- Pakalbėkime apie konkrečių kūrinių atsiradimo istoriją. Pavyzdžiui, apie „Auksinius angelus“ (2012) dvigubai kvarteto sudėčiai.
- Juos parašiau specialiu Kijevo ir Lietuvos kompozitorių sąjungos užsakymu. Įvyko bendras Kijevo ir Kauno styginių kvartetų koncertas, vėliau „virtęs“ kompaktine plokštele. O kodėl pavadinau „Auksiniai angelai“? Vis dažniau regiu Paskutinio teismo dienos vizijas... Dieviškos galybės palaima ar bausmė, kuri gali būti (o ir tikrai, manau, bus) „žiauri, bet teisinga“... Be jokių sentimentų... Palaima rūsti, spindinti šaltu auksu, bauginanti šiurpiu grožiu... Rojaus vartai nėra vartai į pionierių stovyklą, jie sudegina viską, kas gali kelti prisiminimus, sunaikina visus atminties veidus...
- Ar jautiesi turįs daug ką degintino, ar tiesiog suvoki, kad šios „kelionės“ įspūdžių išsaugoti vis tiek nepavyks?
- Ir viena, ir kita...
- „Auksinių debesų lietus“ fortepijonui (1984) tokiu rūstumu kaip „Auksiniai angelai“ nedvelkė. Ar šie kūriniai turi kokių sąsajų, ar tik bendrą spalvą?
- Sąsajų – ir faktūrinių, ir stilistinių – šiek tiek yra, nes buvau „įklimpęs“ dėl pavadinimo. Gal „…lietuje“ viskas truputį švelniau, bet grėsmė ir agresija būdinga abiem.
- Parašei Koncertą smuikui. Koks jis?
- Ar koncertavimo idėją traktuoji tradiciškai, kaip solisto ir orkestro „dvikovą“, ar įdedi kokią nors kitą prasmę?
- Koncertas koncertui nelygu... Visada viskas priklauso nuo vidinių intencijų, kurios dažniausiai svyruoja, reaguodamos į saulės blyksnius ir mėnulio fazes.
- Ar „Peizažas“ susijęs su tam tikra vieta, ar suteikei tik perkeltinę prasmę?
- Turbūt tik perkeltinę, konkrečių inspiracijų nėra...
- Ar „Bolero. Pavane lacrimae“ violončelei su styginių orkestru (2010) rašei, girdėdamas brolio muzikavimą?
- Tikrai ne. Baikim vieną kartą visur ieškoti šeimyninių ryšių ir privačių interesų... Jei atvirai, kalbėjomės apie tai kadaise su violončelininku Mindaugu Bačkum. Taip ir išėjo...
- Kūrinio pavadinimas („Bolero. Pavane lacrimae“) asocijuojasi iškart su dviem žinomais kūriniais: Maurice’o Ravelio „Bolero“ ir Fausto Latėno „Samba Lacrimarum“. Ar čia esama kokių gilesnių ryšių, ar jie tik etiketiniai?
- Sąsajos gal tik etiketinės, žanrinės, o šiaip dažnai suima baltas pavydas, kai išgirstu gražią muziką, tada galvoju, kodėl ją parašiau ne aš. Panašiai buvo su visom „pavanom“ ir kitom muzikėlėm – Ravelio, Faure, Latėno, Puskunigio, Martinaičio....
- Tavo išvardytoje kompanijoje visi melodistai. Ar tai reiškia, kad kuo toliau, tuo labiau vertini melodiją?
- Gal ne melodiją tiesiogine prasme (aišku, ir ją), bet kažką tokio virpančio ir virpinančio. Kažkada sakiau, kad muzika tam tikru atžvilgiu yra iliuzijos arba apgaulės menas. Jei tai tiesa, vis dėlto norėčiau, kad apgautas jausčiausi laimingas, kad mane panardintų į tokią iliuziją, kuri stingdo kraują arba skaidrina protą... Sakoma, esą menas (arba apraiškos, panašios į meną) turėtų atnešti (arba nunešti) kokią nors žinią. Jei aš tos žinios negaunu, tai dar nereiškia, kad prie mano makaulės nėra pritvirtinta pašto dėžutė. Gal paštas blogai dirba, gal rašantysis nurodė netikslų adresą, gal paštininkas nesupranta hieroglifų, todėl reikės laukti, kol visi kalbės kiniškai... Bet manęs jau nebebus – nebebus dabarties adresato... Gal kai kas jaučia būtinybę kalbėti būtent ateičiai (koks naivus noras! Juk pasisekė, ko gero, vieninteliam Bachui). Drąsu kreiptis į ateities kartas, byloti visatai. Vis prisimenu vienos Lietuvos mis žodžius – rinktinė gražuolė prisipažino, kad laisvalaikiu, kurio ji turinti marias, pasikalbanti su visata... Labai įkvepiantis pavyzdys...
