Nacionalinis Kauno dramos teatras, atidarydamas 96-ąjį sezoną, žiūrovus pasitiko spektakliu „Miškinis“. Tai bendras lietuvių ir latvių menininkų darbas, sukurtas remiantis tikra latvio Janio Pynupo gyvenimo istorija, kuri lietuviškame kontekste įgavo savitų tautinių atspalvių. Režisieriaus Valterio Sylio ir dramaturgo Janio Balodžio kurtame spektaklyje Janis virto Jonu, o siužetas pasakojo istoriją apie žmogų, pabėgusį iš karo lauko ir nuo sovietų besislapsčiusį 50 metų miške. Spektaklis žiūrovams suteikė galimybę pažvelgti ne tiek į dokumentinį kūrinį, kiek į individualią žmogaus būties dramą bei jos prasmės paieškas.
Premjeroje sutiktas Aukščiausios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis, paklaustas apie patirtas emocijas ir įspūdžius, spektaklyje įžvelgė du lygmenis arba du planus. Pasak jo, vienas planas tai yra kaip tam tikra mūsų pragyvento gyvenimo kronika, pateikta labai specifiniu požiūriu per žmogų, kuris norėjo būti šalia gyvenimo. Pasislėpęs nuo to pavojingo, negero, jo nenorimo pasaulio, jis praleido laiką pats su savimi ir seserimi, kai aplink dėjosi įvairūs įvykiai.
„Ta kronikos kompozicija man kėlė įtarimą, ar tai pakankamai įdomu ir ar tai veiksminga dramaturgiškai? Ar iš to susikurs įtampa? Ar bus kulminacija, atomazga ir išvada, ar tik bus papasakota istorija nuo tada iki dabar? “, – spektaklio sudedamąsias svarstė profesorius ir teigė, kad tas kronikinis paruošimas buvo kiek per ilgas ir galbūt galėtų būti geriau dramaturgiškai organizuotas, tačiau jis vis gi vedė išvadų ir antro plano link, kuris išryškėjo antrojoje spektaklio dalyje.
„Kitas planas atsirado ypač antrojoje spektaklio dalyje ir jis yra šiek tiek netikėtas, nes iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tas vienišo atsiskyrėlio gyvenimas tartum buvo beprasmis, klaidingas, lyg jis gyveno, bet tuo pačiu ir negyveno. Pagrindiniam veikėjui tai buvo nuolat pabrėžinėjama. Ir tai atrodė beveik klaidinanti linija, tačiau paskui pasirodė, kad taip nėra. Kai pačioje pabaigoje Jono paklausiama „Tai ką tu, Jonai, turi iš viso to? Ir jis atsakė, kad yra namie.“ Ir tai yra esmė, tik galbūt tai galėtų būti aiškiau pabaigoje pasakyta“ – DELFI kalbejo V. Landsbergis.
Paklaustas, ar mano, jog šis spektaklis yra aktualus šiandieniniame kontekste, profesorius dalinosi įžvalgomis: „Turint dabartinį visuomeninį mūsų foną, kai daugybei žmonių visai nesvarbu būti namie, o kaip tik geriau būti kur nors kitur ir buvimas namie yra tarsi keistuolių pasirinkimas, tas pagrindinis spektaklio taškas ir akcentras, kuris turbūt yra atomazga ir atsakymas tai yra labai aktualus“. Pasak V. Landsbergio, toks besiblaškantis žmogus po apsilankymo teatre galbūt ir susimąstytų, tačiau jei tik turėtų kantrybės pažiūrėti spektaklį iki galo, kuris iš viso trunka apie keturias valandas.
Tačiau vis gi žinomas politikas mano, kad daugeliui žiūrovų bus įdomios sąmojingos, žiaurios ar nesuprantamos detalės ir dėl to gali likti mažaprasmio gyvenimo įspūdis, o to būti neturėtų, tad jo manymu, galbūt galėtų vykti diskusijos su žiūrovais, kuriose būtų atkreipiamas dėmesys į pagrindines spektaklio temas.
„Daugelis, kuriems įkalta, kad gyvenime reikia turėti daug malonumų, įspūdžių, pasiekti turtų, reikšmingumo, valdžios, tai manys, kad toks gyvenimas kaip Jono, yra tuščias. Bet vis dėl to spektaklis rodo kitą pusę, tai kad žmogus nenorėjo eiti iš savo namų ir tai pasidarė jo buvimo prasmė“, – DELFI pastebėjimais dalinosi V. Landsbergis.
Nors daugelis tuo metu, kai keturias valandas vyko spektaklis, sėdėjo prie televizijos ekranų ir sirgo už Lietuvos rinktinę, V. Landsbergis su žmona lankėsi teatre. Paklaustas, ar sunku buvo apsispręsti, ką pasirinkti, ar žiūrėti krepšinį ar ateiti į teatrą, profesorius teigė, jog galvojo, kad krepšinis kaip ir iki šiol bus nuo 22 valandos, tačiau kai sužinojo apie ankstesnį laiką, kiek nustebo, bet blaškytis nebenorėjo.
„Kaip ir gaila dėl to, bet jau buvome nutarę eiti į teatrą, tai nusprendėme nieko nekeisti ir nepradėti blaškytis. Ir aš manau, kad taip išėjo teisingai, nes būtume tik daug sveikatos sugadinę žiūrėdami nesėkmingas varžybas. Spektaklyje yra minčių, o dėl krepšinio dabar turbūt tik keiktumėmės“, – DELFI kalbėjo politikas ir pridūrė, kad visada prisimins pusfinalį, kuriame laimėjo lietuviai.
„Pusfinalis man yra didelis dalykas, nes mūsiškiai laimėjo prieš save, prieš tradicinį lietuvišką silpnumą ir palūžimą, kuris taip dažnai vykdavo, o tąkart jie atlaikė, nepalūžo ir išplėšė pergalę. Tai man ir yra didžiulis laimėjimas“, – pokalbį baigė Aukščiausios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.