Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šia proga – pokalbis apie spaudos, knygos ir kalbos svarbą, apie cenzūros šmėklą, lietuvių literatūros tradiciją, santykį su ja ir tai, kas rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės akyse įkūnija skaitančios Lietuvos vaizdinį.
Šio pokalbio kontekstas ir savotiškas pretekstas jam – gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ką šie dalykai – spauda, kalba, knyga, – jūsų galva, šiandien reiškia XXI a. žmogui? Ar sąmoningai įvertiname juos – o gal laikom savaime suprantamybe? Ar galėtumėte įsivaizduoti savo gyvenimą be šių dalykų ir kokį jį įsivaizduotumėte?
Mano visas gyvenimas susijęs su šiais trim dalykais. Knygos lydi nuo vaikystės, kaip ir šeimoje įdiegtas poreikis skaityti. Spaudai ir žurnalistikai atidaviau dešimt savo gyvenimo metų – to irgi neatimsi. Na, o kalba yra mūsų būties namai, kaip sakė Martinas Heideggeris. Kaip ir kiekvienuose namuose, kuriuose gyvena daugelis šeimos kartų, kiekviena karta išsaugo ir brangias protėvių relikvijas, ir įneša savo dalykų bei naujovių, palieka savo paveldą, kurį atsirenka būsimos kartos: kai ką išsaugo, kai ko neišvengiamai atsikrato. Todėl pernelyg vertinu ir myliu lietuvių kalbą, kad tylėčiau, kai šiandieninė kalbos politika bando iš jos padaryti sukaimintą, neva „išgrynintą“, bet iš tiesų sovietines „harmonizuotas“ dainas primenančią nususintą puskalbę – be autentiškos etimologijos, gyvybės, laisvės ir žaismo.
Dažnai pageidaujama, kad rašytojai kurtų lyg įstrigę XX amžiaus pradžioje, kuomet lietuvių literatūrinė kalba dar tik kūrėsi ir, neslėpkime, dažnai būdavo gana skurdi ir netašyta. Įmesk šiandien į tekstą kokią nors „spangę“, „atsikolimą“, „apsiklėtimą“ ar „spindakiavimą“ (nesvarbu, kad šie žodžiai gali visiškai netikti turiniui) ir bus alpėjama bei plojama katučių, tačiau pavartok gražųjį mačerniškąjį žodį „žingeidus“ ir būsi persekiojamas, nes kažkoks glušius ir už tave, ir už Vytautą Mačernį nusprendė, kad žodis „neteiktinas ir nevartotinas“.
Labai mėgstu lietuvių trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio avangardistus bei filosofus, kurie atliko stulbinantį proveržį kurdami rafinuotesnę ir elegantiškesnę, europietiškesnę, intelektualesnį turinį gebančią išreikšti lietuvių kalbą. Manau, šiuolaikiniai autoriai turi vaduotis iš šiandieninio priverstinio kalbos kaiminimo, kai koks nors žodis brukte brukamas vien todėl, kad koks kalbininkas prieš keturiasdešimt metų jį užrašė ekspedicijos metu ištartą beraštės bobutės, o privalai teisintis, jei būdamas rašytojas nori susikurti kokį naujadarą ar vartoti autentišką archajišką žodyną, natūraliai tau perduotą protėvių lūpomis kaip relikviją – su visomis bromomis, kantičkomis, rožančiais ir pečiais.
Atkreipkite dėmesį, jog Heideggeris, rašydamas apie kalbą kaip būties namus, pabrėžė, kad šio prieglobsčio sergėtojai yra mąstytojai ir poetai. Tikrai ne kalbininkai ir ne redaktoriai (juokiasi). Dar pridurčiau, jog kiek kalbų moki, tiek yra kultūrų, kuriose gali jaustis kaip namuose ar bent jau patogiai, bičiuliškai svečiuotis. Daugiakalbiškumas – ne grėsmė, o neabejotina prabanga ir dvasios turtėjimo prielaida. Kuo daugiau kalbų gerai moki, tuo labiau vertini gimtosios unikalumą ir skambesį, tuo labiau junti jos nepakartojamą skonį lūpose.
Galvojant apie tokios dienos svarbą ir reikšmę, fone neišvengiamai iškyla šešėlis – žodžio laisvės ribojimų ir tiesioginės cenzūros klausimas. Pasaulyje vis dar yra vietų, kuriose laisvai mąstyti, kalbėti ir skleisti spausdintą žodį toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas, kur tai reikalauja drąsos ir pastangų. Kaip manote: ar tai dabartiniame, koronaviruso, kontekste netapo dar akivaizdžiau, o Vakarams darysis sunkiau prieš tai užsimerkti? O gal, priešingai, niekas nesikeis ir tie, kurie buvo tildomi, bus ir toliau?
