Kovo pradžioje MO atidarytoje Ž. Kempino parodoje „Portretai-fosilijos 2023“ eksponuojama šiemet antrą kartą nulieta režisieriaus kaukė, o balandžio 22 d. lankytojus pakvies O. Koršunovo režisuojama paroda „Vilniaus pokeris“, skirta Vilniaus 700-ajam jubiliejui. Artėjant simboliniam menininkų susitikimui MO muziejuje, Ž. Kempinas ir O. Koršunovas leidžiasi į pokalbį apie laukinius devyniasdešimtuosius, kūrybą ir paradoksų kupinus besikeičiančių laikmečių kontekstus.
– Ž. Kempinas: Oskarai, tu jau matei mano parodą MO muziejuje. Tavoji dar tik artėja. Papasakok, ką judu su Gintaru Makarevičiumi ten kuriate?
– O. Koršunovas: Tu su „Portretais-fosilijomis“ keliesi į praeitį, o mes su paroda „Vilniaus pokeris“ irgi savotiškai grįžtame į tą laiką, kai susitikome, 90-ųjų pradžią. R. Gavelio romanas apima labai ilgą sovietmečio laikotarpį, tačiau pati knyga buvo išleista tik po Nepriklausomybės atgavimo, tad neišvengiamai buvo suvokta ir reflektuota tame laike. Tai buvo gryniausias dešimto dešimtmečio reiškinys, labai stiprus įvykis, deja, vyresnės literatų kartos užmirštas. Džiaugiuosi, kad dabar vyksta Gavelio ir tų laikų renesansas.
Per romano prizmę turime galimybę parodoje kalbėti apie savo dvasines šaknis, savo miestą tarsi vyresnį draugą, kuris mus mokė ir brandino, kuriame tapome tuo, kas esame. Čia pat paliečiame ir visą 90-ųjų kultūrinį sprogimą: paradoksalu, bet tuo metu turėjome labai daug stiprių menininkų nuo teatro iki tapybos. Ši paroda visa tai ir reprezentuos, joje atsispirdami nuo romano mes pristatome daugybę menininkų: tarp jų – Sližys, Skudutis, Dereškevičius, Sauka ir kiti.
– Ž. Kempinas: Trumpiau tariant – mūsų dėstytojai. (juokiasi)
– O. Koršunovas: Parodoje susitinka bent keturios kartos – mūsų dėstytojų karta yra tik viena iš jų. Kai kurie šeštojo ar septintojo dešimtmečio darbai kalba apie mūsų dabartį, o dalis šiuolaikinių darbų ryškiai reflektuoja praeitį. Šios sąsajos yra labai įdomios.
Parodą formuojame per skirtingas erdves, tarsi kapsules, susijusias su romanu: čia ir bažnyčia, kurioje romane buvo grojamas džiazas, biblioteka, dailininko dirbtuvės. Tai – svarbios Vilniaus vietos, vienaip ar kitaip leidusios išgyventi mūsų kultūrai, ją priglaudusios sovietmečiu. Iš jų ir išsprogo tai, ką turime dabar.
Mano galva, dešimtajame dešimtmetyje įvyko tam tikra revoliucija, tačiau tik dabar pamažu pradedame tai suvokti ir atsigręžti į tą laiką, jį įvertinti. Dabarties jungtis su tuo laiku vyksta tiek per tavo „Portretus-fosilijas“, tiek per „Vilniaus pokerį“.
Dešimtas dešimtmetis buvo šėlsmo, intuicijos, eksperimentų laikas. Po genialios opartinės Aido Bareikio ir Juliaus Liudavičiaus scenografijos spektakliui „Ten būti čia“ žvalgiausi, kas galėtų panašiai mąstyti. Tada užsukau į ŠMC, pamačiau tavo darbus ir puoliau tavęs ieškoti. Ne veltui – tu pramušei neįtikėtiną scenografiją tiek vizualumo, tiek žaidybiškumo prasme.
– Ž. Kempinas: Atsimenu, „Labas Sonia Nauji metai“ vykdavo dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje, visai miniatiūrinėje scenoje be užkulisių, o aktorių spektaklyje buvo daug – kokie dvidešimt. Juos visus reikėjo kažkaip protingai suorganizuoti, tad sugalvojau statyti vientisą objektą scenoje, iš kurio aktoriai galėtų išeiti ir grįžti.
– O. Koršunovas: Visos tavo scenografijos buvo konceptualios.Po daugelio metų pasižiūrėjęs įrašus supratau – nieko sau, kokį avangardą mes laužėm!
