savo feisbuko paskyroje rašė V. Puteikis.
Kas yra Laimonas Tapinas, pasakojo jis, pirmąsyk sužinojęs, dar vidurinėje mokykloje skaitydamas L. Tapino reportažinio žanro dokumentinės prozos knygą „Iliuzijų mugėje“ (1983 m.).
„Būti jos neskaičius, kaip ir būti neskaičius tuomet itin populiarios Jurgos Ivanauskaitės novelių knygos „Pakalnučių metai“ (1985 m.), būsimam žurnalistui atrodė neatleistina. Incontournable! Jei anuomet būtų kas nors paklausęs, kokia Vilniaus mieste skrajojanti frazė, akivaizdu, tai būtų buvusi: „Ivanauskaitė ir Tapinas“. Ši knyga, kaip ir Liūnės Jonušytės „Korektūros klaida“, tikrai prisidėjo, kad manyje Paryžiaus būtų daugiau. Dar tada, kai Paryžius buvo pažįstamas iš klasikinių prancūzų romanų ir Joe Dassino dainų“, – dalijosi pasakojimu V. Puteikis.
Oskaras Koršunovas: tikiu, kad Laimonas bus laisvas ir ten
Režisierius Oskaras Koršunovas prisiminė pirmą kartą Laimoną Tapiną pamatęs, kai šis užėjo į klasę – tuo metu būsimasis teatralas mokėsi pas Violetą Tapinienę, kuri, jo žodžiais tariant, buvo „ne tik nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dramos būrelio, nulėmusio likimą, vadovė, bet ir nuostabi moteris.“
„<...> Kai į klasę įėjo Laimonas (matyt, buvo paskutinė pamoka ir jis tiesiog užėjo palaukti Violetos), mes, mokiniai, netekome žado. Man atrodo, aš tada buvau kokioje ketvirtoje klasėje ir kaip gyvas tokių žmonių dar nebuvau matęs. Aukštas, visiškai nebūdinga šukuosena, madingu ploščiumi, šviesiais džinsais ir baltais kedais! Sovietiško jame nebuvo nė gramo – net odos spalva buvo kitokia. Čia tas pats, jei dabar į kokią gimnaziją užsuktų ateivis neoniniu kostiumu. Laimonas atsisėdo paskutiniame suole. Atsisėdo taip, kaip tais laikais niekas nesėdėjo – visiškai laisvai, atsilošęs ir užsimetęs koją ant kojos siūbavo ją į kokį tik savy girdimą ritmą“, – žodžiais L. Tapino portretą nutapė O. Koršunovas.
Prisiminęs L. Tapino kūrybą, jo parašytas biografines knygas, O. Koršunovas pažymėjo, kad jam ypač buvo įdomu skaityti apie V. Žalakevičių, nes turėjęs garbės jį pažinti. Bet visgi didžiausią įspūdį ir antspaudą jam, dar jaunuoliui, paliko L. Tapino „Iliuzijų mugė“ – knyga apie Paryžių ir jo aukso laikų bohemą.
„Tais sovietiniais laikais tai buvo tikras laisvės gurkšnis. L. Tapinas man asocijuojasi su laisve. Gal todėl Andriaus TV vadinasi Laisvės TV. Tikiu, kad Laimonas bus laisvas ir ten. Giliausia užuojauta mylimai mokytojai Violetai Tapinienei ir Andriui Tapinui“, – užuojautą artimiesiems išreiškė O. Koršunovas.