Nereikia nė koronaviruso ir nėra ko toli žiūrėti: pernai rudenį pati tiesiogiai susidūriau su cenzūra Lietuvoje, kurią bandė mano atžvilgiu panaudoti buvusiam okupantui tebelojalios sovietinio mentaliteto ypatos. Laisvos visuomenės ir sveiko proto apraiška – ši cenzūravimo pastanga tapo pajuokos objektu, ir tiek. Cenzūravimo užmojų matome ypač daug ir iš dabartinės valdančiosios daugumos pusės: nuolatinis bandymas savo reikmėms pajungti visuomeninį transliuotoją, bandymai užtildyti gydytojus, perimti informacijos kontrolę į vienas rankas, idiotiški ir su humanitarika, istorijos mokslo esme nesuderinami mėginimai įstatymais įteisinti „vienintelę teisingą istorinės atminties politiką“. Laimei, mes kaip visuomenė vis atsilaikome prieš šiuos išpuolius. Teikia vilties, jog suvokiame, kad žodžio laisvė (ir pati laisvė) yra ne faktas, o procesas, reikalaujantis nuolatinės, nepaliaujamos, kasdienės steigties.
Be dezinformacijos iš Rytų, dabar ir Vakaruose, ir Lietuvoje matome ir matysime vis daugiau pastangų iš Kinijos pusės nupirkti žiniasklaidos grupes, priemones, investicijų ir tyrimų finansavimo priemonėmis kontroliuoti universitetus ir aukštąsias mokyklas, pajungiant jas negatyvios informacijos apie Kiniją cenzūrai. Matome ir suaktyvėjusias Kinijos diplomatų pastangas aiškinti lietuviams, ką šie apie juos turi manyti ir rašyti. Tik štai ką norėsim, tą ir manysim, remdamiesi savo pačių kritiniu mąstymu. Tuo ir skiriasi laisvas žmogus nuo komunistinio vergo – teise į žmogaus nuomonės ir žodžio laisvę.
Man, pavyzdžiui, ir juoką, ir liūdesį, ir apmaudą kelia šiandien aidinčios aimanos apie „žlungantį ligtolinį pasaulį, kuriam reikėjo žūtbūtinai persitvarkyti“ – nes dažniausiai jos skamba iš lūpų tų žmonių, kuriuos kaip tik to „ankstesniojo pasaulio“ tvarka ir labiausiai, humaniškiausiai nutarė saugoti likusios visuomenės sąskaita. Tas civilizuotas „blogasis pasaulis“ taip vertina nedidelės piliečių mažumos gyvybę ir saugumą, kad bendru sutarimu likusi dalis savanoriškai ar priverstinai tapo įkaitais ir patirs bankrotus, bedarbystę, depresijas, savižudybes, brutaliai sutrikdytą vaikų išsilavinimą, sunaikintas ateitis, laikinai praras dalį laisvių. Tai – verta, tačiau didelė kaina už humanizmą, todėl ne skųstis ir aimanuoti derėtų ar, juo labiau, suraukus veidą piršteliu grūmoti, kad „taip jiems ir reikia, visiems tiems prabangos besivaikiusiems, pelno godiems verslams, po pasaulį besiblaškiusiam jaunimui, dėl geresnio gyvenimo ariantiesiems“, o priimti šią sutartinę visuomenės auką bent su šiokiu tokiu supratingumu. Ir – suvokti, kad tieji nekenčiamieji laisvūnai ir žmogaus teisių gynėjai, nuo Voltaire’o laikų, buvo ir bus pirmieji, kurie gynė ir gins žmogaus žodžio laisvę net ir tokioms nesąmonėms.
Grįžkime prie akcijos „Lietuva skaito“. Šiemet organizatorių akys krypsta į klasiką, konkrečiai – į lietuvių literatūros klasikus ir jų kūrinius. Tad neišvengiamai norisi klausti apie jūsų santykį su literatūrine tradicija apskritai ir su lietuviškąja tradicija konkrečiai. Kaip žvelgiate į tradiciją ir kaip savo žodyne, kalbėdama apie literatūrą, vartojate tokias sąvokas kaip klasikinis kūrinys ar klasikinis autorius, literatūros klasikas(-ė)?
