„Oskarui“ nominuotas Serbijos režisieriaus Stefano Arsenijevićiaus filmas „Eisiu, kiek reikės“ netikėtai prabyla apie pasiaukojančią meilę ir pasakoja abejingų nepaliekančią pabėgėlių poros, ieškančios savo vietos Europoje, istoriją. Strahinja su žmona Ababuo pabėga į Europą iš Ganos. Strahinja kaip išmanydamas stengiasi pradėti naują gyvenimą, o Ababuo jaučiasi vis nelaimingesnė. Vieną naktį ji dingsta...
Filmo prodiuseris Lietuvoje Kęstutis Drazdauskas, filmo spalvų dailininkė Julija Steponaitytė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis.
– Martynai, kaip sekėsi kurti muziką šiam filmui?
– Kokiam filmui muziką berašytum, turbūt visada susiduri su tam tikrais iššūkiais. Šiuo atveju muzikos buvo sukurta nemažai, bet kino procesas tuo ir ypatingas, kad galutiniame variante nebūtinai išlieka tai, apie ką buvo galvota pradžioje. Filmo koncepcija režisieriaus galvoje pamažu pakrypo tokia linkme, kad muzikos praktiškai neprisireikė iš viso. Man, kaip muzikos autoriui, turbūt yra likęs tam tikro nusivylimo jausmas, bet filmo kūrimas – komandinis darbas, tad priėmiau režisieriaus sprendimą gerai jį suvokdamas. Beje, kai pirmą kartą pamačiau montuotą medžiagą, atėjo į galvą mintis: šiam filmui muzikos beveik nereikia. Taigi, kažkokiu būdu prie šios išvados paskui priėjo ir Stefanas Arsenijevičius, kuris, neabejoju, priėmė teisingą ir tinkamą sprendimą.
– Ar lengva sukurti muziką filmui?
– Visaip būna, kartais lengviau, kartais sudėtinga. Pamenu, rašiau muziką estų filmui „Vyro žudikė. Nekaltoji. Šešėlis“. Pirmą kartą susitikęs su režisieriumi Sulevu Keedusu siūliau įvairius variantus, kokia galėtų būti muzika. Režisierius tiesiog sakė „gali būti, nežinau“. Buvau sutrikęs. Bet paskui kažkokiu būdu suradome tą bendravimo raktą, kuris atrakino duris puikiam darbui. Galų gale filmas gavo Talino kino festivalio prizus geriausio operatoriaus ir geriausios muzikos nominacijose, bet gal ne tai svarbiausia. Tiesiog jaučiau, kad pridėjau ranką prie filmo, kur visos detalės komunikavo tarpusavyje, persipynė ir sukūrė kino stebuklą.
Neseniai pabaigiau kurti muziką italų filmui „AMOR“. Labai subtiliems, estetiškai gryniems filmo vaizdams režisierė Virginia Eleuteri Serpieri pageidavo elektroninės muzikos. Matyt, taip sutapo mūsų kūrybiniai laukai, kad vos ne visi mano siųsti muzikiniai takeliai jai labai tiko ir pateko į filmą. Taip kad niekada nežinai, kaip bus. Tai ir įdomu.
– Kino ir teatro muzika, kuo ji skiriasi?
– Na, turbūt labiausiai skiriasi tuo, kad teatre sėdi repeticijose ir visą laiką dalyvauji kūrybiniame procese, stebi, kaip spektaklis kinta, vystosi čia ir dabar. Ir tu eini kartu su juo, plauki bendroje srovėje su režisieriumi, aktoriais, scenografu, šviesų dailininku... Tuo tarpu filmo atveju kompozitorius dažniausiai gauna jau beveik sumontuotą medžiagą, kurioje pakitimų gal ir gali būti, bet esmė jau tau prieš akis. Naudojant tą pačią srovės metaforą, tu į laivą, kuriuo kiti jau plaukė porą metų, įšoki vienas paskutinių. Svarbu nesugadinti kelionės, savo pastangomis padėti tam laivui pasiekti uostą. Taigi, skirtumai gana dideli. Visgi man iki šiol įdomu dirbti abiejose srityse.
