Iššūkis dainuoti – malonumas klausyti
Prieš metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo bei atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens – Mari – atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius“ (2022-03-27) skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o „Pagauk bangą“ (2022-04-10) – operos solistei Ritai Petrauskaitei.
Pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!“. Juk operos „Pulko duktė“ siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G. Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų jos klausantiems.
Į Kauną „Pulko duktė“ duktė atvyksta su balsingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestiniais solistais, tad lapkričio 24-ąją dainuos Lina Dambrauskaitė - Mari, Mindaugas Jankauskas – Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Valdas Kazlauskas – Kapralas, Modestas Narmontas – Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis Nevulis – Notaras. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.
Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“.
Mari – lyg atradimas
Ne veltui Mari vaidmens atlikėja solistė L. Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė“ premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L. Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis, sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai“, – akcentavo A. Andrikonytė.
Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepiančiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre Lina dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.
Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, po to LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė G.F. Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.
„L. Dambrauskaitės Mari gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai paruoštas“, – rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.
Tonijas – M. Jankausko svajonė
„Tonijo partija – labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti. Aš labai laukiau kada pagaliau galėsiu padainuoti visą kūrinį, nes anksčiau man teko dainuoti tik šią ariją ir duetą koncertuose, griežiant orkestrams Latvijos Nacionalinėje operoje, Sankt Peterburgo filharmonijoje, Lichtenšteino rūmuose Vienoje bei Berlyno nacionalinėje Filharmonijoje. Pagaliau išsipildė svajonė įsijausti į Tonijo personažą ir pasimėgauti visa jam nutikusia istorija scenoje. Norint, kad šis personažas išvystų rampos šviesą, teko daug dirbti: ruošiausi ne tik muzikinei partijai, bet tobulinau vaidybą.
Juk „Pulko duktė“ – komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireikė nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose režisuotuose tokių grandų kaip Jono Jurašo, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, tad įgyta patirtis ir žinios labai padėjo kuriant personažą. Pagal J. Sodytės sumanymą operoje esu jaunas alžyrietis, kuris vėliau tampa prancūzų karininku. Spektaklyje gausu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad ruošiantis tenka „padirbėti individualiai“ su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų prie būtent mano kūno plastikos. Belieka ne daug laiko iki spektaklio pristatymo Kaune, kai džiugesys ir jaudulys užpildys mano krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys kaip meilė nugali viską! Labai visų laukiu“, – sako solistas M. Jankauskas.
Muzikologė Živilė Ramoškaitė sako, kad Tonijaus vaidmenį kūręs Mindaugas Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. „Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas turtėjo spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, su kokybiškai praskambėjusiomis viršūnėmis“, – akcentuoja Ž. Ramoškaitė.
Pirmas pastatymas Lietuvoje
G. Donizetti pelnė šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“. Galiausiai G. Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini bei Vincenzo Bellini, panoro įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam pavyko: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymus ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.
1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).
Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų.
Laiminga pabaiga – garantuota
Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.
Iš karo lauko į rūmus
Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Tuo tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku.
Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.
Spektaklio kūrimo komandoje dirbo muzikos vadovas Martynas Staškus, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas teatro scenoje įkūnija KVMT choras ir baleto artistai.