Kontroversiški kūriniai Lietuvos meno istorijoje: ar privalai šokiruoti, kad būtum pastebėtas?

„Kontroversijas sukuria tie kūriniai, kurie pažeidžia ribas – tai šiuolaikinio meno gaivališkas variklis, nuvedantis įvairiais keliais“, – tokia menotyrininkės, dr. Julijos Fominos išvada nuskambėjo Nacionalinės dailės galerijos rengiamų viešų paskaitų ciklo „Aktualioji dailėtyra“ renginyje. Kalbėdama apie kontroversiškus kūrinius Lietuvos šiuolaikinio meno istorijoje J. Fomina pastebėjo, kad šiuolaikinis menas audringas reakcijas dažniausiai sukelia tada, kai bandoma kvestionuoti tradicijas ir vertybes, kurios laikytinamos nepajudinamomis. Tarp jų – ir įvairūs valstybingumo simboliai.

Teisinėje sistemoje nėra būdų analizuoti perkeltines prasmes

Lietuvos himną savaip interpretavusios menininkės Vilma Fiokla Kiurė, Ramunė Brunzaitė ir Aira Niauronytė; Dainius Liškevičius, performanso „Kliaksas / Restartas“ metu nusišluostęs veidą į trispalvę – tai, anot J. Fominos, yra precedentai, nes susilaukė teisėsaugos dėmesio, buvo pradėti tyrimai dėl valstybės simbolių išniekinimo.

Tačiau teisinėje sistemoje, J. Fomina pastebėjo, analizuoti abstrakčius dalykus, metaforas, perkeltines prasmes – nėra būdų, nes tai griežtas mokslas.

„Įvairūs valstybingumo simboliai – kas ir iš ko turi nuspręsti, kad tai buvo išniekinimas ar ne? Himno atveju įrodyta, kad nėra išniekinimas, kad tai meninė interpretacija; Dėl D. Liškevičiaus performanso nesileista į tokio tipo diskusijas, rastas kitas pretekstas bylai nutraukti – dėl senaties. Kai sakau, kad peržengiamos kai kurios ribos, nesinorėtų sudaryti tokio įspūdžio, kad visi šiuolaikiniai menininkai truputį chuliganai. Testuoti ribas, jas perženginėti galima įvairiais būdais – išieškotais, labiau rafinuotais. Tų ribų yra visokiausių, ir mes nežinome, kur jos baigiasi ar prasideda. Nenoriu tuo pasakyti, kad šiuolaikinis menas siekia a priori provokuoti, kad šiuolaikiniai menininkai – provokatoriai. Kalbu apie ribų testavimą plačiąja prasme: apskritai, ką vadiname menu?“, – kalbėjo J. Fomina.

Marcelis Duchampas su savo darbu „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917-aisiais, nes šiam kūriniui jis panaudojo pisuarą.

„Ikoninis pavyzdys, vienas meno istorijos atskaitos taškų – menas nebūtinai turi būti originalus artefaktas, pagamintas rankomis, tai gali būti ir idėja. Akivaizdu, kad menininkas, greičiausiai, siekė provokuoti – siūlydamas tokį kūrinį testavo meno bendruomenės ribas“, – pastebėjo J. Fomina.

Ne mažiau įdomi pačių menininkų reakcija – pateikę provokuojantį kūrinį visuomenės teismui visada atrodo tarsi nustebę iššaukta reakcija, nors patys būna siekę būtent tokio rezultato. Tačiau J. Fomina atkreipė dėmesį, kad tai labai individualu, tad niekada negali žinoti, kas ką buvo sugalvojęs.

„Kokios mąstymo struktūros, nuo ko atsispiriama, kokios asociacijos, problemos – labai individualu. Išmąstyti iki galo – kur kam kas klius, kas įžeis, kas susirūpins – tikrai neįmanoma. Visi gyvename savo „žinojimo struktūrose“. Mano galva, šiuolaikinis menas padeda tas struktūras išjudinti. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, kažkokia nesąmonė, bet įsiskaičius, kokios intencijos, kaip menotyrininkai interpretuoja – gal kažkokia slinktis ir tavo galvoje bus įveikta“, – sakė J. Fomina.

Simboliai – susitarimo reikalas

Kaip pavyzdį J. Fomina pateikė Yoko Ono instaliaciją „Paveikslas įkalti vinį (kryžiaus versija)“ (kūrinį galima pamatyti Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje Y. Ono parodoje „Laisvės pažinimo sodas“ iki gruodžio 4 d., – aut. past.): „Y. Ono poetiškai išsireiškė, kad pagarbą abstrakcijai pakeitė pagarba gyvybei. Visi simboliai – susitarimo reikalas. Kodėl gi nepradėti galvoti kitaip?“

Šiuolaikinis menas, anot menotyrininkės, sąveikauja ne tik su aktualijomis, bet ir su meno istorija.

„Žinant kitus atspirties taškus galima dar labiau pasigilinti, apie ką tie kūriniai yra. Nebūtinai kūrinys su kryžiais referuoja į krikščionybę. Galbūt tai vidinių baimių, ribų savyje peržengimo atspindys, simbolių persvarstymas, o ne intencija įžeisti, provokuoti“, – konstatavo ji.

J. Fomina atkreipė dėmesį ir į ilgainiui besikeičiantį meno kūrinių kontekstą. Y. Ono instaliacija „Ex It“, kurią sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais iš pradžių asociavosi su pandemija, o prasidėjus karui Ukrainoje – įgijo visai kitą prasmę.

