1973 metais Sietle smuikininko Davido Harringtono įkurtam kolektyvui „Kronos Quartet“ populiarumu negali prilygti joks kitas styginių kvartetas visame pasaulyje. Nuo pat veiklos pradžios klasikinės sudėties ansamblis ėmė rengti aistringus, neformalius pasirodymus, lyg norėdami prilygti roko ar džiazo grupėms.
Muzikantai – D. Harringtonas (smuikas), Johnas Sherba (smuikas), Hankas Duttas (altas) ir Sunny Jungin Yang (violončelė) – yra atsidavę šiuolaikinės muzikos, ypač amerikiečių minimalistų, atlikimui. Į savo koncertus jie taip pat įtraukia džiazo, roko, įvairių kraštų tradicinės muzikos kūrinius. Per daugiau nei keturis dešimtmečius jie yra surengę pasirodymus su tokiomis žvaigždėmis kaip Davidas Bowie, Tomas Waitsas, Paulas McCartney, Nelly Furtado.
Paskutinį kartą Vilniuje „Kronos Quartet“ koncertavo prieš dvylika metų. Šiandien jie atveža patį naujausią Phillipo Glasso 7-ąjį styginių kvartetą, Steve'o Reicho specialiai „Kronos“ dedikuotą kūrinį „Trigubas kvartetas“, Michaelio Gordno „Clouded Yellow“. „Kronos“ kvartetas taip pat sugros pasaulinio garso islandų grupės „Sigur Rós“ dainos „Flugufrelsarinn“ aranžuotę bei vienos originaliausių Niujorko menininkių, charizmatiškosios dainų kūrėjos ir atlikėjos Laurie Anderson kompoziciją „Flow“.
Prieš koncertą kalbėjomės su „Kronos“ kvarteto įkurėju D. Harringtonu.
– Pradėsiu nuo vištos ir kiaušinio dilemos. Kas įvyko pirmiau – jūs išgarsinote Amerikos kompozitorius, atlikdami jų kūrinius, ar avangardistai ir jų kūriniai išgarsino jus?
– Niekas, prie ko prisidėjo „Kronos“, neįvyko per vieną akimirką. Štai jau praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai, ir vis dar beriame sėklas į dirvą. Pirmasis kompozitorius, parašęs mums kūrinį, buvo Kenas Benshoofas. Po šitiek metų jo muzika vėl skamba 2003-aisiais mūsų inicijuotame projekte „50 for the Future“. Kenui dabar 83 metai.
Pirmajame kūrinyje „Travelling Music“ jis panaudojo folkloro dainos „Kisses Sweeter Than Wine“ motyvus. Naujausiame Keno kūrinyje jie vėl skamba. Tad laiko ratas apsisuko, ir jį užbaigti prireikė net 43 metų.
Kiekvienas „Kronos“ kūrinys prasideda nuo minties apie gyvenimą, muziką, kultūrą, meną, visuomenę. Ir nuo mėginimo atrasti juose didesnę vertę. Tokie dalykai neatsitinka per akimirką. O tie, kurie daromi greitai, pastebėjau – neišlieka. Nuo mažų dienų norėjau būti muzikantas. Dabar juo tapęs, niekur neskubu. Gali susidaryti įspūdis, kad mes gyvename labai greitai, nes vienu metu vyksta daug skirtingų dalykų. Tačiau kai užduotis aiški, niekur neskubu, nes žinau, kad jai atlikti skirsiu kiekvieną mielą dieną. Tik laikau ausis įtempęs. (Nusišypso.)
– Tad Johnas Adamsas, Steve‘as Reichas, Philipas Glassas jūsų orbitą pasiekė kiek vėliau?
– Na, pirmasis kompozitorius, su kuriuo dirbome, buvo J. Adamsas. Tada buvo 1978 metai. Panašiu laiku sutikome Terry Riley. Jis parašė mums 26 kūrinius. T. Riley muzika yra mūsų kvarteto kūrybos ašis. Neseniai su juo kalbėjausi, jis mums rašo dar vieną kūrinį.