Niekas neišauga plynoje vietoje, todėl tradicija yra labai svarbu. Galiu drąsiai teigti, kad esu Vakarų Europos literatūros tradicijos suformuotas žmogus. Nuo pat vaikystės – Grimų, Perrault, Haufo pasakos, Lindgren knygos, graikų mitai, Iliada ir Odisėja, Rolando ir Nibelungų giesmės, Cervantesas, Shakespeare’as, Swiftas ir Defoe, Voltaire’as, visi didieji Europos XIX a. romanistai, klasikiniai XX a. amerikiečių autoriai – tai yra mano tradicija, tai yra knygos, kurios mane formavo ir kaip skaitytoją, ir kaip rašytoją.
Dėl lietuvių tradicijos konkrečiai – tai santykis komplikuotas (juokiasi). Aš jai svetima – esu atmetama, kaip man jau prikišamai kiekviena proga rodoma daugiau nei dešimtį metų. Na, ir man ne visas kanonas kelia besąlygišką pasigėrėjimą. Turiu išpažinti: pernelyg anksti buvau nebepataisomai sugadinta geros pasaulio literatūros skaitymo, ir, lyginant su lietuviškais klasikiniais mokyklos programos autoriais, palyginimas buvo, deja, ne jų naudai. Net ir būnant vaiku, paaugle, matėsi akis badantis literatūrinės kokybės, meistriškumo skirtumas. Norėjosi skaityti Shakespeare’o sonetus ir dramas (jas ryte rijau), o liepdavo rašyti rašinius apie visokius mykoliukus... Vertė analizuoti kokį lietuvišką, silpnutį apsakymą, o tu sėdi ir galvoji, kad atiduotum visus tuos programinius apsakymus už vieną vienintelį – Hemingway’aus „Katę lietuje“, nes, nemoki paaiškinti kodėl, bet intuityviai savo penkiolikmečiu proteliu jauti, kad tie keli puslapiai – kažkas tokio, ištisas atgyjantis pasaulis... o juk dar nieko nežinai nė apie ledkalnio teoriją Hemingway’aus kūryboje, nenutuoki, kaip ir kodėl tas apsakymas vertinamas, bet atpažįsti geros literatūros jėgą ir tiek... Supranti, kad galima svaigti apie lietuvių novelistiką ką tik nori, bet nė vienas lietuvių prozininkas nėra parašęs nieko panašaus į Isaaco Bashevis Singerio „Plunksnų karūną“ – tokio metafiziško, taip keliančio šiurpą. Tad tas mano santykis su lietuviška tradicija buvo pradžioje toks intuityvus, skaitytojiškas. Bet tuo pačiu – ir pats gryniausias, nuoširdžiausias, be išankstinių nuostatų. Toks, koks ir turi būti santykis su literatūra, meno kūriniu.
Vėliau, bėgant metams, bandai suprasti kas, kaip ir kodėl, bandai analizuoti, ar tavo susižavėjimas (arba skepsis) yra pagrįstas. Pamatai, kad gal kitaip ir negalėjo būti, kad vis dėlto naujai besiformuojanti literatūrinė kalba turėjo nueiti tam tikrus būtinus etapus – nuo formos ir turinio kūdikystės iki brandos. Tada nustembi, koks vis dėlto šuolis buvo padarytas trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio poetų ir filosofų, formuojant kalbą ir jos galimybes. Atrandi ir vertingus, didingus dalykus – tik atrandi pats, ir dažnai ne ten, kur buvai verčiamas ieškoti.
Niekada nereikia skaityti lietuvių literatūros su kažkokiomis tautinėmis-patriotinėmis nuolaidomis, nes taip niekur nenukeliausime. Kaip tik priešingai: gimtajai literatūrai reikia kelti pačius aukščiausius reikalavimus. Priverstinai iš tautinės tradicijos literatūros meistriškumo nepasimokysi. Jo reikia tiesiog mokytis iš geriausių pasaulio klasikos pavyzdžių. Jei tarp tų geriausiųjų atsiranda vienas kitas lietuvis ar Lietuvoje gimęs rašytojas – puiku ir verta pasididžiavimo. Savąją tradiciją reikia studijuoti, išmanyti, bet ji neturi tapti kurpaliumi, ant kurio žūtbūt reikia tempti šiuolaikinius ir būsimus lietuvių rašytojus. O tas tebedaroma, ir tai, tas žemažiūriškumas, žvilgsnis ne į žvaigždes padangėje, o į kaimyno tvorą, manau, dažnai žlugdo šiuolaikinės mūsų literatūros kokybę.
Kas jums būtų tie vardai, kurie atstovauja lietuvių literatūros klasikai, ir kodėl būtent jie?