„Kai ši instaliacija pradėta rodyti Lietuvos banko Kauno skyriuje, dar buvo koronaviruso apribojimai – kaukės, registracija ir visi kiti reikalai. Kilo tiesioginės asociacijos apie mirtis nuo koronaviruso. Praėjo keli mėnesiai, turime karą Ukrainoje – visai kitaip tie kūriniai „kalba“. Manyčiau, kad čia gal ir yra šiuolaikinio meno bruožas – vieni iš kūrinių ir kūrėjų gali užkabinti fundamentalesnius dalykus, o kiti – reaguoja į aktualijas“, – sakė J. Fomina.

Garsiai nuskambėjusį meninį Bertos Tilmantaitės, Neringos Rekašiūtės, Rūtos Meilutytės, Aurelijos Urbonavičiūtės performansą „Swimming Through“ „(iš)plaukti“ ir jo dokumentaciją įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

„Niekas nesipiktino, nuskaitė tą performansą būtent taip, kaip implikavo pačios kūrėjos. Rusijos ambasada, kraujas ir t.t.“, – apie toleranciją, kurią nulėmė kūrinio prasmė ir aktualus kontekstas, kalbėjo J. Fomina.

Meno apibrėžimas gali keistis

Kur baigiasi menininkų laisvė? J. Fominos manymu, greičiausiai ten, kur prasideda kitų žmonių, institucijų poreikiai: „Vis dar gaji meno teorija – nuo Andy Warholo laikų – jeigu aš menininkas, tai viskas, ką aš darau – menas. Reiškia, kad turi turėti statusą meno lauke. Anksčiau tai buvo priklausymas Lietuvos dailininkų sąjungai, dabar pripažinimą apima daugiau dalykų: tavo kūriniai muziejų kolekcijose, apie tave rašo, turi meno kūrėjo statusą, ir pan. Bet vėlgi, ta teorija nėra visa apimanti. Menininkų, kūrybingų žmonių laisvė ir yra sugalvoti, pasiūlyti tai, kas įsteigtų potencialiai naujas žaidimo taisykles. Meno apibrėžimas gali keistis, gali plėstis paties lauko ribos. Tuo jis yra įdomus – nuolat besikeičiantis, permąstantis, perkuriantis pats save; Ir sunku, ir privilegija.“

Meno lauke, anot J. Fominos, yra tam tikros taisyklės, bet jos nėra įkaltos kaip Biblijoje, Konstitucijoje, ar kitame rinkinyje surašytos.

„Jos ištisai gali būti perkuriamos, peržiūrimos, interpretuojamos – turbūt tame visas gaivališkas reikalas. Tuo būdu laukas formuojamas. Su studentais dirbdama aiškinu klasikinę sociologo Pierre Bourdieu sugalvotą laukų teoriją, ji iki šiol naudojama – gan universali. Visą socialinę realybę sudaro įvairūs laukai, esmė ta, kad laukas nėra duotybė, jis formuojamas nuolatinių kovų, kurios vyksta jo viduje – tas pats yra ir politikos, ir ekonomikos, ir meno, ir kultūros, ir literatūros laukuose. Įdomumas tame, kad negyvename matricoje, kur eini į kairę, ir žinai, kad bus taip, eini į dešinę – šitaip, o jeigu peržengsi ribą – bus tas ir anas“, – sakė J. Fomina, pabrėždama nuolatinį kismo aktualumą, per kurį ir formuojamas meno laukas.

Julija Fomina

„Yoko Ono poetiškai išsireiškė, kad pagarbą abstrakcijai pakeitė pagarba gyvybei. Visi simboliai – susitarimo reikalas. Kodėl gi nepradėti galvoti kitaip?“

Gan įprasta tampa tokia situacija, kai žiūrovas sako: mums bet kokį nieką pateikia kaip meną. Bet menininkas tokiam teiginiui priešgyniauja, atsakydamas, kad vertintojui trūksta elementaraus išmanymo. J. Fominos manymu, tai ydingas požiūris.

„Nemanau, kad tai vienakryptis procesas – vieni pranašai, o kiti durniai, kurie nesupranta, apie ką tie pranašai kalba. Idealiu atveju, tai turėtų būti abipusis procesas. Tačiau baisiausias dalykas savicenzūra – jeigu pagalvotum globalesniu mastu apie kūrinius, kurie ką nors gali žeisti, tada geriau nekurti nieko. Dabar turi būti sąmoningas, galvoti apie kitataučius, kitos odos spalvos žmones, LGBT bendruomenę... Geriau išvis nieko nepradėti daryti, nes kitaip, bet kokiu atveju, – rizikuoji kažką įskaudinti“, – apie rizikas kalbėjo J. Fomina.

Ar piktintis, būti šokiruotiems, nustebti – būdinga tik mūsų visuomenei, ar šis reiškinys ganėtinai paplitęs? „Tikrai ne tik mums būdinga, yra ir kur kas uždaresnių bendruomenių. Islamo kultūroje egzistuoja žymiai daugiau tabu. Londono meno centre „Barbican“ dabar vyksta šiuoaikinės Irano menininkės Soheilos Sokhanvari paroda. Įamžintos ikonos, estrados dainininkės, aktorės, visuomenės veikėjos, menininkės, kurios turėjo emigruoti, kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, kad galėtų daryti tai, ką nori. Šituo požiūriu, Lietuvoje kur kas geresnė situacija, bet tabu (diskusinių temų) įvairiausių egzistuoja. Šiuolaikiniai menininkai turi privilegiją pradėti tas diskusijas. Bet kokią kainą jie už tai moka – tai kitas klausimas“, – sakė J. Fomina ir pridūrė, kad viešos egzekucijos – visomis prasmėmis nelengvas procesas.