Tapytojas dažniausiai dirba vienas

„Manau, kad kiekvienoje geroje tapyboje yra poezijos. Šitoje parodoje rodomų darbų motyvai ir akstinas prasidėjo nuo miniatiūrų – dėl to toks pavadinimas. Kodėl atsirado vienetukas? Specialiai – dirbtuvėje kuriu vienas. Nors, nepasakyčiau, kad man tai labai patinka, bet tapytojas dažniausiai dirba vienas. Ateini į dirbtuvę susitelkti. Pabūnu kurį laiką ir nusprendžiu: galiu tą dieną tapyti ar ne. Būna ir taip“, – apie kūrybinį procesą pasakojo G. Jagminas.

Asociacijos, kiek jos svarbios menininkui, ar tampa kūrybiniu įkvėpimu, impulsu, kokios jėgos suteikia?

„Jei yra mintis, lydima stipraus jausmo, – iškart visai kitoks priėmimas. Lyg žinai, ką nori padaryti, bet nežinai, kaip... Jeigu žinotum receptą, kaip tą padarysi, tada galbūt būtų neįdomu, būtų kaip kartojimas. Nežinau, ar savo paveikslą, kur nutapiau su kylančiais lėktuvais, norėčiau kartoti antrą kartą, na, nebent ieškoti kitų plastinių sprendimų, minkytis toje plastikoje, ją transformuoti, gryninti... Bet pati mintis nebūtų man įdomi antrą kartą. Pirminė mintis ir užkuria visą procesą. Tačiau kartais išeina geri paveikslai, kai tu išvis neturi jokių minčių! Nubrėži vieną liniją, su dažu nupieši kažkokią figūrą – tau iššaukia, išprovokuoja visą procesą, kažkoks siužetas gimsta iš to“, – pasakojo G. Jagminas.
Gustas Jagminas

Paveikslo neatideda kitai dienai

Menininkas prisiminė lietuvių tapytojo Arūno Vaitkūno ištarmę, kuris yra sakęs, kad „tapyba yra kaip medija, kaip tam tikra kalba“.

„Yra tokių dalykų, kuriuos gali perduoti tik šita kalba. Kai tapai – iš tikrųjų, norisi kalbėti šituo būdu. Labai įdomu stebėti kitų darbus per šią kalbą“, – pažymėjo pašnekovas.

Ir tikrai, tapytojai neretai pasirenka temą kalbėjimui, ją tęsia ciklais, analizuoja. Vieni tai daro tiesiogiai, kiti – paslepia esmę po perkeltinėmis prasmėmis. Tokiu būdu kūryba tarsi persikelia į aktualijų lauką. Sakoma, kad taip ir turi būti – menininkas negali nereaguoti į jį supantį pasaulį, problemas, realijas. Kita vertus, galima kurti tiesiog vizualų meną, kuris būtų gražus pažiūrėti. Kuris kelias įdomesnis, galbūt yra dar ir trečias?

„Manau, kad yra ir daugiau kelių... Kai kažkas labai stipraus vyksta, kaip dabar – karas – yra juoda ir balta, taip arba ne. Arba palaikai, arba ne – negali nereaguoti. Galbūt per sunki tema, kad tiesiogiai į tai reaguotum. Mano praeita paroda „Elektros gamykla“ vykusi „Meno nišoje“ , galbūt joje buvo daugiau tiesioginės [prasmės]. Šioje parodoje – daugiau refleksijos. Visa tai atėjo į mano kūrybą, vienaip ar kitaip“, – sakė G. Jagminas.

Menininkas sakė, kad toks priėjimas prie tapybos, kai jis atidžiai stebintis aplinką ir „gaudantis mintis“ jau tęsiasi maždaug dvejus metus: „Šiandien yra šiandien – turiu padaryti paveikslą, jo neatidedu kitai dienai. Būna, kad kažkas nepavyksta, tai kitą dieną iš naujo tapau, netęsiu. Naujas priėjimas, visai kitas paveikslas. Kai ateina mintys – iš to ir ciklas gimsta. Aišku, per tą laiką padarai ir kitokių darbų. Kiekvieną dieną bedirbant, betapant įvyksta didžiausi pokyčiai. Neturiu griežto nusistatymo tapyti kasdien, bet tapau, yra tam tikras ritmas, <...> šleifas, temos, kuriomis tu dirbai. Tu gali jas toliau varijuoti. Iš folkloro: kai dailininko paklausia, o kodėl tu tapai šiandien, taigi vakar jau nutapei, jisai atsako, kiekvieną dieną besitikintis, kad geriausią savo paveikslą nutapysiąs. Toks laimės paukštės gaudymas, ar žvejui – didžiausios žuvies. Kodėl žvejys žvejoja? Ne todėl kad įsipareigojęs kažkokias kvotas padengti – tiesiog nori žvejoti. Tai veda į priekį.“
Gustas Jagminas

Palaikanti aplinka

Nuo vaikystės tapyba besidomintis G. Jagminas pasakojo, kad jį visada supo žmonės, kuriuos gali vadinti mokytojais.

„Jau minėtas A. Vaitkūnas – nesu net gyvai matęs, jau senokai iškeliavęs į amžinybę, bet jo darbai, visas palikimas, mintys, knygos... Nėra taip, kad nori būti panašus, bet yra tokių dalykų, kurie labai palaiko. Manau, kad ne mano nuopelnas yra tai, kur aš šiandien esu, tai aplinka, žmonės mane atvedė į tą tašką. Be jų nieko panašaus nebūtų buvę, – įsitikinęs kūrėjas. – Iš tikrųjų, tu esi su visais kitais kūrėjais, kurie tau yra svarbūs, su savo šeima, galbūt su žiūrovais, nors stengiuosi apie juos negalvoti. Negali kurti vien pagal žiūrovo lūkesčius, nors tai yra neišvengiama, ir nėra blogai. Blogai, kai vien tik tai lieka...“
Gustas Jagminas

Paklaustas, kuo šiandien gyvenantis, ko siekiantis, tapytojas sakė, neturintis didelių svajonių.

„Gyvenu po vieną dieną, stengiuosi jas nugyventi prasmingai, atlieku savo pareigas. Laikas – sunkus, vyksta karas, nuolat seku naujienas. Svajonių didelių nėra, bet yra noras, kad viskas grįžtų į senas vėžias, kad Ukraina nugalėtų. O šiaip – laukiu pavasario, pasižiūriu į kalendorių – dviem valandom diena prailgėjo, ir tai labai džiugina“, – bendromis nuotaikomis pasidalino tapytojas.

G. Jagminas pasidžiaugė, kad visai neseniai teko sudalyvauti grupinės parodos atidaryme „Sugrįžimas / erdvės įveikimas. Iš R. kolekcijos“ kintančio pavidalo (dviejų reisų), kartu su tapytoju, Henriku Čerapu Geležinkelių muziejuje (paroda vyks iki balandžio 1 d.).

„Poetinių bandymų stotis 1“ – aštuntoji asmeninė G. Jagmino paroda. Menininkas Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos magistro studijas, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. G. Jagmino tapyba galerijos „Meno niša“ jau sėkmingai pristatyta tarptautinėse meno mugėse, menininkas yra dalyvavęs per 30 grupinių parodų.

G. Jagmino tapybos paroda „Meno nišoje“ (Jono Basanavičiaus g. 1) vyks iki kovo 17 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją