Įkurti Lietuvos sostinėje tokių iškilių pasaulio muziejų filialą būtų tikrai neįkainojamas kultūros politikos uždavinys, o tokios idėjos sužlugdymas galėtų būti tapatinamas beveik su nusikaltimu.
Tačiau sąmoningų tokios idėjos žlugdytojų tikriausiai nė nebuvo.
Tokiais žlugdytojais juolab nereikėtų laikyti 4 žymių Lietuvos architektų (V.Brėdikio, V.Dičiaus, J.Šeiboko, K. Pempės), 7 dailės profesorių, nacionalinės premijos laureatų ( A Ambraziūno, V. Antanavičiaus, R. Dichavičiaus, A. Kmieliausko, B. Leonavičiaus, A. Stasiulevičiaus, D. Matulaitės) ir daugelio kitų meno kūrėjų viešųjų laiškų ir pareiškimų, kuriuose buvo reiškiamas susirūpinimas, ar tas projektas nebus įgyvendinamas Lietuvos kultūros sąskaita.
Išsyk privalu pastebėti, kad šį projektą labiausiai sukompromitavo ne išoriniai kritikai, o patys jo kūrėjai. Pastudijavus pagrindinę išviešintą medžiagą, aiškiai matyti, kad tai buvo tik nepasisekęs bandymas pergudrauti Lietuvos kultūrinę visuomenę bei pačią valstybę.
Jeigu tokio projekto būtų ėmęsi civilizuoti žmonės, pirmiausia jie būtų turėję debatais ar specialiomis apklausomis išsiaiškinti ar tarpusavyje susitarti bent dėl trijų elementarių dalykų: (1) kokioms vertybėms saugoti ir eksponuoti yra svarbus muziejus? (2) koks būtinas pastatas bei jo erdvės tokio muziejaus sukūrimui? ir (3) kaip bus surenkamos lėšos jo išlaikymui?
Užuot nuosekliai apgalvojus demokratinį tokių problemų sprendimą, buvo įgyvendinamas absoliučią Vilniaus savivaldybės protekciją gavusios žmonių grupelės susitarimas. Vilniaus savivaldybės įsteigtas J. Meko vizualiųjų menų centras pamėgino valstybės sąskaita po Gugenheimo ir Ermitažo priedanga įkurti nuosavą muziejų. “Ermitažo naujienos” tada tiesiai rašė, kad šio menų centro rinkinį sudaro dviejų Lietuvos avangardistų Jono Meko ir “Džordžo Makiūno” [Jurgio Mačiūno].darbai. Pirmasis čia pavadintas “žymiu avangardistiniu kinematografistų, o antrasis – fluksus impresarijumi ir “pirmininku”. Ypač keistai situacija atrodė dėl to, kad žmonės iš žiniasklaidos jau žinojo, jog už radikaliai kontrkultūrinius darbus J. Meko centras savivaldybės lėšomis jau buvo užmokėjęs p. Mekui 5 milijonus litų (spaudoje buvo minimi ir 12 mln), uždirbtų daugiau ar mažiau kultūrinėmis visuomenės pastangomis. O jų abiejų darbai kaip tik ir sudarysią “būsimo Ermitažo-Gugenheimo muziejaus pagrindą”. Prie šios sumos dar pridedama muziejaus statinio kaina, kuri iš pradžių įvertinta 260 mln., o vėliau sumažinta iki 120-180 mln. litų.
O sancta simplicitas: su tokiu “media-artu” Centras svajojo Vilnių padaryti “vienu iš pasaulinių kultūros centrų”! Tokie pareiškimai “padarė nepaprastą įspūdį” net Gugenhaimo fondo direktoriui Th. Krensui, gerai žinojusiam, kad kultūrinei Gugenheimo muziejaus reputacijai palaikyti ir publikai privilioti neužtenka net visų 20 a. moderniojo meno šedevrų su turtingais Kandinskio, Šagalo, Arpo, Klee, Sezano, Sera, Van Gogo, Gogeno, Pikaso, Džakomečio, Ruso, Miro, Ležė, Delonė ir kitų panašaus svorio kūrėjų rinkiniais. Todėl ilgainiui net jam teko imtis visas istorines epochas apimančių teminių parodų organizavimo: “Afrika: kontinento menas”, “Kinija: penki tūkstantmečiai”, “Rusija”, “240 šedevrų: nuo ikinų iki socialistinio meno”, “Actekų imperija” ir t.t.