- „Mano (Manno) kopose“ sužaidei lietuvių ir vokiečių kalbų skambesiu. Tekstą jam rašei pats. O kokia pagrindinė mintis?
- Mintis (idėja) būtų tokia: taip jau atsitiko, kad Nidos kopos Manno tapo anksčiau negu mano... Ir kas žino, ką mes visi praradom, pradėję masiškai vaikščioti po tąsias kopas, gerti kavą ir alų kiekviename žvejų namelyje. Norėjau įsivaizduoti to meto kopas, kai jose dar buvo galima klausytis vėjo, paukščių, jūros... Ir „pasisavinti“ jas perpus su Mannu... Gal taip...
- „Raudonoji merenga“ 4 fleitoms ir 3 klarnetams dvelkia nostalgija ir baugia paslaptimi…
- Pavadinimas turėtų būti verčiamas „Kruvinoji merenga“. Čia kalbu apie tai, kad švelnūs ar iš pirmo žvilgsnio linksmi dalykai netikėtai virsta kruvinomis (viduje?) tragedijomis.
- „Niekieno rožė“ pagal Paulio Celano tekstą alsuoja šubertiška ramybe. Apskritai atrodo, kad labai organiškai perteiki ramybės būseną.
- Yra kūrinių, iš kurių galima nuolat mokytis ramybės, išminties, suvokimo, kokia rami ir neišvengiama begalybė... Du bist die Ruh, Spiegel im Spiegel, Davido Lango muzika... Kai kam ramybės siekiamybė gal net reiškia gyvenimo prasmę.
- Ar „Niekieno rožė“ nepriklauso nei Schubertui, nei Bartuliui?
- Kaip suprasti, priklauso ar nepriklauso? Tai originalus kūrinėlis, nenusirašytas nei nuo Schuberto, nei nuo Bartulio...
- Girdžiu joje abu greta skambančius, taip įdomiai, lyg polidermiškai…
- Tai išėjo netyčia, arba su kuo sutapsi...
- Kokia „Graudžiosios kantatos“ Jeano-Luco Lagarce’o žodžiais tenorui, bosui, styginių kvartetui ir gitarai intencija?
- Kai rašiau teatrui, liko gražios muzikėlės su prasmingais tekstais apie mirtį. Pagalvojau, kad galėtų išeiti kažas tokio... Išėjo „kantatėlė“.
- Ar teatras išlaisvino, padėjo būti savimi ir viešumoje, ar nuėjai į teatrą kaip tik todėl, kad jau buvai laisvas?
- Tikrai, teatras „išlaisvino“. Nors įvairūs kompleksai neišnaikinami ir išlieka, gal tik kartais pavyksta juos prisijaukinti arba paversti įvairiais „chuliganizmais“.
- Apie ką svajoja (ką sapnuoja) Sintija („Cyntyhias Dream“)?
- Sintija sapnuoja... Čia reikės ilgai pasakoti... Žodžiu, tai gabi dešimtmetė pianistė, dabar jau net keleto konkursų laureatė, koncertavusi Carnegi Hall, žymaus pianisto Lang Lango favoritė. Jos mokytojas paprašė, kad parašyčiau jai kažką panašaus į koncertą. Ir išėjo toks daikčiukas su akrobatiniais triukais (begrojant), su videoinstaliacija. Muzika šviesi, lengva. Tarp kitko, kūrinį jai parašė ir Julius Andrejevas. Visa tai buvo atlikta festivalyje „Iš arti“.
- Nežinau, kokią prasmę pavadinimui „Metai su Broniumi ir Sigitu“ suteikei Tu, bet man jis asocijuojasi su Broniumi Kutavičiumi ir Sigitu Geda...
- Norėjau pasveikinti Bronių su jubiliejum. Prisiminiau bendravimą su juo, ko gero, nuo kokių 1973-iųjų. Vėliau atsirado neišskiriamas Broniaus tandemas su Geda. Prisiminiau Broniaus kvartetą „Metai su žiogu“. Metai su Bronium... metai su Sigitu... Taip ir pavadinau...
