Viešuose laiškuose Zelenskai ir Putinui kaltino JAV
Šių metų balandį, po beveik 30 metų pertraukos, „Pink Floyd“ išleido naują singlą – Ukrainos palaikymui skirtą dainą „Hey, Hey, Rise-Up!“. Ją įrašė „Pink Floyd“ įkūrėjai – vokalistas ir gitaristas Davidas Gilmouras ir būgnininkas Nickas Masonas.
Rogeris Watersas, kuris 1985-aisiais metais paliko grupę, prie šio įrašo neprisijungė. Į karą Ukrainoje jis sureagavo kitaip – rugpjūtį duodamas interviu CNN televizijai jis dėl vykstančio karo apkaltino JAV, o rugsėjo 5 dieną išplatino viešą laišką Ukrainos prezidento žmonai Olenai Zelenskai, kuriame teigė, kad karas nesibaigia, nes Vakarai pila žibalo į ugnį tiekdami ginklus Ukrainai ir prašė jos paraginti savo vyrą Volodymyrą Zelenskį siekti taikos.
Rugsėjo 25 dieną jis vėl parašė naują viešą laišką, šįkart adresuotą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriame siūlė jam sėstis prie derybų stalo ir užtikrinti, kad jo interesai „nesiekia daugiau nei užtikrinti rusakalbių Donecke, Luhanske ir Kryme saugumą“. Taip pat pridėjo suprantantis, kad JAV ir NATO veržiasi į kitas šalis dėl šiek tiek naftos, bet, neva, iš Rusijos tokio elgesio ir invazijos į kitą šalį jis nesitikėjo, net jei jis, savo laiške dėsto R. Watersas, buvo išprovokuotas.
Atsakymą, kodėl R. Watersas platina Putino propagandą, rasti nelengva. „Kažin, ar čia Rusijos galia – veikiau tai yra kritinio mąstymo trūkumo ir kitų sukritusių aplinkybių pasekmė“, – svarstė žurnalistas, rašytojas Liudas Dapkus.
„Leisi ar neleisi, vis tiek, matyt, yra grupė žmonių, linkusių nešioti Che Guevaros marškinėlius, kurie mano, kad dėdė Semas yra visų blogybių šaltinis ir kažkokiu metu jais yra pasinaudojama, jiems įdedami tie savo mechanizmai“, – komentavo jis.
L. Dapkus prisiminė ir garsųjį R. Waterso interviu CNN: „Gal ir su amžium ateina toks šaunumas, kad aš čia kiečiau pasakysiu, kitaip nei visi, išsiskirsiu, bet nepajunti, kaip tavimi jau ir manipuliuoja. Kitas dalykas, menininkui, kaip ir žurnalistui, bent daugeliui jų, priklauso būti šiek tiek kairiau pagal spektrą – būti už žmogų, prieš sistemą, prieš beveides korporacijas, kurios trukdo laisvei, saviraiškai. Na, maždaug būti prieš tą storą kapitalistą, kuris sėdi ant pinigų maišo, ir už tą plėvesuojančiais plaukais, gal kažką tokio rūkantį jaunuolį – už žmogų. Kurį laiką tas dalykas čia tiko, bet gudrusis Putino režimas visa tai, kaip ir visas žmogaus teisių organizacijas, pačias Jungtines Tautas pavertė savo įrankiais – už tai jie pavirsta tokiais durniukais. Tada toks kaip R. Watersas pradeda šnekėti, kad čia Ukraina turi atsiprašyti, sustabdyti šitą karą, nebeskiria agresoriaus nuo aukos ir taip toliau – čia tas menininkų kairuoliškumas tampa labai sudėtingas“.
Žurnalistas atkreipė dėmesį ir į kitą prieštarą – R. Watersas, visą laiką buvęs socialistu, aršiu antikapitalistu, pats yra aptekęs pinigais. „Tai tegu jis atiduoda savo tuos pinigus Šiaurės Korėjai ir būna tada tikrai socialistu“, – ironizavo L. Dapkus.
Pats tapęs propagandos auka ją skleidžia toliau
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis pastebėjo, kad pats R. Watersas yra paveiktas pasaulinės Rusijos propagandos.
„Bet čia ją reikėtų truputį atskirti nuo propagandos, kurią vykdo putinistai pačioje Rusijoje, kur tai vadinasi užimsime visą Ukrainą, denacifikuosime, užgrobsime Moldovą, gal net ir Baltijos šalis ir taip toliau. O pasaulyje yra pateikiama truputį kitokia informacija, kad Putinas neva siekia taikos derybų, ir nori tik apginti rusakalbius, rusofilus Donecke, Luhanske, Krymo pusiasalyje. Tokių žmonių, paveiktų būtent, vadinkime taip, pasaulinės Rusijos propagandos, yra labai daug į Vakarus nuo Lenkijos. Lenkijoje, ar net Suomijoje, nuomonės yra tokios pačios kaip ir Baltijos šalyse, bet jau pavažiavus toliau link Vokietijos ar Graikijos, Prancūzijos, Ispanijos, vis daugiau panašių nuomonių girdime, kaip ir kalba R. Watersas“, – aiškino jis.
„Tai kas čia dabar yra per tokia keista kalba? Pirmiausia šie žmonės nesekė konflikto nuo 2014 metų ir neturi supratimo, kiek milijonų žmonių buvo priversti pasitraukti, pabėgti iš Luhansko ir Donecko, ir kokia ten buvo demografinė krizė, kada privažiavo gyventi daugybė žmonių iš Rostovo, Belgorodo – iš aplinkinių didžiųjų miestų iš esmės buvo daromas vadinamasis nekilnojamo turto verslas, kada nepasiturintys žmonės Rusijoje buvo iškeliami mainais į jų butus į Luhansko ar Donecko sritį, ir todėl truputį pasikeitė tautinė sudėtis. Bet jau ne pirmą kartą rusai tai daro.
Atitinkamai R. Watersas net neįsivaizduoja visos tos Luhansko Donecko istorijos, lygiai taip pat, kaip neturi supratimo apie Krymo totorius ir jų tragediją, ir kaip visa tai vyko. Ir, žinoma, kad jis neturi supratimo, kaip formavosi šiuolaikinė Ukraina, pats nukritęs iš mėnulio ir samprotauja apie taiką būtent tais žodžiais, kuriais taikos kviečia Putinas, kuris norėtų, kad taika su Ukraina, paliaubos būtų pasirašytos užimant, aneksuojant šitas sritis – ne tik Luhansko, Donecko, bet dabar matome, kad tai ir Chersono, ir Zaporožės sritys, kurios kažkokia prasme bus aneksuotos, o kadangi jų rusai iki šiol nėra pilnai užėmę, karas tik dar paaštrės ir taps baisesnis“, – kalbėjo prof. G. Mažeikis.
„R. Watersas šiuo atveju tampa pasaulinės Putino propagandos skleidėju ir tai yra labai paradoksalus dalykas, nes daugelis tų tokių kairiųjų žmonių – ypač jų, nors yra ir ultra-dešiniųjų, pavyzdžiui, Italijoje – kurie norėtų palaikyti tokią taiką, ir kurių pasaulyje yra tikrai labai daug, jie mano, kad blogis, žinoma, yra Amerika, kuri veržėsi į Lotynų Ameriką, kuri veržėsi į Azijos šalis – ši nuomonė apie JAV blogį suformuota dar nuo Vietnamo karo laikų. Niekas šitai kairiųjų nuomonei apie Amerikos absoliutų blogį per daug nesipriešino – buvo manoma, kad tai ultra-kairiųjų ar kai kurių net ultra-dešiniųjų žvilgsnis, ir iš principo buvo palikta, kad jūs galite turėti savo nuomonę. Ta nuomonė gana stipriai paplito ir Vakarų Europoje, kovoti su jankiais tapo populiaru, o kova su Amerika pradėjo kartu reikšti kovą su kolonializmu. Tik užmirštame, kad tokias pat kolonijas turėjo vokiečiai, prancūzai, portugalai, olandai, italai ir kad tokią pat dar baisesnę kolonijinę politiką vykdė ir, pabrėžiu, vykdo Rusija – šitie dalykai buvo nustumti į šoną, kadangi geopolitiškai mąstyti paprastam vartotojui yra per sunku“, – kalbėjo G. Mažeikis.
„Kai yra daug dedamųjų, daugiau nei viena, vartotojui pradeda suktis galva – kaip čia taip gali būti?Žymiai paprasčiau galvoti, kad yra vienas priešas. O kas yra gėris? Gėris yra paliaubos ir taika, bet kokiomis sąlygomis. Ir tai kuo puikiausiai atitiko sovietinę propagandą, kuri net ir prieš invaziją į Afganistaną ir jos metu visur kur trimitavo apie kovą už taiką visame pasaulyje. Ir tada atitinkamai buvo pradėta retorika „prievarta taikai“, „prievarta paliauboms“, ir bet kuris karas yra skelbiamas kaip prievarta taikai. Kai tik Putinas pradeda kalbėti apie karą kaip prievartą taikai, iš karto dalis Vakarų kairiųjų, ir dalis dešiniųjų tokių yra, ima palaikyti Putiną. Problema yra ta, kad ir tarp dešiniųjų, ir kairiųjų yra pilna vadinamo banaliojo mąstymo atstovų, ir, deja, R. Watersas pasirinko tą kryptį“, – apgailestavo G. Mažeikis.