– Ar žiūrėdamas filmus atkreipi dėmesį į muziką? Ar tau ji svarbi?
– Matyt, kad atkreipiu, ypač tais atvejais, kai ji man nepatinka ar atvirkščiai – kai suprantu, kad ji labai organiškai su filmu susijusi. Pasakymas, kad „geriausia muzika filmui yra ta, kurios nesigirdi“ tikrai turi logikos; iš kitos pusės, pavyzdžiui, Quentinas Tarantino iš muzikos dažniausiai visada sukuria dar vieną labai svarbų ir aktyvų prasminį filmo sluoksnį. Visgi tai labai priklauso nuo filmo žanro ir esminės idėjos.
– Kuri daug įvairios muzikos. Kuris žanras tau arčiausiai širdies?
– ūčiau nenuoširdus, jei išskirčiau kažkurį vieną žanrą. Matyt, man tai ir patinka, kad galiu kurti įvairią muziką. Ta eklektika – nors šis žodis dažnai suvokiamas kaip neigiama konotacija, manęs jis jau seniai nebegąsdina ir net žavi – turbūt ir skatina kurti, džiaugtis ta stilių gausybe ir išradinėti kažką savo, nebūtinai baisiai originalaus.
– Jau matei filmą „Eisiu, kiek reikės“, kokie įspūdžiai?
– Tai liūdnas ir skaudus filmas. Man rodos, jis paliečia ne tik sudėtingą pabėgėlių temą, nors ji akivaizdžiausia. Tai savęs ieškojimo ir atradimo, meilės ir pasiaukojimo, kovos ir gyvenimo troškimo temos, kurios išlieka amžinos. Neikite šio filmo žiūrėti, jei šį vakarą norite pramogos. Eikite, jei šį vakarą jums rūpi pasaulis.
– Ar yra režisierius, kuriam norėtum sukurti muziką?
– Davidas Lynchas. Turbūt jo „Tvin Pykso miestelis“ tam tikra prasme pirmą kartą leido suvokti, kokia įvairi gali būti filmo ar serialo muzika. Bet konkrečiai „Tvin Pyksui“ kurti negalėčiau – neįmanoma sukurti geriau, nei tai padarė Angelo Badalamenti.
Šiaip visada svajojau sukurti filmą pats. Aišku, jam pats rašyčiau ir muziką, nors kai kurių takelių paprašyčiau iš draugų. Tai gal kada nors.
– Kas tau yra iššūkis kuriant muziką?
– Pradėti kurti. Esu baisus tinginys. Bet yra ta akimirka, kai jau atsisėdi prie MIDI klaviatūros ir kompiuterio, kažką pradedi bandytis, įsitrauki ir tai nebepaleidžia. Tie momentai faini. Vadinasi, dėl to buvo verta tingėti.
– Ar turi kokių kūrybinių ateities planų?
– Taip, jų yra, žinoma. Kitiems metams numatyti penki teatro spektakliai, vieno filmo muzika; o ir šie metai juk tik įpusėjo. Gegužės 13 dieną Vilniuje startavo Lietuvos Nacionalinio muziejaus projektas apie XIX amžiaus Vilnių su mano kurtais muzikiniais takeliais, rudenį laukia pora spektaklių; su kolegomis Jonu Jurkūnu ir Andriumi Šiuriu atnaujinsime eksperimentinės grupės „Elektroninės muzikos trio“ veiklą. Žodžiu, darbų yra. Vadinasi, bus laiko ir patingėti.
Filmas „Eisiu, kiek reikės“ – jau kino teatruose. Filmo gamintojas Lietuvoje – kino gamybos įmonė UAB „Artbox“. Filmo rėmėjas – Lietuvos kino centras.