Prieš trejus metus pristatyta režisierės K.Buožytės ir prodiuserio Vitalijaus Žuko virtualios realybės patirtis „Angelų takais“, supažindinanti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba, sužibėjo ir nacionalinėje, ir tarptautinėje arenoje. Juosta rodyta Venecijos kino festivalyje, Porto (Portugalija) mieste vykusiame festivalyje „BEAST“, kituose renginiuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.
O dabar žiūrovai gali grožėtis ir atnaujinta versija. Kodėl jos prireikė?
„Atnaujinta šio projekto versija gimė dėl to, kad technologijos sparčiai tobulėja, – aiškino trijų Sidabrinių gervių laureatė K.Buožytė. – „Angelų takais“ buvo sukurtas 2018 metais. Todėl labai norėjome, kad žiūrovai išvystų geresnės rezoliucijos vaizdą, išryškintas kai kurias detales.“
Žiūrovų laukia ne tik tobulesnis vaizdas, bet ir garsas. Naujo lygio erdvinį garsą kūrė komanda iš Nyderlandų.
„Sutvarkėme taip, kad žiūrovas galėtų dar labiau pasinerti į nuostabų M.K.Čiurlionio pasaulį ir dar labiau jį pajausti, – sakė K.Buožytė. – Manau, kad pavyko labai graži versija.“
Ar verta tiems žmonėms, kurie jau matė šią virtualios realybės patirtį, žiūrėti ją dar kartą?
„Manau kad taip, – įsitikinusi K.Buožytė. – „Angelų takais“ nėra tik istorija. Tai kūrinys, susijęs su emocija. Tai yra patirtis, kelionė. Ir tą kelionę gali patirti vis kitaip.
Juk kai susiruošiate į gamtą ir einate kokiu nors taku, vėliau vėl norite į jį sugrįžti. Net ir tuo pačiu taku einant kaskart gali pastebėti kažką naujo, kažką gražaus, kažką, ko nematei pirmą kartą. Kiekvieną kartą patirtis – kitokia.
Su „Angelų takais“ yra taip pat. Man ne vienas žmogus yra sakęs, kad žiūrėdamas pirmą kartą daug ko nepamatė arba į daug ką neatkreipė dėmesio.“
Kodėl kilo mintis kurti būtent virtualiosios realybės filmą-patirtį?
„Sukurti „Angelų takais“ įkvėpė užsienio pavyzdžiai, – šyptelėjo režisierė. – Kartą „YouTube“ kanale pamačiau filmą, paremtą Salvadoro Dali darbais. Vėliau – Vincento van Gogho paveikslą, perkeltą į virtualios realybės erdvę. Tas juostas buvo peržiūrėję milijonai žmonių.
Pagalvojau – jeigu šių dailininkų darbai yra perkeliami į virtualią realybę, kodėl negalėtume to padaryti su M.K.Čiurlionio darbais?
Kai pradėjome šią kelionę, supratome, Kad M. K. Čiurlionio kūryba ypač tinkama šiai platformai. Nedaug menininkų, kurie nešiojosi galvoje sukurtus pasaulius nuo pradžios iki galo.“
Tikriausiai ne vienam žiūrovui, pasinėrusiam į užburiantį „Angelų takais“ pasaulį kyla klausimas – ar pats M.K.Čiurlionis būtų pritaręs tokiai jo kūrybos interpretacijai?
„M. K. Čiurlionis buvo labai pažangus menininkas. Mes net mėgstame sakyti, kad jis buvo multimedijos pradininkas, – atkreipė dėmesį kūrinio režisierė. – Jis kūrė muziką, rašė, tapė.
O per virtualią realybę ir atsiveria ta darna. Manau, kad būtent virtualios realybės platforma mums leidžia pasižiūrėti, kokiame pasaulyje jis gyveno. Leidžia praverti duris į jo matymą, alsavimą.
Sakoma, kad M.K.Čiurlionio paveikslai yra tarsi atvirukai, kuriuos jis siunčia iš savo pasaulio.
O virtuali realybė mums leidžia tuos atvirukus ne tik pamatyti, bet ir įeiti į juos, apsižvalgyti. O ten tikrai yra labai labai gera.“
Režisierė sakė neįsivaizduojanti, kaip reaguotų M.K.Čiurlionis į VR patirtį „Angelų takais“. Tačiau juosta buvo parodyta dailininko proanūkei.
„Kai pradėjome kurti, ji sakė: „Tik nepagadinkite“. O kai parodėme baigtą kūrinį, ji palinksėjo galvą ir davė mums palaiminimą, – prisiminė K.Buožytė. – Tai buvo labai jautrios akimirkos.
Juk dirbame, kad perteiktume kuo daugiau M.K.Čiurlionio.“
K. Buožytė – populiarių vaidybinių filmų „Aurora“, „Kolekcionierė“, „Vesper“ ir kitų režisierė.
Kuo skiriasi darbas kuriant vaidybinį filmą ir virtualios realybės juostą?
„Skirtumas – didelis. Ypač kai kuri animacinį filmą, – sakė režisierė. – Animatorius visada laikiau specifiniais žmonėmis. Jie turi turėti didžiulę kantrybę. Jų darbo ritmas yra kitoks, nes viskas vyksta labai lėtai. O kine ritmas yra greitas.“
K.Buožytė prisiminė, kad pradėjusi kurti virtualios realybės patirtį „Angelų takais“ bandė skaityti menotyrininkų, kritikų straipsnius apie M.K.Čiurlionį. Juose rado daug informacijos, tačiau trūko emocijų, būtinų tokiam kūriniui.
„Galiausiai atsisėdau prie jo darbų, daug kartų vykau į Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejų ir leidau, kad paveikslai kalbėtų su manimi.
Tada atėjo emocija, jausmas. Ir per tą patyrimą viskas susidėjo savaime.
Tada nereikia daug mąstyti – viskas susideda kaip dėlionė, kaip žemėlapis. Susikuria vaizdai.
Taigi, pats M.K.Čiurlionis per savo darbus vedžiojo ranką ir padiktavo, kaip kas turi būti.“
Pirmasis K.Buožytės susitikimas su M.K.Čiurlioniu, kaip ir daugelio, įvyko mokykloje, per muzikos pamokas.
„Tačiau gilesnė pažintis įvyko būtent kuriant „Angelų takais“, – pasakojo ji. – Ir ta pažintis atvėrė tokius klodus, apie kurių egzistavimą net neįsivaizdavau.
Ir galiausiai gavau atsakymą, kodėl M. K. Čiurlionis yra didis, kodėl jis yra svarbus.“
