Kone mistinis sutapimas Emilijai Latėnaitei atnešė svajonės išsipildymą: atrodo, per drąsu, per baisu, bet..

Jau antrą savaitę aktorė Emilija Latėnaitė repetuoja savo monospektaklį Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) scenoje. Besidžiaugdama, kad muziejuje atgyja teatro scena, E. Latėnaitė sakė, kad ši pradžia tampa ir jos karjeros naujo etapo pradžia. Nors dirba daug – dėsto akademijoje, mokykloje, filmuojasi, vaidina, veda mokymus, visgi, atrodė, kad be asmeninės kūrybos ilgiau nebegalinti tverti, – ji tiesiog veržte veržėsi. O istorija, kaip aktorė pateko į VGŽIM – skamba, galima sakyti, mistiškai. Kaip pastebėjo E. Latėnaitė, „viskas tiesiog klojosi, plyta ant plytos statėsi“.

Pala, pala...

„Seniai galvojau apie monospektaklį, bet turbūt dauguma aktorių apie jį galvoja. Bandžiau atstūminėti šias mintis, atrodo, per drąsu, per baisu, bet... pala, pala... Nemažai vaidinau komerciniame teatre, kur, atrodytų, niekaip nebūtų erdvės šitam matymui. Bet noras kurti niekaip nedingo, tad ėmiau ieškoti medžiagos. Domiuosi istorija, tai mano hobis. Lietuvos aristokratijos istorija – žavi ir įkvepia, nuo ten ir atsispyriau – nuo pasakojimų, atsineštų iš muziejų, po edukacijų, pamatytų eksponatų... Fantazija virė, pradėjo rašytis tekstai. Net nesvajojau rašyti, tik mintis štrichavau. Ėmiau rašyti drąsiau, gi vis tiek, – nei aš kam rodysiu, nei ką, o nebegali nekurti, kūryba veržiasi“, – prisiminė patyrusi vidinius prieštaravimus E. Latėnaitė.

Kartą, po ilgos naktinės filmavimosi pamainos, aktorė pasakojo išėjusi į miestą prasiblaškyti, šitaip bandydama pažaboti siautėjančias mintis.

„Naktinės pamainos tave įmeta į kažkokią visai kitą erdvę. Dirbi naktį, atsikeli dvyliktą ryto, supranti, kad darbas tik devintą vakare, ir ką dabar daryti, juk nemiegosi visą dieną? Tiesiog „išvedžiau save“ pasivaikščioti. Vaikštau sau po Vilniaus senamiestį, taip gražu viskas! Eidama pro Vilniaus senąjį teatrą – fantazuoju, kiek ten visko būta... Galvoju, kaip aš vėl norėčiau į teatrą, kur gali kurti, kad ilgiuosi kūrybos teatre. Viduje suėmė pyktis: Emilija, tu tiek nori sukurti tą savo spektaklį, o vis tiek lauki, kol kažkas pakvies, tai eik, ryžkis, daryk!“, – save drąsino aktorė.

Ir čia, vos perėjus gatvę E. Latėnaitei nutiko tai, ką daugelis pavadintų kažkuo neįtikėtinu. Aktorė sutiko rašytoją, dramaturgę Anetą Anrą, su kuria nesimatė kone dešimtmetį, nuo to laiko, kai vaidino Jaunimo teatre, ir iš jos išgirdo taip lauktą pasiūlymą kurti.

„Aneta man sako, kad dirba VGŽIM, jie kartu su naujuoju muziejaus vadovu Simonu Strelcovu norintys atkurti teatrą, klausia manęs, ar nenorėčiau prisijungti? Ir tu žvelgi į tuos dešimt nueitų metrų, matai save stovinčią kitoje kelio pusėje, svajojančią apie teatrą... Tokiam pasiūlymui negali pasakyti ne. Nes supranti, kad visata turi jautrias ausis, nežinau, kiek dosnios jos rankos, kiek ne... Kažką mandagiai numykiau. Kas čia ką tik buvo? Kitą dieną susirašiau su Aneta, labai greitai, gal net kitą savaitę prasidėjo repeticijos. <...> Tiesiog, esu labai laiminga, kokį etapą atvėrė šitos atvertos durys“, – galimybe kurti pasidžiaugė E. Latėnaitė.

