Tėvas ir sūnus, Kostas ir Kostas, aktorius ir operos solistas. Vienas mylimiausių Lietuvos dramos aktorių – Kostas Smoriginas – savo kelią pradėjęs legendiniuose Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, sukūręs galybę vaidmenų teatre, sakytum, perdavė savo artistiškumą sūnui, kuris šį atskleidžia didžiausiose pasaulio operos scenose, atlikdamas pagrindines baritono partijas. O kaipgi tėvo muzikiniai keliai? Ar dainuojamosios poezijos žanras, sukurtas ir įteisintas Kosto vyresniojo randa vietos operos solisto akiratyje? Kaip sugyvena dvi panašaus, bet ir visiškai skirtingo scenos meno žvaigždės? Kas turi daugiau patarimų? Ar turi jie bendrų patirčių?
Šiandien jau tapęs gyvąja teatro legenda, Kostas Smoriginas išgarsėjo viename ryškiausių Lietuvos istorijoje spektaklių – E. Nekrošiaus „Kvadrate“. Kaip pažymi teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, „Kvadratas“ „įsirašė kaip etapinis įvykis, įteisinęs autorinę režisūrą ir teatro, kaip savarankiškos meno formos autonomiją.“. Įdomu, jog pats režisierius ilgai ginčijosi, su, kaip jam atrodė, perdėtu spektaklio sureikšminimu. Visgi E. Nekrošiaus pasirinkta teatro kalba leido publikai stebimoje istorijoje išvysti visą 9-ojo dešimtmečio pradžioje užspaustą gyvenimo „geležinės uždangos“ apribotame „kvadrate“ niūrumą ir skausmą. Kaip sako kritikė: „Nekrošius ne pasakojo šią istoriją, bet kiekvienam žiūrovui leido susikurti savo individualią. Tai neabejotinai buvo novatoriškiausias „Kvadrato“ aspektas: jis nutraukė pasitikėjimą žodžio (literatūros) galia ir atrado grynojo teatro – specifinių sceninių įvaizdžių ir metaforų – iškalbą...“
Čia negalima nepaminėti ir paties K. Smorigino aktorinės įtaigos. Nenaudodamas žodžių jis privertė publiką ne tik pajusti, bet ir suvokti savojo personažo skausmą, susidvejinti su juo. Visi, sėdėdavę žiūrovų salėje jausdavosi tarytum uždaryta tame pačiame kvadrate...
Spektaklio šlovė pasklido toliau ir pačios „geležinės uždangos“, – Vilniuje anuomet viešėję amerikiečių teatro prodiuseriai žūt būt norėjo išvysti gandais apipintą spektaklį. Teatralai bandė meluoti, dangstydamiesi K. Smorigino „liga“, nors iš tiesų užsieniečiams rodyti spektaklį buvo uždraudusi valdžia. Finale, po vyriausiosios teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės vizito pas tuometinį kultūros ministrą, K. Smoriginas stebuklingai „pasveiko“ ir tuščioje salėje tik amerikiečių prodiuseriams buvo suvaidintas „Kvadratas“. O po kelerių metų lietuviai jį vaidino ir pačioje Amerikoje, – vienose pirmųjų tokio mastelio gastrolių. Apskritai „Kvadratas“ tapo ilgaamžiškiausiu Nekrošiaus spektakliu: Jaunimo teatro scenoje jis ėjo net 16 metų – iki 1996-ųjų (iš viso buvo parodytas 315 kartų).
Na, o ką daryti, gimus vieno garsiausių Lietuvos aktorių šeimoje? Štai Kostas Smoriginas pasirinko tapti vienu garsiausių Lietuvos baritonų. Kalbėdami apie jo karjerą neišvengsime būtent artistiškumo temos. Apdovanotas laisvės ir tikrumo jausmu scenoje, atvirumu charakterių įvairovei solistas įtaigumo pasiekia atkakliu darbu. Nors iš šalies atrodo, jog tai jam – vieni niekai. Įgimta ir Kosto tamsa, priklausomai nuo rolės virstanti pykčio, liūdesio ar skriaudos atspindžiu. Kalba, daina, balsu ir, svarbiausia, aktorine įtaiga Kostas užburia publiką svarbiausiose pasaulio scenose: Londono Karališkojoje operoje, Milano La Scala, Maskvos Didžiajame teatre, San Francisko, Vašingtono operose, Brėgenso ir Zalcburgo festivaliuose.
Pokalbio svečias – Rimvydas Stankevičius – poetas, eseistas, daugybės K. Smorigino dainų tekstų autorius padės atskleisti muzikinę aktoriaus pusę. Pokalbį moderuos VCO meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė. Režisierė prisimins tiek savo vaikystę Jaunimo teatre, godžiai stebint Kosto Smorigino ir jo kolegų kuriamus vaidmenis, ją iki šiandien įkvepiančio Nekrošiaus laikų teatro dvasią, o taip pat papasakos apie pirmus jos ir jaunojo operos talento – Kosto – susitikimus ir darbus. „Kūrybiniame vakare ne tik artimiau susipažinsime su scenos žvaigždėmis, bet ir jų gyvenimus sujungsime per skirtingas teatro kartas besitęsiančiomis patirtimis“, – žada organizatoriai.