Atsimeni, kai su „Labas Sonia Nauji metai“ važiavom į Edinburgą ir pasiklydom Škotijos kalnuos? Jei mūsų autobusas būtų nukritęs į kokį tarpeklį, nežinau, kaip būtų toliau susiklostęs Lietuvos kultūrinis peizažas, nes tame autobuse buvo praktiškai visi talentingiausi mūsų kartos kūrėjai: Sakalauskas, Žebrauskas, Šapranauskas, Valiukaitė, Straukaitė, Statkevičius…
Tai buvo stebuklingas laikas: dar 1988-aisiais juodajame turgelyje pirkau „Queen“ plokštelę ir ant jos buvęs Brianas May’us man buvo mitinio pasaulio, kurio nesitikėjau išvysti, dalis. O čia, Edinburge, jis man teikia apdovanojimą, greta stovint šiuolaikinio šokio motinai Pinai Bausch! Atrodė, kad neseniai dar gyvenome pasaulyje, kur žmonės vieną kartą per savaitę maudydavosi, turėjo vienerias kojines ir vienus marškinius, o staiga stovėjome ant vienos scenos su didžiausiais pasaulio kūrėjais.
– Ž. Kempinas: Aš skolinau tau savo marškinius, kad galėtum atsiimti prizą. (juokiasi)
– O. Koršunovas: Paradoksalu, kad Vakarai tuo metu labai domėjosi mūsų kultūra, tačiau Lietuvoje susiklostė priešingai. Buvo daug socialinių, ekonominių išbandymų, kultūra buvo nustumta į paraštę ir tam tikra prasme iš ten iki šiol negrįžta. Daugelis to meto kūrėjų tiesiog neištvėrė skurdo, chaotiško gyvenimo būdo. Viskas vyko labai spontaniškai, buvo per mažai to laiko metraštininkų, dėl to daug kas pranyko ir dabar yra restauruojama, iš naujo įvertinama.
Štai ir neseniai pasibaigusioje MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“ lietuviškas modernizmas buvo sugretintas su vakarietiškuoju. Tai – irgi savotiškas įvertinimas, suvokimas, kad, nepaisant geležinės uždangos, mes nebuvome nei tokie jau atskirti, nei atsilikę. Tavo projekto tęsinys irgi apie tai kalba – „Portretai-fosilijos“ visų pirma asocijuojasi su atmintimi. Tai jungia mūsų parodas.
– Ž. Kempinas: Šiemet atvažiavęs į Vilnių pirmąsyk pradėjau galvoti apie tai, kiek laiko praleidau šiame mieste. Mano didžiulei nuostabai, tai tebuvo dešimtmetis, iš kurio šešeri metai praleisti dailės institute, tačiau tuo metu tai atrodė kaip kelis kartus ilgesnis laikas. Atkurtas projektas „Portretai-fosilijos“ man leido gvildenti tą laikmetį, pamatyti skirtumą tarp jo ir dabarties, ką dar labiau paryškina Ginto Smilgos filmai iš 1996-ųjų ir šių metų.
Grįžtu į Lietuvą mažiausiai kartą per metus, todėl pokyčiai čia man neatrodo tokie dramatiški. Anksčiau šiek tiek stebindavo atsilikimas nuo Vakarų Europos, o dabar – atvirkščiai: matau, kad kai kuriais aspektais Vakarų valstybes gal net lenkiame, daugiau dirbame, stengiamės.
Mano projektas yra ne vien apie fizinius pokyčius – jis fiksuoja ir tai, kaip žmonės elgėsi, jautėsi anuomet ir dabar. Mes, devinto dešimtmečio karta, tarsi turime licenciją palyginti anuomet ir dabar. Aš – juo labiau: juk į viską galiu žvelgti iš atstumo, nes negyvenu Lietuvoje. Čia tu esi vietinis grybas. (juokiasi)
– O. Koršunovas: Mes, mano galva, esame prarasta karta, nes nė viename laike iki galo neįsipaišėme – galbūt tik tame pačiame dešimtame dešimtmetyje. Dabar ateina jaunimas, kuris visai kitaip mąsto, yra su visai kitu kultūriniu ir moraliniu bagažu, jie nesužaloti sovietinių laikų ar laukinių devyniasdešimtųjų. Kita vertus, mes matėme visus lūžius, užaugome ir subrendome viename, o gyventi pradėjome jau visai kitame laike. Esame visų pasikeitimų liudininkai ir čia pat – jų inspiratoriai.
– Ž. Kempinas: Man labai įdomu stebėti jaunus žmones. Dalis šių metų „Portretų-fosilijų“ projekto buvo pirmųjų dalyvių vaikų kaukių liejimas. Jie labai noriai dalyvavo dirbtuvėse, todėl turėjau progą iš arti matyti šią naują kartą, pastebėti, kokie jie kitoniški, nors išoriškai – be galo panašūs į savo tėvus. Jų požiūris į pasaulį, judesiai, net kalbėjimo maniera kardinaliai skiriasi. Tokie dalykai man yra baisiai įdomūs.