Tipinės pasmerkimo kombinacijos negalioja
Ar galima būtų tikėtis, kad R. Watersas sulauks didesnių pasekmių nei koncertų Lenkijoje atšaukimas, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kiti? Ekspertų nuomone, to tikėtis būtų naivu.
Komunikacijos ekspertas Mykolas Katkus prisipažino, kad pats išvis niekada nebuvo šio dainininko nei „Pink Floyd“ gerbėjas, bet, nepaisant asmeninių jausmų, jo įtakos neigti negali. „R. Watersas yra institucija – jis yra vienos iš visų laikų žinomiausių muzikos grupių, su kuria žmonėms siejasi gausybė, gerų ar blogų, bet labai stiprių emocijų, įkūrėjas ir vienas iš veidų. Tokiam žmogui, tokio lygio muzikantui, kūrėjui ir talentui paprastai tos tipinės pasmerkimo kombinacijos nelabai galioja“, – pastebėjo jis.
„Jei imtume jauną atlikėją, štai, pavyzdžiui, Ten Walls, šokių muzikos, kuri yra labai susijusi su alternatyvia kultūra, atstovą – pasakyti, kad tu tos kultūros priešas, įžeisti jos atstovus ir parodyti savo priešiškumą, labai aiškiai pabaigia tavo karjerą visiems laikams. R. Waterso muzika yra nepalyginti didesnė – jo auditorijos neapriboja viena amžiaus, socialinė ar geografinė grupė, ir jo karjeros tokie dalykai pabaigti negali“, – kalbėjo M. Katkus.
Be to, pasak jo, vadinamoji „cancel“ kultūra yra labiau susijusi su kairiąja paradigma. „Populiarioji kultūra, jos auditorija, ar kalbėtume apie muziką, ar apie kiną, apskritai yra kairioji – ten kažkokie tokie agresyvūs dešiniųjų pasisakymai yra „cancelinami“ kur kas aštriau negu agresyvūs kairiųjų nusišnekėjimai“, – pasakojo M. Katkus ir pridūrė, kad tokioje auditorijoje, tradiciškai priskiriamoje prie kairiosios, meilės Tarybų Sąjungai, Rusijai ar Putinui išraiškos paprastai nebūna labai sureikšminamos.
Komunikacijos ekspertas pastebėjo, kad Rusijos agentai ar į juos panašūs, tokie, kaip, pavyzdžiui, žurnalistas Glennas Greenwaldas, ginantis Putino interesus, ar kiti, paprastai kažkaip išsisuka su tuo: „Jie kažkaip vis tiek turi savo tam tikrą auditoriją, kurios neapykanta kapitalizmui, vakarų pasauliui ir JAV yra tokia didžiulė, kad jie iš esmės skaičiuoja, kad visa tai, kas ne mūsų, kas yra mūsų priešo priešas, yra mūsų draugas. Tas galioja Venesuelai, kuri žudo savo žmones, Kinijai, tai pačiai Rusijai, nepaisant to, kad šiuo atveju Rusija žudo žmones žiauriausiu turbūt matytu XXI amžiuje būdu ir didžiausiais kiekiais – ir savo žmones, ir kitus“.
„Šia prasme tiek agresyvūs kairieji, tiek agresyvūs dešinieji yra labai panašūs – jie turi labai daug konspiratyvių dalykų ir jiems ta konspiracija neva viską paaiškina. Aš labai norėčiau, kad R. Watersas nukentėtų labiau, bet jis, deja, nenukentės – tai yra labai liūdna, bet taip bus“, – sakė M. Katkus.
Jam antrino ir G. Mažeikis. „Aš manau, kad jis tikrai nenukentės, kad ta „cancelinimo“ politika greitai pasidalins į tai, kas vykdoma Rytų Europos teritorijoje, pradedant nuo Prahos, iki, tarkime, Vilniaus, ir į Vakarus, pavadinkime, nuo Vienos link Portugalijos, Berlyno – ten bus visai kita politika. Atitinkamai šitas pasaulis suskils, bet truputį suskils ne taip, kad už Putiną ar prieš Putiną, bet už tuos, kurie kviečia pasirašyti taikos sutartį bet kokiomis sąlygomis ir už tuos, kurie sako, kad Putinas toliau puls“, – prognozavo profesorius.
Jis pats sakė nesantis griežtos „cancelinimo“ kultūros šalininkas ir, pasak jo, manyti, kad visas pasaulis boikotuos tokius žmones kaip R. Watersas, būtų naivu, bet, pavyzdžiui, lenkų sprendimas atšaukti jo koncertus jam atrodo suprantamas.