- Aptarkime kūrinį „Nežinios akivaizdoje nedrąsiai giedame“, turintį net kelis variantus.
- Parašiau paprašytas akordeonininko Sviackevičiaus, kuris kelis kartus atliko jį su styginių kvartetu. Bet vėliau vietoj akordeono kažkaip atsirado fortepijonas... Tiek tų variantų.
- Jei bandyčiau apibūdinti Tavo laikyseną, šio kūrinio pavadinimas, manau, galėtų būti viena iš charakteristikų...
- Sutinku.
- Prisipažinti, kad jautiesi nedrąsiai nežinios akivaizdoje, turbūt nėra lengva?
- Nedrąsa prisipažinti dingsta metams bėgant...
- Ar ilgainiui gyvenimas atrodo sudėtingesnis, ar paprastėja?
- Man gyvenimas pilnas mistikos gerąja to žodžio prasme. Todėl labai apsidžiaugiu, jei atsiranda prasmingo laiko, kad galėčiau pasinerti į aplinkos mistiką: praeities kvapus, gilios erdvės pojūtį ir t. t. Tada gyvenimas darosi ne toks sudėtingas...
- Ar dar norisi padaryti kokį performansą?
- Aplink vyksta toks gyvas ir turiningas performansas, kokio pavydėtų net Mačiūnas! Nesinori kištis, lai vyksta natūraliai... Dabar stengiuosi iš „performansinių“ idėjų virti koncentratą, įmaišydamas jo į kokią nors muzikėlę, pavyzdžiui, „Atvirutę“.
- Kam bus išsiųsta „Atvirutė“?
- Dariui ir Girėnui. Labai ilgai svarsčiau, ką nebanaliai ir vengdamas beprasmiško patoso galėčiau pasakyti skrydžio per Atlantą jubiliejui. Pagalvojau, kad reikėtų pradėti aktyvų patriotinį auklėjimą... Suradau seną eilėraštį, kuris, maniau, yra Vytės Nemunėlio, o, pasirodo, Anzelmo Matučio, išspausdintas 1928 m. („Kas esi tu? Lietuvytis! Ženklas tavo? Baltas vytis!..) „Susodinau“ chorą į smėlio dėžę, kurioje ir „vaizduojamas“ tas legendinis skrydis. Prisiminiau senovines smetoniškas atvirutes. Taip ir atsirado.
- Ką akcijos, performansai davė tau kaip kompozitoriui, ko išmokai, ką įveikei?
- Dabar atrodo, kad tai leido išsiveržti iš savo paties susikurto supratimo, kokia gali būti „muzika“. Kartais ir dabar užeina tokie norai...
- Ar dar pasitaiko rasti tokio meno, kuris atvertų naujus horizontus?
- Kadangi menu, o ypač muzika, mažai domiuosi, tai kiekvienas naujas susidūrimas su šiais reiškiniais įžiebia aibę naujų pojūčių... O jeigu tai dar ir tikras menas, tada laimingas ir savim nusivylęs būnu labai ilgai.
- Tavo naujoji dienotvarkė keltis trečią valandą nakties ir kurti muziką labiau tiktų kokiam žemdirbiui ar vienuoliui negu bohemiškos profesijos atstovui...
- Ta dienotvarkė taikoma tik esant „darbų degyklai“. Šiemet taip atsitiko, kad viskas supuolė į vieną vietą. O šiaip gana smagu – visi miega, vienas kitas šuo suloja. Kai švist pradeda, kaimynai krenkščia prabudę...
- Ar Tau artimesnis mąstymas antitezėmis, daugiau įžvelgi visokių priešpriešų ar vienio aspektų?
- Keisčiausia, kad ir kaip mąstytum – tezėmis ar antitezėmis, – viskas gyvuoja „vienyje“. Todėl ir koks nors „darkymasis“ tampa juokingu žaidimu, kurį visi žaidžiame – kas rimtai, o kas visą laiką suvokdamas „vienį“...
- Ar yra kokių siužetų, kurie vis sukasi galvoje, reikalaudami, kad būtų įkūnyti, tarkim, didelėje operoje?