Tai koks bus vaikas?

Paklausta, apie ką bus jos sukurtas monospektaklis, E. Latėnaitė atviravo, kad sulaukusi panašių klausimų pasijunta kaip nėščia moteris, kurios klausinėja, tai koks bus vaikas?

„Norisi sakyti, taigi palaukite, kol gims! O brolyti, su kiekviena repeticija [monospektaklis] keičiasi... Vidinis žinojimas, aišku, jis yra. Tai sakralus kūrybos momentas, turi pasitikėti savo tikėjimu, instinktu, eiti ten, kur veda. Į ką tai išeis – negaliu pasakyti. Tikrai bus – susitikimai su savimi. Net keturi susitikimai su savimi, keturi personažai. Ką jie tyrinėja? Situacijas ir aplinkybes, kai žmogus susitinka su savimi, – sudėtingą kūrybos procesą nupasakojo aktorė. – Pati žagteliu, kiek daug asmeniškumų, nes atrodo kūriau iš kažkokių knygų, nieko apie mane... Ane? Žiūrėk, vis tiek tai nutinka. Apie savęs ilgesį, meilę, pačia bendriausia prasme, kiek tik per ją gali susitikti su savimi... Daug temų.“

Pasak kūrėjos, jau yra aišku, kad monospektaklyje bus keturi personažai su keturiomis savo istorijomis. „Seniausiam personažui – keturi šimtai metų... Pasakojimo laiko amplitudė didelė, jis labiau etiudinis, apie temą, kur kiekvienas gali rasti nuorodas į kažkokius gyvenamojo namo skirtingus langus, žiūrėti, kaip kas gyvena – taip susitikti su savimi“, – pasakojo ji.

E. Latėnaitė pažymėjo, kad bus juntama ir senojo Vilniaus dvasia. „Atsispyriau nuo Vilniaus. Pirminiai personažai buvo sukurti pagal realius istorinius personažus, bet po to norėjau, kad tai liktų tik man – kaip įkvėpimo šaltinis. Nes neturiu tikslo atkurti tikslią istorinę dokumentiką ir ją perteikti. Istorija man, būdas, įrankis suvokti, kad tu tik kontinuumo dalelė. Lengva pasimesti, galvoti, kad esu tik aš. Prieš mane buvo daug, ir po manęs, reikia padaryti, kad liktų labai daug... Apie tai yra istorija. Sąmoningai „išravėjau“ daug istorinių dalių, pasilikau jas sau, nuo ko atsispiriu, kas įkvepia. Kas yra žmogus be istorijos? Su istorija kiekvienas turime skirtingą asmeninį santykį, kaip su Dievu, dėl to ir Jo temos ten bus.“

Emilija Latėnaitė

„Su istorija kiekvienas turime skirtingą asmeninį santykį, kaip su Dievu, dėl to ir Jo temos ten bus“

Nebaisu klaidos, nebaisu, kad bus neįdomu

Kalbant apie išsibarstymą, savęs išdalinimą, ko gero, anksčiau ar vėliau kiekvieną aplanko ir savęs pasiilgimo momentas?

„Taip, ir man tai atėjo. Esi profesionalus aktorius, amatininkas, kuris gauna pasiūlymą / vaidmenį, ir turi jį išpildyti pagal tam tikrus kriterijus. Darai, darai, supranti, kad neblogai moki tu tuos batus kalti, tam tikrus amato dalykus, bet viduje kirba kūrybinis noras – kurti tai, ką pats nori. Ir nebūtinai tu gali įdėti tą savo norą, savo savastį į esamas pasiūlytas aplinkybes, į vaidmenis, kuriuos gauni, medžiagas, kurias tau duoda... Supratau, kad ta Emilija, kuri prieš pereinant gatvę stovėjo ir laukė, kol kas nors atsiųs svajonių režisierių su svajonių medžiaga, – pati gali imti ir daryti... Nebaisu klaidos, nebaisu, kad bus neįdomu, fiasko... Jau dabar gera susitikinėti su savimi, kurti tai, kas kuriasi“, – su užsidegimu kalbėjo E. Latėnaitė.