Svarbaus reiškinio dalis
L. Dapkaus nuomone, kai kurie gerbėjai nepasmerks R. Waterso dėl to, kad irgi pritaria tokioms idėjoms: „Už tai jie jį ir iki šiol gerbia – nors čia jau tie trijų dešimtmečių nuopelnai, kuriuos, matyt, galima turbūt iš naujo įvertinti. Visgi, čia turbūt tas atvejis, kai atskiri jo kūrybą nuo jo pasiplaikstymų. Ką, aš dabar turėčiau „Pink Floyd“ plokšteles išmesti, kad jis nusišneka šiuo metu? Aišku, kad ne. O į koncertus eiti ir palaikyti, tai čia jau žmogui, manau, pasirinkimas, kaip ir su tomis korporacijomis, kurios nepasitraukė iš Rusijos. Jis visgi yra net ne žmogus, o prekės ženklas, tad jis turi atsakingai ir elgtis kaip toks ir atsakyti už šitą savo veiksmą. Bet jam labai niekas nepakenks – manau, tikrai nenuskurs nuo to“.
Jis pridūrė, kad R. Watersą apskritai reikia vertinti kaip dalį labai svarbaus reiškinio – kam L. Dapkus daug dėmesio skiria ir šiuo metu rašomoje knygoje apie karą Ukrainoje ir Vakarus. „Yra, tarkime, Amerikoje, Jeilio ir Stanfordo universitetai – juos daug kas gretina kartu, sako, kad čia lygis. Bet Jeilis yra knibždantis tų tokių senų socialistų su nušiurusiais megztiniais, tokiomis hipiškomis barzdelėmis, kurie iki šiol yra gudresni už visus, jie mano, kad kapitalizmas yra žlugęs, ir bet kokiu atveju reikia remti visus, kurie oponuoja Amerikai. Tai pasirinkimas tada tau yra Iranas su Rusija. Yra dalis šitų pseudointelektualų, kurie mano, kad bet kas yra geriau, o visos korporacijos sunaikins pasaulyje ekologiją, meną ir taip toliau“, – ironizavo L. Dapkus.
O R. Watersas, pasak L. Dapkaus, visada buvo ultra-kairysis. „Jis turi savo nuomonę, jis mano, kad Rusija buvo išprovokuota, nes NATO nesilaikė savo pažadų ir buvo išplėsta – na, tie naratyvai, kurios Rusija skleidžia, jis tiesiog juos atkartoja ir mano, kad čia yra jo paties idėjos, nors jos yra ne jo, o Kremliaus.“
Populiarus kaip prisiminimas
Vertinant R. Waterso elgesį svarbu suprasti ir tai, ar šis jau 79 metų sulaukęs muzikantas vis dar daro didelę įtaką viešajai nuomonei? Prof. G. Mažeikis svarstė, kad ta įtaka nėra labai didelė.
„Bet atminkime, kokiai žmonių grupei jis daro įtaką – tai, pavadinkime, žmonės nuo 50 iki 70 metų, tai yra tie asmenys, kurie šiuo metu aktyviausiai balsuoja politikoje. Tad jeigu, sakykime, dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai dar ne visada gali nueiti balsuoti, jie kartais mano, kad būti apolitiškam yra gerai – kaip manė daugelis Rusijos piliečių, kad apolitiškumas yra nuostabus dalykas, kol jų neišvežė, nemobilizavo ir nenuvežė į frontą, taip ir mūsų dalis jaunimo dar galvoja, kad apolitiškumas yra gėris, kol neateis nelaimė – o štai daugelis tų penkiasdešimtmečių septyniasdešimtmečių taip nemano, jie yra paauklėti gyvenimo, jie yra politiškai aktyvūs. Juo labiau, kad jie atsimena visą šitą sąjūdį, atsimena hipių laikus “, – kalbėjo prof. G. Mažeikis.
Pasak jo, Lietuvą tai mažiau liečia, nes čia yra gana aiški susiformavusi nuomonė, bet Vakaruose tai padarė didelę įtaką. „Tie minėti hipiai, minėti kairiųjų judėjimo atstovai, 1968 metų prancūziškosios revoliucijos versijos atstovai – ne čekiškosios, nes jos yra skirtingos – San Francisko 1967-68 metai suformavo tą kartą, kuri smerkia karą, todėl kad JAV kažkada menamai užpuolė Vietnamą, nors ten istorija yra gerokai sudėtingesnė. Todėl šita kairiųjų taikos pozicija tapo labai populiari, ir atitinkamai „Pink Floyd“ ir „Roger Watersas“ tapo hyper populiarūs. Šiandien jis populiarus tik kaip prisiminimas būtent tarp vienos aktyvios politinės kartos“, – sakė prof. G. Mažeikis.