Žavu, kad žvelgiant iš globalios perspektyvos Lietuva yra mažytis, bet kultūriškai labai aktyvus taškas, čia viskas juda ir burbuliuoja, susitinka ir persidengia. Danielio Libeskindo suprojektuotas MO muziejus stovi vietoje buvusio Lietuvos kino teatro, dėl kurio vyko didžiausios kovos… Ir štai, vasario mėnesį jame įsikūrė ir mano studija, suprojektuota dizainerio Martyno Birškio, vaikystėje Plungėje auklėto tos pačios auklėtojos. Mano parodos kuratorė Aušra Trakšelytė gyveno toje pačioje tuometinėje Gagarino gatvėje Plungėje, kaip ir aš. Viskas čia kupina sutapimų.
Dirbdamas Bazelio dailės muziejuje stebėjausi, kiek žmonių ten lankosi, koks jis gyvas. Kai teko mėnesį praleisti MO muziejuje, apstulbau, kad čia tos gyvybės ir lankytojų yra dar daugiau, nei viename svarbiausių Europos muziejų. Toks darbas su jaunąja karta, susidomėjimo išlaikymas yra fenomenalus dalykas, kurį reikia puoselėti ir saugoti.
Ir nesutinku, kad mes – prarasta karta, manau, kad tu dramatizuoji. Mes kaip tik turime savotišką kozirį, galime palyginti praėjusius ir esamus laikus; savirealizacijos klausimu taip pat esame išsipildę, o mudu – aiškūs to pavyzdžiai.
– O. Koršunovas: Bet ta savirealizacija nėra aiškiai įvardinta, užfiksuota, daugiau apsiriboja asmenine patirtimi. Vargu, ar iš mūsų kartos kas nors stos į kūrėjų panteoną. Net į politiką iš mūsų kartos pratiškai niekas neatėjo. Jaunimui keliai tuomet buvo uždaryti, prasimušėme vienetai.
– Ž. Kempinas: O man atrodo atvirkščiai. Džiaugiuosi, kad man teko gyventi tame laike. Kai įstojau į Vilniaus dailės akademiją, ten jau vyko didžiuliai pokyčiai, po to prasidėjo Dainuojanti revoliucija. Tai buvo fantastiškas, emociškai pakylėtas laikas. Aš nesijaučiau kažką praradęs, atvirkščiai – mes iššovėme kaip kamštis. Mano gyvenimas yra daug turtingesnis vien dėl to, kad dabartį galiu vertinti iš gausybės pusių. Visos spalvos, kurias mes turime savyje, yra milžiniškas turtas. Ar tai, tavo galva, yra blogai?
– O. Koršunovas: Nesakau, kad blogai, tačiau mes negalime pamiršti, jog labai trumpai gyvenome normaliame pasaulyje. Formavomės pokyčių ir lūžių, vykusių labai spontaniškai, laike, dažnai buvome aplinkybių įkaitais.
Dabar atėjo nauji laikai ir naujos kartos, naujos institucijos, vyksta evoliucija. Bet mūsų parodos ir atgaivina praeities dalykus, kurie turėjo tam milžinišką įtaką. MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ turbūt buvo vienas pirmųjų bandymų prisiminti ir persvarstyti tą laiką. Gausybė tuometinių artefaktų tiesiog prapuolė – pavyzdžiui, teatre net neturėjome galimybės išsaugoti filmuotos medžiagos, nes nebuvo reikiamos aparatūros. Toks išnykimas, efemeriškumas labai būdingas dešimtajam dešimtmečiui.
– Ž. Kempinas: O man atrodo, kad skaitmeninės laikmenos ilgainiui irgi neišvengs išnykimo – gal kaip tik išliks tai, kas anais dešimtmečiais užfiksuota materijoje. Nenoriu nuskambėti kaip fatalistas, bet išnykimą, laikinumą priimu kaip duotybę. Kai dingo 1996-aisiais nulietos gipso kaukės – iš dabartinių laikų perspektyvos tai atrodo absurdiška ir juokinga, – nesigailėjau. Išlikusios keturios kaukės tarsi akumuliuoja visų kitų kaukių svarbą, atsveria praradimą. Tai, kad jos išliko, kaip ir Ginto Smilgos filmuota medžiaga, mane kaip tik inspiravo šiemet, po 27-erių metų, pratęsti projektą. Todėl nėra to blogo, kas neišeitų į gera, net jei tai – išnykimas.
Ž. Kempino paroda „Portretai-fosilijos 2023“ MO muziejuje – iki rugpjūčio 6 d.
Didžioji MO muziejaus paroda „Vilniaus pokeris“ – nuo balandžio 22 d. Projektas yra Vilniaus 700–ojo jubiliejaus programos dalis.