Tačiau, kai esi „pats sau režisierius“, matyt, ir iššūkiai kitokie. „Taip, esi ir pats sau režisierius, ir prodiuseris, ir koučeris. Kiekvieną dieną savęs klausi, ką tu čia darai, baik, viskas, važiuojam į kaimą, užsidarom, ir pusę metų niekur nelendam. Bet atvedi save į repeticijas, užlipi į sceną – kaip gera, kaip faina... Grįžta tas aktorius, bet jį atvesti į tą sceną – reikia raumens“, – juokavo pašnekovė ir pridūrė, dabar suprantanti, kodėl jai reikėję tiek daug skirtingų veiklų, – kad sustiprintų savo puses, kurios ir atvedė ten, kur dabar esanti.

Visos pastangos tam, kad galėtų pati kurti, na, o aktorė jos viduje, kiek prisimena E. Latėnaitė, – visada buvusi.

„Pamenu, kai buvau gal ketverių, pažindinausi su bobutės ir dieduko sodu. Dažnai būdavau pas juos Širvintose – didelis sodas, kiemas su daug augalų – vaikštau, ir įsivaizduoju, kad aš gal filme, kad kažkas mane stebi. Vaidindavau visiškai kitokius personažus, nei matydavau ar skaitydavau. Man rodos, tada prasidėjo kūryba. Man kūryba tarsi saviterapiniai dalykai, noriu ja pasidalinti su kitais, papasakoti, parodyti, įkvėpti, paveikti“, – kalbėjo ji.

VGŽIM atskleidžiamas žydų istorinis ir kultūrinis palikimas, tačiau E. Latėnaitė sakė, kad monospektaklyje tiesioginio sąlyčio su žydų tema nebus: „Siesis per žydų paliktą misiją. Kokią jėgą žydai turėjo teatre! Iki dabar, iki šių laikų išliko įvaizdis: teatras – yra jėgos, galios, gyvybės, prasmės resursas. Tai ir norisi įpūsti tą rusenančią žariją, kad šitoje scenoje buvo teatras, kažkas vyko. <...> Čia yra teatro! Norisi, kad kuo daugiau kūrėjų ateitų, kad įsipūstų teatro ugnis. Ne tokio, kur visi ateina pasijuokti, pamiršti, o kur kiekvienas galėtų būti, kaip būnasi.“

Būk laiminga, ir visi džiaugsis

E. Latėnaitė stebėjosi teatro galia, – apimta kūrybinio azarto visą savo dėmesį norėtų skirti tik monospektakliui. „Staigmena man pačiai! Kaip ir minėjau, turiu daug veiklų, visada man jas sekdavosi puikiai suderinti, nesuprasdavau, kas čia gali būti sunkaus – ryte padirbi mokykloje, tada pravedi mokymus, pasifilmuoji, nueini į akademiją, vakare spektaklis – viskas easy... O dar nuvažiuoji su Juozu Gaižausku pakoncertuoti ar parepetuoti dainų... Ir staiga, kai tu pajunti šimtaprocentinę kūrybą – mane viskas erzina, man reikia didžiulių valios pastangų, kad galėčiau daryti visa kita, kur niekas neatrodo taip svarbu, kaip šitai. Kūrėjas, iš tikrųjų, gimsta vaikystėje, tas užsispyrimas: „neisiu valgyti, nes dar nebaigiau žaidimo“, tas trepsiantis keturmetis – labai stiprus šiuo metu“, – sakė ji.

Aktorės įsitraukimą į kūrybą pajuto ir šeima. „Esu pedantiškas žmogus. Grįžta sūnus iš mokyklos, skambina, sako, mama, kas mūsų namuose pasidarė – pilna neplautų indų... Netgi buitis nebesvarbi pasidarė – visai persidėliojo prioritetai. Bet šeimoje gerai – atsiranda puikūs tvarkymosi įgūdžiai. Pamatėme, kas daugiausiai tvarkosi! Yra pokyčių, bet šeima palaiko. Prisigalvoji, kad negali kurti, nes šeimai reikia, kad aukočiausi – niekam to nereikia. Būk laiminga, ir visi džiaugsis. Kažkaip gerai dabar“, – šiltai šypsojosi E. Latėnaitė.