– Ar tiesa, kad karjeros pradžioje vienus metus praleidote aklinai užsidarę įrašų studijoje?
– Turbūt tai tik pramanyta istorija. Kai 1977-aisiais persikėlėme į San Franciską, repetuodavome po 8 valandas per dieną. Stengėmės išmokti kuo daugiau konvencinės XX amžiaus muzikos – Charles‘io Iveso, Albano Bergo, Antono Weberno, Arnoldo Schoenbergo, Elliotto Carterio, Gyorgy Ligeti.
Laikas ėjo, ir vis daugiau kūrėjų pradėjo mums rašyti. Ši muzika man arčiausiai širdies. Ne dėl jos pačios, o greičiau dėl galimybės bendrauti su kompozitoriais – nekasdienių pokalbių, bendrų repeticijų. Ypač žavi išraiškos būdai, kuriais galima pateikti tą muziką. „Kronos“ kvartetas tarsi pats tampa kompozitoriumi.
– O ar kvarteto nariai patys nėra rašę kūrinių?
– Truputį buvome susivilioję. Vis dėlto programa, kuri šiandien bus atliekama Vilniuje, ar kūriniai, kurie prieš kelias dienas skambėjo Reikjavike, tam tikru požiūriu yra mūsų pačių kompozicijos.
Žvelgiame į visą mums žinomą muziką ir stengiamės ją paversti bendra patirtimi. Mūsų koncertų programos klausytojui suteikia progą keliauti per pasaulį, kurį šiuo metu žinome, patiriame mes patys.
– Kartu muzikuojate jau beveik keturis dešimtmečius. Taip ilgai gyvuojančių grupių itin reta. Ar vis dar išliekate draugais, ar esate tik kūrybos partneriai? Ir koks psichologinis klimatas kvarteto viduje?
– Klimatas kvartete... Žinote, jaučiuosi kaip šiltnamyje. Nepaprastai branginu mūsų repeticijų akimirkas. Violončelininkė Sunny Young į „Kronos“ kvartetą įsiliejo prieš trejus su puse metų. Ji girdi muziką kitaip ir mus moko jos kitaip klausytis.
Tai, kuo dabar pajėgus kvartetas, yra visų veiklos dešimtmečių pasekmė. Jaučiamės itin pakiliai. Kasdien mokomės ką nors nauja. Mokomės būti vienu kolektyvu. Patiriame daugiau džiaugsmo nei kada nors anksčiau.
Ir ta muzikos įvairovė, kurią galime atlikti, kiekvieną mūsų pasirodymą paverčia švente. Manau, tai – gera, teisinga ir gražu.
– Paklausiu keistoko dalyko: ar geležinė uždanga turėjo kokios nors įtakos jūsų repertuarui? Tiksliau, jos griūtis. Juk Alfredą Schnittke, Arvo Partą, Pėterį Vaską grojote dar esant Sovietų Sąjungai.
– A. Schnittke pirmą kartą sutikau devintojo dešimtmečio pradžioje Varšuvoje. Jis pusryčiavo viešbučio restoranėlyje. Prisistačiau jam. Tada dar nebuvome prisilietę prie jo kūrybos, galima sakyti, visai jos nežinojau. Įspūdis buvo nepakartojamas. Jis vienintelis iš mano sutiktų kompozitorių, kurių aura tiesiog švytėjo.
Prisimenu pirmuosius „Kronos“ pasirodymus Rytų Europoje. Mums, amerikiečiams, buvo nelengva sužinoti ką nors daugiau apie sovietinio bloko muziką. Bet pamažu atsiskleidė neįtikėtina Istváno Mártos, Henryko Goreckio, P. Vasko, Sofijos Gubaidulinos kūryba. „Kronos“ kvartetui irgi nelengva išgyventi Amerikos visuomenėje. Tačiau tai jokiu būdu neprilygsta patirtims, kokių įgijo šiame regione gyvenę muzikos kūrėjai. Jų gyvenimo istorijos, ištvermė, stiprybė mane ir visą „Kronos“ kolektyvą labai įkvepia.
– Ar niekada į jūsų akis nebuvo kritusi kurio nors lietuvių kompozitoriaus ar kompozitorės kūryba?
– Žinoti apie kiekvieną neįmanoma. Mes matome tik patį paviršių. Gal per kelias Vilniuje praleistas dienas pavyks sutikti daugiau jūsų kūrėjų. Man muzika visų pirma prasideda nuo susitikimo, pokalbio.
– Kodėl kažkada nusprendėte rengti bendrus projektus su roko žvaigždėmis, atlikti jų aranžuotes?
– Toks sumanymas kilo dėl konkrečių priežasčių. Devintojo dešimtmečio pradžioje JAV buvo jaučiama baimė, kad nebeliks daugelio orkestrų, subankrutuos. Kultūra buvo ties visiško žlugimo riba. Orkestrams išgyventi buvo nepaprastai sunku.
Tada pamaniau sau: „Dar niekada nesu grojęs Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“! Tai siaubinga, ką man daryti?!“ Paprašiau bičiulio kompozitoriaus Johno Geisto, kad jis aranžuotų „Šventąjį pavasarį“ kvartetui ir fortepijonui. Pirmasis pasirodymas įvyko „Mills College“, kur pirmą kartą sutikome T. Riley. Repetavome ir staiga suvokiau, kad nežinau, ką reikės atlikti bisui. Ir į galvą atėjo Jimmy Hendrixo „Purple Haze“. Štai tokia istorija.
Laikas ėjo. S. Reichas parašė „Different Trains“ (už šį įrašą 2004 metais „Kronos“ pelnė „Grammy“ apdovanojimą), pradėjome koncertuoti didelėse koncertų salėse, pasikvietėme garso režisierių, pritaisėme specialią įrangą prie violončelės ir smuiko.
Pamaniau, jei galime padaryti taip, padarykime dar kitaip. Pačioje devintojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Sigur Ros“. Pamaniau, koks nuostabus kvartetas. Susitikome. Pradėjome groti jų muziką. Viskas vyko organiškai. 1992 išleidome albumą „Pieces of Africa“. Apie tokį garsą ir muzikos jausmingumą svajojau nuo 14 metų. Ką gi, užtruko net tris dešimtmečius... Kaip jau minėjau, tokie dalykai pareikalauja daug laiko.
Kita vertus, apie „Kronos“ kvartetą visada mąsčiau kaip apie muzikos grupę. Devintąjį dešimtmetį grojome su „Modern Jazz Quartet“. Jie jau turėjo 40 metų scenos patirtį, o mes tik pradėjome įsibėgėti. Tai buvo nuostabi patirtis, kuri daug ko išmokė.
Styginių kvartetas yra nepaprastai lanksti muzikavimo forma. Jis gali atskleisti pačių įvairiausių kultūrų muziką, perspektyvas, požiūrius. Kai išgirstu ką nors, kas užgauna mano muzikinius pojūčius, beveik neturiu pasirinkimo – privalau tai atlikti. Jokių dvejonių!
– Šitiek metų praleidote keliaudami ir koncertuodami, dirbdami studijoje. Iš esmės gyvenate Muzikos planetoje ir tik retkarčiais sugrįžtate į realybę...
– Ko gero, nutuokiu, ką norite pasakyti. Muzika yra nepaprasta materija, kurią sukūrė žmonija. Nuo vaikystės apie tai svarsčiau. Sakyčiau, ji yra ta trintis tarp mūsų ir likusio pasaulio. Galbūt taip manau todėl, kad esu smuikininkas, nuolat girdintis stryko ir stygų trintį. Kartais ji būna nepaprastai skausminga, o kartais – raminanti ir nuostabi.
Juk nė vienas negalime muzikos pasisavinti. Man būtų baisu, jei kas nors žinotų jos paslaptį. Kai paskutinį kartą mačiausi su kompozitoriumi Henryku Goreckiu, jis sakė: „Tikiuosi vieną dieną suprasiu, kas muzika yra“. Ką gi, nei jis, nei jūs, nei aš, nei kas nors kitas to nežinome. Klausimas atviras. Belieka tik groti ir tikėtis, kad kada nors paaiškės.