„Konstatuojantis ar siūlantis, kviečiantis Kristinos Norvilaitės parodos apibūdinimas – „Žaidžiame „klases“ išprususiam žiūrovui tartum savaime teikia nuorodą į žymaus argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro to paties pavadinimo (lietuviškame vertime) romaną Rayuela. Pradedant gilintis ir lyginti, skaitant ir žiūrint, kyla nemažai asociacijų bei paralelių. Štai, kad ir neįprasta literatūrinio kūrinio struktūra, leidžianti skaitytojui rinktis įvairias perskaitymo galimybes. K. Norvilaitės atveju yra ypač svarbios ir aktualios vizualinės struktūros – Kristiną netgi būtų galima apibrėžti kaip vieną struktūriškiausių lietuvių menininkių. Structura – be galo fundamentali, daug kam apibūdinti tinkanti kategorija, tačiau aptariamos menininkės kompozicijose tiesiog išgryninti ir išryškinti (linijų, spalvinių dėmių principais) yra sandaros elementų išsidėstymai ir muzikaliai suderinti (it gerai temperuotas klavyras) tarpusavio ryšiai. „Norvilaitiškuosius“ artefaktus charakterizuoja įvairūs ir netgi prieštaringi struktūrų tipai: horizontalieji, vertikalieji, hierarchiniai, binariniai, tinkliniai, retikuliniai... Žiūrovas tegali rinktis ir žaisti. Visai kaip Cortázaro knygoje ar vaikiškame žaidime!
Kita vertus, K. Norvilaitės parodos pavadinimas ir jos kūrybos pobūdis suponuoja mintį su kitu tekstu – olandų kultūrologo Johano Huizingos monografija Homo Ludens („Žaidžiantis žmogus“). Pastebėjus, kad lietuvių grafikės kūryba yra tekstuali (ar net intertekstuali) – t. y. jos darbai atlieka dar Viduramžiais susiformavusią pasakojamojo, „naratyvinio“ vaizdinio meno funkciją, būtina pabrėžti jos žaidybinį pobūdį. Autorės veikla, vaizdų reprodukavimas ir jungimas į struktūras vėlgi primena vaikišką žaidimą, kurio pavadinimas yra „Žaidžiame klases“. Belieka tik paklausti ir atsakyti – kokia yra visų šių žaidimų esmė? Žinoma, kad ir auklėjamoji, ir mokomoji, ir relaksacinė, ir pasakojamoji, ir tiesiog teikianti estetinę satisfakciją.
Kristina Norvilaitė yra lietuvių menininkė, kurios pagrindinis kūrybinis instrumentas, medija ir strategija yra lino raižinys. Spausdama didelio formato kompozicijas ar net išlaikydama monumentalumą ir kameriškesniuose dydžiuose, ji kliaujasi emocinėmis ryškių spalvų savybėmis bei išraiškingą siluetą akcentuojančiu linijiniu piešiniu. Stilistiškai žvelgiant tai neo-pop meno estetikai artimas kalbėjimas, kuriam būdingas žaidybiškas, tiesiog šėliojantis požiūris į aplinką ir gyvenimą“, – vertina dr. Vidas Poškus.
„Savyje noriu atrasti nesumeluotos vaikystės istoriją. Mūsų atmintis dažnai viską paverčia į dulkes. Norėjau, kad vaikystė mano atmintyje nebūtų tik beviltiški griuvėsiai, tad skubėjau sukurti šiuos paveikslus.
Vaikštau po tuos vaikystės kambarius, atidarinėju duris ir žiūriu, kas liko – vien tik skausmingi prisiminimai? Dėl ko skausmingi? Buvo daug svetimos aplinkos, nesusikalbėjimo, tais laikais įprastų ir nepažabotų patyčių darželyje bei mokykloje. Bet mano atsiminimuose pasirodo ne tik tai! Daug dangaus, šviesos, žaidimų...“, – pasakoja menininkė Kristina Norvilaitė.
Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, LATGA narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Surengė virš 50 personalinių parodų, o dalyvavimų grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje jau būta virš dviejų šimtų (JAV, Izraelis, Belgija, Danija, Švedija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Olandija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija, Suomija ir kt.). 2010 m. dailininkė buvo apdovanota iš karto dviem garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Parodoje „Estampas’06“ Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – diplomu už „Plastinės kalbos grynumą“.
Nuo 2000 m. veda grafikos edukacinius užsiėmimus, o nuo 2009 m. šiuos užsiėmimus taipogi rengia ir savanoriauja Santaros vaikų ligoninėje.
Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė (išleista virš 80 jos knygų), parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Kristinos Norvilaitės iliustruota V. V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje“ Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga. 2018 m. Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) skyrė apdovanojimą už gražiausias dvispalves iliustracijas knygai G. Bessière „Plunksna“. 2019 m. už neeilinį Algirdo Toliato knygos „Dievo vaikų planeta“ apipavidalinimą ir žaismingą dizainą pelnė diplomą (geriausios 2019 metų Klaipėdos knygos).
2011 m. įkūrė galeriją „Kristina Norvilaitė“, kurioje kuria ir eksponuoja savo darbus, rengia poezijos vakarus, koncertus. 2013–2020 m. ši galerija buvo pristatyta meno mugėje „ArtVilnius“. 2015 m. debiutavo kaip scenografė Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre (spektaklis „Ledo vaikai“).
K. Norvilaitės darbų yra įsigiję Lietuvos, Portugalijos, Rumunijos, Lenkijos ir Italijos muziejai, bei privatūs kolekcininkai iš JAV, Australijos, Japonijos, Šveicarijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Olandijos, Ukrainos, Austrijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Norvegijos, Suomijos, Belgijos, Kinijos, Pietų Korėjos ir kt.
Pastaraisiais metais įvyko parodos: JAV (New York, 4th New York International Miniature Print Exhibition, Manhattan graphics center; New York, Art on paper, Site:Brooklyn gallery); Kanadoje (Vancouver, The Biennial International Miniature Print Exhibition (BIMPE), The Federation gallery), Vokietijoje (Berlin, Mini-Maxi Print Exhibition; Galleri Heike Arndt Berlin), Portugalijoje (Douro, 4 Global Print 2019, Museum do Douro); JAE (Dubai, Authentic Marks – 3rd Annual International Miniature Printmaking Exhibition, At Dubai Design District); Norvegijoje (Haugesund; HIT-Exhibition: Artistic Relief Printing Today; Haugesund art museum); ArtVilnius’20 meno mugėje ir kt.