Balandžio pabaigoje R. Šerkšnytės „Rytų elegija“ styginių kvartetui nuskambėjo festivalyje Pasaulio muzikos dienose Zagrebe. Netrukus ji išvyko į Norvegiją, kur Stavangerio mieste buvo įrašytas jos naujas kūrinys simfoniniam orkestrui. Autorė juokauja, esą mėgstamiausias jos instrumentas yra simfoninis orkestras.
Gamtos apoteozė
Naujoje jos simfonijoje „Kalnai migloje“ tęsiama kalnų tema, pradėta pirmoje, pavadintoje „Aisbergas“. Raminta – iš tų muzikos kūrėjų, kurie idėjų semiasi gamtoje. Kompozitorei gamta – sakralus, vienas iš pačių giliausių dalykų, o galybė jos garsų – įkvėpimo šaltinis.
Pasak muzikologų, R. Šerkšnytės kompozicijos primena spalvingus, sudvasintus muzikinius peizažus. „Idėjų kūrybai gali kilti bet kur, – papildo Raminta, – žiūrint parodą, filmą, skaitant knygas, netgi šnekantis su draugais. Idėjos gimimas yra dovana bei staigmena pačiam kompozitoriui“, – sako R. Šerkšnytė. Kūrybos procesas nuolat vyksta pasąmonėje ir kartais netikėtai pasireiškia įžvalga, kaip įgyvendinti idėją. „Mintis trenkia kaip žaibas – staiga viskas tampa aišku. Tuomet gali rašyti, tiesą sakant, bet kur – net kavinėje ar gatvėje pasižymėti kai kuriuos momentus“.
Produktyvumas randasi lėtai
Kūrybos proceso kompozitorė nelinkusi itin mistifikuoti. Ji tiesiog rimtai dirba – kartais po 10–12 valandų per dieną. Muzikei labai svarbu susikaupti, susikurti specifinę darbo atmosferą. Prieš kurdama ji neretai skambina Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kuris yra vienas mėgstamiausių jos kompozitorių, paskaitinėja mintį žadinančios poezijos, filosofinės literatūros.
Nors kai kurie R. Šerkšnytę vadina viena produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių, ji patikslina, kad paprastai per metus parašo po 2–3 kūrinius. O subrandinti idėją užtrunka net iki 4–5 metų. Kompozitorė nesiima užsakymo ne tik tuomet, jei neturi tinkamos meninės idėjos, bet ir tada, kai idėjai subrandinti negauna bent gero pusmečio ar metų.
Dėsningumai ir atsitiktinumai
Ar sunku buvo pasiekti, kad tavo kūrinius pasirinktų žinomi atlikėjai, kad jie būtų pakviesti į tarptautinius forumus? „Iš tiesų labai sunku, – neneigia kompozitorė. – Yra didžiulė konkurencija. Nėra buvę konkurso, kur į vieną vietą nebūtų 10–20 pretendentų, kartais ir dar daugiau. Laimės dalykas, kad tavo kūrinys sudomins. Kita vertus, jei įdedi į kūrinį daug širdies ir darbo – toks dažniausiai būna pastebėtas ir gyvuoja toliau“.
Muzikė pasakoja, kad daugelis jos kūrinių į tarptautines erdves pateko po sėkmingų koncertų, kai susidomėjusieji jos kūryba paprašydavo parašyti naują kūrinį, taip pat dėl aktyvaus dalyvavimo kursuose užsienyje. Be to, įvairius festivalius kūriniai pasiekia ir per Lietuvos kompozitorių sąjungą (LKS) bei Lietuvos muzikos informacijos centrą arba po festivalių atrankos. Būna ir atsitiktinumų. Taip į Argentiną nukeliavo jos opusas šešiems mušamiesiems. Tiesiog netyčia po akimis pakliuvo skelbimas, kad mušamųjų ansamblis iš Buenos Airių ieško kūrinio tokiai sudėčiai. Kūrinys, kurį jau anksčiau buvo parašiusi švedų užsakymu, argentiniečiams patiko ir jau skamba Pietų Amerikoje.
Vis dėlto kompozitoriaus profesija labai rizikinga, nežinia, kas bus po metų pusantrų. Tačiau Ramintai kol kas ramu: bent porą metų darbo turės. Pavyko surasti bendrą kalbą ir su režisieriumi Valentinu Masalskiu – jo režisuotame spektaklyje „Saula“ ji debiutavo kaip teatro muzikos kūrėja. Dabar dirba jau prie antro, kur kas sudėtingesnio pastatymo – rašo muziką Euripido „Medėjai“.
Apie muziką ir charakterį
Kaip įmanoma parašyti ką nors originalaus, kai viskas, atrodo, jau sukurta? Kartais kompozitoriams nepavyksta išvengti netyčinio kopijavimo, atsitiktinai įstrigusios frazės atkartojimo. R. Šerkšnytės nuomone, neverta specialiai siekti tapti originaliam.
Žinoma, yra radikalių kompozitorių, apvertusių muzikos istoriją. Tačiau kiekvienas kūrėjas savaime yra originalus, nepakartojamas kaip asmenybė, nuoširdžiai kurdamas ir nesistengdamas prisitaikyti prie to meto stilistinių madų visada įdeda savitumo.