- Nuo seno vis sukasi mintys apie operą (turiu omenyje didelę). Jau seniai esu užpainiojęs ir apgavęs kelis rašytojus, kurie vis parašo libretą, bet man vis nepasiseka jo „įkūnyti“. Tokių yra keletas, bet senstu ir visi jie man jau nebeatrodo tokie įdomūs. O visoms kamerinėms savo operėlėms libretus parašiau pats (teneužsigauna rašytojai).
- Ko pasigendi rašytojų libretuose? Gal tiesiog pagal kito žodį Tau sunku natūraliai sekti garsu?
- Su savim tiesiog lengviau rasti kompromisą...
- Jeigu kas nors kalbintų imtis baleto, koks jis galėtų būti?
- Su baleto žanru dar nedraugauju. Bet įsivaizduoju, kad koks nors baletmeisteris, kuriam būtų prie širdies kokia nors mano muzika, galėtų sugalvoti kokią idėją, kurią mudu kartu sudėtume į kokią nors dramaturgiją...
- Ar didelę Tavo kūrybos dalį sudaro religinė (sakralių intencijų turinti) muzika plačiąja prasme?
- Jei plačiąja prasme, tai nematau reikalo skirstyti: čia tokia muzika, čia kitokia. Aš tą suprantu kaip visuotinį vyksmą, kurio ištakas labai sunku atsekti, o ir paskirtis man visiškai neaiški. Čia viską ir vėl siečiau su mistiniais dalykais, kad ir kaip kas nors bandytų juos moksliškai pagrįsti.
- Kiek idėjos gali keistis, pavyzdžiui, jei buvai sumanęs vienokį kūrinį, o užsakymą gavai kitokiam?
- Idėjos nuolatos sukasi, bruzda, visos nori būti įgyvendintos, bet lemta tik vienai, na, kartais kelioms pasiseka vienu metu.
- Kaip vertini festivalius – „Gaidą“, „Iš arti“ ir kt. Ar jie turėtų labiau orientuotis į kūrėjų bendruomenę, ar į platesnius klausytojų sluoksnius?
- Jau kokius trisdešimt metų nunykusi koncertinė Filharmonijos tradicija įtraukti į savo repertuarus nacionalinę šiuolaikinę muziką. Sykiu nunyko ir muzikologija kaip kritikos rūšis, o gaila. Ne todėl, kad kažkam trūktų dėmesio, bendrakultūriniu atžvilgiu daug ko netekome... Nors, aišku, kaip pažiūrėsi. Gal dabar vyksta kažkoks apsivalymas, išsigryninimas?
O festivaliai visame pasaulyje dabar yra vienintelis forumas, kuriame įmanoma „išgirsti“ naują muziką. Teisingai suriktuotas, jis galėtų ir pas mus tapti reikšmingu tautinės kultūros reiškiniu. Galėtų, jei nebūtų užpuolusi papelijusių „naujienų“ importo liga, kuri pateikiama kaip neva naujas virusas, bet, giliau pasižiūrėjus, tai ta pati, tik įsisenėjusi podagra... Čia, aišku, ne apie visus festivalius. Tuo naudojasi daugiausia vadinamieji „reprezentaciniai“ (-is?)...
- Per keletą dešimtmečių net moksle pasikeitė beveik visos sampratos, jau nekalbant apie meną. Ar Tu spėji keistis? Ar turi tam motyvacijos?
- Būtų gana juokinga, jei norėtum ir spėtum keistis pagal mobiliųjų telefonų ar kompiuterių modelius ir galimybes... Kuo toliau, tuo labiau nenoriu niekur spėti ir į nieką keistis, nes visur viskas pradeda regėtis kaip tuštybės mugė... Išlieka keletas artimų žmonių, svarbių knygų – tai nesikeičia ir jau nesikeis niekada... Tas suvokimas dvelkia ramybe ir aukštu dangum, kuriame daug deguonies ir erdvės...
- Tavo kūryboje daugėja arkų, siejančių vieną darbą su kitu…
- Tų vadinamųjų arkų, arba paprasčiausių „atsikartojimų“, vis daugiau, o artimų žmonių, kurie, kaip paaiškėja vėliau, buvo neatsitiktiniai, – vis mažiau. Tai susiję su senėjimu, vis labiau apimančiu tingumu... Kita vertus, prasideda aplinkos (ir muzikinės, ir kasdieninės) „gryninimo“ procesai, leidžiantys nekreipti dėmesio į smulkmenas, kurios anksčiau atrodydavo svarbios, pavyzdžiui, staiga pamiršti kieno nors pavardę, bet gal nė nereikėjo jos atsiminti?..