Motiejus Kazimieras Sarbievijus – kaip europinės klasikinės lotyniškosios eilėdaros pavyzdys, Adamas Mickiewiczius – pasaulinio lygio romantinės poezijos gaivalas, mano jau minėtieji trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio modernistai, kurių daugelis baigė emigracijoje, tačiau išvengė sovietinės cenzūros gniaužtų – Kazys Binkis, Antanas Škėma, Henrikas Radauskas. Czesławas Miłoszas, Oskaras Milašius, Balys Sruoga, Romainas Gary, Tomas Venclova, Ričardas Gavelis, Grigorijus Kanovičius. Lietuvių literatūros „aukso fondu“ laikyčiau pirmiausia tuos, kurie yra ir proveržio novatoriai, ir patikrinti, aktualūs platesniame pasaulio kontekste.
Tą pasakius, reikia pasakyti ir kitką: daug mūsų chrestomatinių rašytojų yra vis vien laikytini klasikais net jei ir jų tekstai šiandien atrodo mėgėjiški, pasenę, neatlaikę patikrinimo laiku – vien dėl paprastos priežasties, kad savo metu jie buvo pirmeiviai, kloję pamatus visai vėlesnei literatūrai. Gal jų nederėtų besąlygiškai garbinti ar savęs apgaudinėti, kad tai – literatūros šedevrai, bet juos žinoti, tyrinėti ir būti dėkingiems už jų istorinį įnašą – būtina.
Akcijos „Lietuva skaito“ interneto svetainėje galima rasti internete laisvai prieinamų klasikos kūrinių sąrašą. Kaip manote, ar neapvagiame patys savęs, susitelkdami tik ties lietuviškais ir tam tikru metu rašiusiais autoriais? Kokį ne tik kultūrinės tradicijos, bet ir apskritai tapatybės suvokimą tai, jūsų manymu, formuoja? O ką atsakytumėt tiems, kurie sako, kad, priešingai, bandymas mūsų kultūrinę bei literatūrinę tradiciją išplėsti ir įrašyti į europinį kontekstą atrodo juokingai ar labai „pritemptai“?
Man tas sąrašas pasirodė truputį lyg ir nesusipratimas. Keista, kad jame nėra daugybės puikių lietuviškų kūrinių, pavyzdžiui – Šatrijos-Raganos Irkos tragedijos (puikus kūrinys, atskleidžiantis vaiko psichologinį pasaulį), bet įkištas... Erlickas. Atsakysiu paprastai – iš tų 72 akcijos puslapyje moksleiviams pateiktų „klasikos“ kūrinių savo pačios dukrai primygtinai rekomenduočiau skaityti tik kokį tuziną. Kitų neperskaičiusi nieko neprarastų, o yra ten ir tokių, kurių tiesiog neverta skaityti, nes tai – tiesiog silpna literatūra. Pabandėme skaityti ten rekomenduojamų kūrinių pradžias: neįdomu, ir tiek. Be to, iškart atkreipė dėmesį, kad didelė dalis vis prasideda nuo kiurksančios kaimo bakūžės sukrypusiu kaminu ir dviem langeliais, ir būtinai gyvena berniukas su mama... Lyg visa Lietuva tebūtų buvusi tos bakūžės. O ten, kur talentingų, tikrai iškilių lietuvių rašytojų kūriniai, – tekstas vaiką pagauna ir nebepaleidžia nuo pirmų eilučių, matai ir jauti visą tą andainykštę Lietuvą. Toks ir skirtumas tarp tikros ir „tautiškai pritemptos“ lietuvių literatūros klasikos. Reikia skaityti ne „tautines“, o tiesiog geras, pasaulinės literatūros knygas ir tuomet bus labai lengva atsijoti grūdus nuo pelų ir mūsų lietuviškojoje klasikoje.
Prastai parašytos knygos jokios tapatybės, deja, nesukurs. Šiuolaikinei tautinei tapatybei mes patys suteikiame turinį, ir jei norime, kad jis būtų kokybiškas, tai jam būtini ne „bakūžiniai“, o pasauliniai masteliai ir kokybės kriterijai.
Tuo pačiu svarbu suprasti, kad tai visiškai nereiškia savo lokalumo, ypatingumo atsisakymo. Apie paprastus, vietinius dalykus galima kalbėti giliai ir nepaprastai, nes provincialumas yra mentalinė, o ne geografinė sąvoka. Dažnai kaip pavyzdį miniu Antano Vienuolio Veroniką iš Paskenduolės ir Czesławo Miłoszo Magdaleną iš Isos slėnio: ir ten, ir ten – Lietuvos kaimas, ir ten, ir ten – pastojusios ir nusižudžiusios merginos motyvas. Tik viena – provincialus pasakojimas apie provinciją, o kita – pasaulinio lygio pasakojimas su metafizine gaida. Miłoszas įrodė, kad tautinį lokalumą galima puikiai įrašyti į pasaulinę tradiciją ir net už tai gauti Nobelį.
