Ne viena pasaulio tauta turi savo epą, kurio herojais pagrįstai didžiuojasi. Lietuvių tautoje išlikęs archajiškiausias ir populiariausias kūrinys – liaudies pasaka „Eglė, žalčių karalienė“, kurios šaknys, manoma, siekia ikiindoeuropietiškuosius laikus. Pasakos siužetą žino kiekvienas – tautosakoje yra išlikę daugiau kaip 100 įvairių jos variantų, o pasakos turinys viliojo dešimtis lietuvių literatūros klasikų.
1976 m. šios pasakos siužeto ėmėsi poetas ir dramaturgas S. Geda. Jis sukūrė libretą dviejų dalių roko operai „Eglė“. S. Geda ne tiek atpasakojo populiariosios pasakos turinį, kiek jos filosofinę mintį perkėlė į kosmopolitinį lygį, pabrėždamas žmonijos tarpusavio santykių problematiką.
S. Gedos librete per Dangaus, Jūros ir Žemės stichijų susidūrimą išryškinamas baltiškųjų tautų išlikimo klausimas. Žalčio simbolis nutiesia tiltą per amžius iki senovės Egipto išminties dievo. Bene aiškiausiai esminę libreto mintį atskleidžia epilogo eilutės: „Mes visi – indai, lietuviai, mes visi – prūsai, actekai, mes visi – visų rasių ir tikėjimų žmonės ir tautos, prisiminkime savo tėvus, senelius, prisiminkime protėvius, Paukščių Taką, iš kurio mes laimingai nukritom į šitą Žemę, prie šitos Jūros!“.
Nors S. Geda šį libretą parašė 1976 m., jo idėjos atspindi XXI a. pasaulio aktualijas, tarsi būtų rašytos šiandien. Roko opera skirta šių dienų klausytojui – pasakojimas ir jo muzikinė interpretacija pateikiami inovatyviai.
„Roko operoje „Eglė“ pagrindinį Eglės vaidmenį atliks M. Pundziūtė, Žalčio – J. Milius, Eglės brolius Girinį, Kariūną ir Artoją įkūnys Č. Gabalis, T. Girininkas ir M. Zimkus, o tarpininko Rupūžės vaidmuo patikėtas aktoriui V. Bagdonui. Jūros gyventojus įkūnys choras „Bel Canto“ (vad. Egidijus Kaveckas), o Eglės ir Žilvino vaikus – Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai (vad. A. Novikas).
Taip pat svarbu paminėti, kad „roko operos sceninio-koncertinio pastatymo režisieriai – Dalia Ibelhauptaitė ir Gediminas Šeduikis.