Tiesa, ginčijamasi, ar muzika atspindi kūrėjo charakterį. Ramintos nuomone, joje atsispindi bent jau kompozitoriaus pasaulėjauta. Pasitaiko ir paradoksalių atvejų, kai gan flegmatiški ir melancholiški žmonės kuria labai temperamentingą muziką. Taip atsiskleidžia kita asmenybės pusė, kuri kartais matyti tik kūryboje.
R. Šerkšnytės muzika – labai ryški ir emocionali. Anot pačios kompozitorės, tai ir jos charakterio vienas svarbiausių bruožų, nors kalba ji labai tyliai ir pirmąkart sutikta atrodo santūri.
Diplomato duktė skambino nuo mažens
Prisimenu: prieš porą metų pirmąkart ją pamačiau festivalyje „Gaida“. Buvo netikėta, kai Nacionalinės filharmonijos salėje nuskambėjus jos „Koncertui saksofonui su orkestru“, į sceną pakilo jauna, graži moteris. Raminta sako, kad nei dėl savo amžiaus, nei dėl to, kad ji – moteris, jokių užuominų iš kolegų nėra sulaukusi (nors dėl to kartais skundžiasi kitų kūrybinių gildijų kūrėjos).
Muzikologų teigimu, R. Šerkšnytė išsiskyrė jau pirmaisiais savo kūriniais ir sėkmingai papildė labai stiprią mūsų moterų kompozitorių bendriją. Beje, kompozitorė juokauja, kad jos darbo stažas labai didelis. Kovo 11-osios akto signataro, žinomo valstybės veikėjo, dabartinio Lietuvos atstovo prie Jungtinių Tautų Gedimino Šerkšnio ir gydytojos pediatrės Elenos Šerkšnienės duktė skambinti fortepijonu pradėjo 6-erių.
Jos muzikinė ir tikra krikštamotė buvo Rymantė Šerkšnytė – ji pastebėjo mergaitės gabumus, pasiūlė stoti į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją ir tapo jos mokytoja. Mergaitei vien skambinti būdavo nuobodu, tad ji pradėjo improvizuoti, žaisti fantazijomis ir tai užrašinėti. Paskui šie vaikiški kompozitorės bandymai tapo rimtesni ir vis sudėtingesni.
Išskirtinis emocionalumas
Muzikos vertintojai išskiria R. Šerkšnytės kūrinių energiją ir potenciją, vidinę jėgą, stipriai pagaunančią klausytoją. Tačiau šis palenkiamas ne pataikaujant, o tikru profesionalumu. Jos muzikoje savitai dera akademiškumas, džiazas bei naujausios kompozicinės technikos. Tačiau tai daroma nepigiai. Klausytojas kviečiamas suvokti jos muziką, o ne išeiti iš salės išsprogusiomis akimis.
Kompozitorės muzikos emocionalumas patraukia klausytoją – nesvarbu, kokį jis turi muzikinį išprusimą. Raminta džiaugiasi, kad šiuolaikinė muzika Lietuvoje sutraukia vis didesnes auditorijas. „Tačiau tam, kad iš koncerto išeitum praturtėjęs, pasisėmęs naujos patirties, turi būti nusiteikęs ją priimti. Jei klausytojai norės tik melodingos muzikos, juos gali ištikti savotiškas šokas“, – pastebi R. Šerkšnytė.
CV Raminta Šerkšnytė
*g.1975;
*1982–1994 m. mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje;
*1994–2000 m. studijavo kompoziciją Muzikos akademijoje, prof. Osvaldo Balakausko klasėje;
*Meistriškumo kursai Rostoke, Darmštate (Vokietija), Apeldoorne (Olandija), Dundagoje (Latvija), Stokholme (Švedija), Stavangeryje (Norvegija);
*Šiuolaikinės muzikos festivaliai Lietuvoje: „Gaida“, „Jauna muzika“, „Iš arti“, „Šv. Kristupo vasara“, „Muzikos ruduo“, „Kopa“, Jaunimo kamerinės muzikos dienos Druskininkuose;
Šiuolaikinės muzikos festivaliai užsienyje: „Arts & Science Festival“ (Stokholmas, 2002 m.), „Arena“ (Ryga, 2002 m.), „Forum neuer Musik“ (Kelnas, 2004 m.), „Musik unserer Zeit“ (Miunsteris, 2004 m.), „Gaudeamus Music Week“ (Amsterdamas, 2004 m.), „Klangspuren“ (Tirolis, 2004 m.), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Zagrebas, 2005 m.);
*Kūriniai reprezentavo lietuvių muziką koncertų serijoje „Glimpse at Lithuania“ (Kanada) bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolėse Švedijoje;
*1995 m. Juozo Gruodžio kompozitorių konkurse pelnė I premiją už kūrinį „Misterioso“ 2 fleitoms ir kontrabosui;
*2003 m. „Rytų elegija“ styginių kvartetui laimėjo LKS surengtame Geriausių metų kūrinių konkurse;
*2005 m. už muziką spektakliui „Saula“ apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia metų teatro kompozitorė.