O, jūsų manymu, ar esame pakankamai reflektavę savo santykį su tradicija ir istorija? Ar jūsų romanai plačiąja prasme nėra pastanga tai padaryti iš naujo, dar kartą, kitu žvilgsniu įsižiūrėti į praeitį?
Nepakankamai. Viena iš priežasčių: mūsų kolektyvinėje sąmonėje yra dar labai daug baltų istorijos dėmių, jos neišmanymo. Stinga apskritai istorinio savęs pačių apmąstymo, suvokimo, kad esame tik viena iš istorijos grandžių. Juk esame ir mūsų ankstesnės istorijos įvykių produktas – visos mūsų traumos, siekiai, kompleksai, svajonės turi savo šaknis praeityje.
Lygiai taip pat turime suvokti, kad ir mūsų šiandienos poelgiai, etiniai apsisprendimai, pergalės ir pralaimėjimai turės įtakos mūsų vaikų ateičiai. Galbūt dėl to mums kaip tautai kol kas labai sunkiai sekasi visos misijos, kuriose reikia įveikti mūsų pačių dabarties godumą, trumparegystę ir mąstyti ilgalaikėmis istorinėmis kategorijomis. Nesavanaudiškai auginti vaisius, kuriuos ragauti teks ne mums, o mūsų vaikams ir anūkams, – ar tai būtų investicijos į švietimą ar kultūrą, ar viešųjų parkų kūrimas miestuose, ar gamtos apsauga, ar ilgalaikiai geopolitiniai projektai.
O dėl mano pačios romanų ir pastangų... Manau, kiekviena karta turi savaip apmąstyti savo istoriją. Jei mano mokslinės žinios ir literatūriniai tekstai padėjo kiek apmąstyti ir prisiminti Lietuvos XVII–XVIII amžių, kitaip pamatyti Vilnių ir jo praeitį, prisijaukinti visa tai sąmonėje – tai ir būtų man didžiausias atlygis.
Pokalbio pabaigoje norisi klausti: kokias asociacijas ir emocijas jums sukelia žodžių junginys „Lietuva skaito“? Galbūt yra koks realus vaizdinys, kuris jums tai įkūnija?
Spontaniškai pirmas vaizdas, iškilęs mintyse, – tai knygnešio Jurgio Bielinio fotografija. Rūstus, gauruotas vyžotas barzdyla beprotiškai degančiomis akimis, su lazda ir kuprine, pilna knygų. Kai pristatinėjome Lietuvą Londono knygų mugėje, viena iš temų buvo knygnešiai. Jai iliustruoti spaudos pranešimuose buvo siūlomas toks prastokas medžio raižinėlis, pagal Zikaro skulptūrą, „Knygnešį“. Pasiūliau vietoje jo platinti šį Bielinio portretą. Lietuviškoji komanda truputį lyg gąstelėjo, neva – toks baisus, veik laukinis atvaizdas, ką apie mus pagalvos? Betgi pasiūliau pasakoti tikrąją istoriją, glūdinčią už šio portreto: kad iš tiesų tai buvo puikiai išsilavinęs žmogus, Rygos universiteto absolventas, mokėjęs keturias ar penkias kalbas, ir toji apgaulinga išvaizda jam padėjo kvailinti caro žandarus gabenant lietuviškas knygas. Kontrastas tarp Bielinio vidaus ir išorės ir yra tas pakerintis, nenugludintas žmogiškumas, tikrumas, esmė. Norėjau kalbėti apie tai, kad knygnešystė buvo visuotinis, visus sluoksnius apėmęs pasipriešinimo judėjimas ir Lietuvos žmonės aukojo gyvybes dėl galimybės skaityti ką nori ir savąja kalba. Viena pirmųjų lietuviškų knygų, kito knygnešio, Saliamono Banaičio išleista po spaudos draudimo panaikinimo, buvo Shakespeare’o Hamletas. Tai daug pasako apie lietuvių skaitymo kultūrą, literatūros poreikį, akiratį.
Manau, be knygnešystės, be lietuviškojo priešinimosi cenzūrai – nebūtų buvę ir laisvos Lietuvos. Todėl skaitymas – tai laisvė. Buvo ir bus. Skaitykime ir spausdinkime ir toliau, visa, ką norime, ir priešinkimės cenzūrai – kasdien ir visada.
Ačiū už pokalbį.