Mėgino gudrauti ir Menų centro žmonės. Kad būtų bent kiek padidintas dviejų lietuvių avantgardistų svoris, prie jų eksponatų dar buvo prijungtas ir litvakų meno ir informacijos centras. Iš viso pagal projektą buvo numatytos 2 galerijos pagrindinei kolekcijai, litvakų meno ir informacijos centras, Ermitažo galerija, medijų centras ir 2 kino salės.
Kuriant šį planą, buvo mėginama pakartoti ypatingą “Bilbao architektūrinį efektą”, išskiriantį šį Ispanijos miestą iš kitų vien tuo, jog per metus jo muziejų aplanko apie 1 mln. turistų. Bandydamas sekti šiuo pavyzdžiu, Menų centras pasikvietė tris garsius architektus - D. Libeskind (JAV), Massimiliano Fuksas (Italija), Z. Hadid (Anglija), - kad šie parengtų pirminius numatomo muziejaus projektus. Sudaryta instituciškai solidi komisija (M. Piotrovskis – Ermitažo direktorius, Thomas Krens – Gugenheimo fondo direktorius, P. Schmal – Vokietijos architektūros muziejaus direktorius, G. Kirkilas – Lietuvos Premjeras, J. Imbrasas – Vilniaus meras, G. Čaikauskas – Lietuvos arcitektų sąjungos pirmininko pavaduotojas) atrinko Hadid projektą. Nors šis prokektas buvęs gana panašus į kitus jos projektus, tai nesumažino Meko centro susižavėjimo. Tikslas atrodė jau ranka pasiekiamas...
Iš tikrųjų jau kai kas važiuoja į Bilbao pažiūrėti muziejaus architektūros, kad jos aplinkoje praleistų bent vieną dieną. Bet šio muziejaus autorius yra Frank Gehry, o ne Z. Hadid, kurios darbams specialistai prikiša ryškų kartojimąsi. Bet mūsų architektų bei meno kūrėjų nepasitenkinimas, išreikštas laiškais į redakcijas, valdžių įstaigas, kilo ne dėl to. Meno kūrėjai nesupranta taip šališkai ir tendencingai, gal ambicingai, bet neatsakingai parengto projekto vertės ir susidarančių išlaidų prasmingumo. Jiems rūpi, kad kultūriniais motyvais nupirktas kontrkultūrinis fluksus vėl nebūtų pakartotinai užkraunamas ant šalies mokesčių mokėtojų pečių.
Ir apskritai nuovoka, kad tokių žymių muziejų filialą bus galima išlaikyti gana varganais kontrkultūriniais “gundymais”, atrodo labai naiviai. Susidaro įspūdis, kad iniciatyvos autoriai nežino, jog paskutiniais metais net garsiausiuose pasaulio muziejuose lankomumas sumažėjo apie 20 proc.
Ypač sunkiai sekasi moderniojo meno muziejams. Kad jie galėtų išsilaikyti, dabar Europos muziejams reikėtų kasmet sulaukti mažiausiai po 300 tūkstančių lankytojų. Didelių sunkumų iškilo ir pačiam Gugenheimui. Jau užsidarė nepalyginamai apdairiau ir solidžiau įsteigtas Berlyno filialas, sustabdyti filialų steigimo darbai Meksikoje, Helsinkyje. Po 7 metų veiklos užsidarė daug vilčių teikęs filialas Les Vegas, į kurį kasmet atvyksta net po 36 milijonus žmonių.
Norime tikėtis, kad talkinant atsakingiausiai Lietuvos žiniasklaidai, valstybė galų gale atgaus realybės nuovoką ir išmoks atsargiau reaguoti į grynas pinigų siurbimo kloakas bei fantastinius projektus, į kuriuos vieni klimpsta dėl to, kad prastai orientuojas esamoje kultūros būklėje, o kiti – turėdami gana savanaudiškų tikslų. Negi mums neužteko Lietuvos įvaizdžio projektuotojų, VEKS’o ir kitų panašaus pobūdžio pamokų?
Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus.