Šiomis temomis Regioninių kultūros tarybų forume kalbėjosi Tauragės apskrities RKT pirmininkė Lina Lukošienė, Kauno apskrities RKT pirmininkės pavaduotojas, Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas, Panevėžio RKT pirmininkas Remigijus Vilys, Klaipėdos apskrities RKT pirmininkė Vilma Griškevičienė, Vilniaus apskrities RKT narė Oksana Judakova. Moderavo dr. Rimvydas Laužikas.
Kultūra regionuose – vis dar priešiname miestą ir kaimą?
Diskusijos moderatorius Rimvydas Laužikas teigė, kad regiono idėja Lietuvoje kyla iš XIX a. tapatumo, kai buvo priešinamas miestas ir kaimas. Tačiau dabartiniais laikais kylantis supriešinimas tarp kultūros didžiuosiuose mistuose ir likusioje Lietuvoje atrodo keistai. Juk neturime didžiulių miestų (megapolių), o ir atstumai iš regiono iki artimiausio miesto nėra dideli. R. Laužikas pabrėžė, kad regionai ir jų kultūra turi savo savitumą, tačiau tada turėtume matyti miestus kaip integralias jų dalis, nes „po-vokiškas Klaipėdos regionas skiriasi nuo daugiakultūrio Vilniaus regiono, o šiaurinis pakraštys su pa-latviu – nuo Suvalkijos“.
Diskusijoje dalyvavęs Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas minėjo, kad žvelgiant iš regionų perspektyvos egzistuoja priešprieša tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos, nes „Vilnius yra didesnių galimybių miestas, viskas koncentruota, greičiau prieinama. O gyvenimas Vilniuje verčia būti budresniam ir aktyvesniam konkurencijos atžvilgiu dėl to regionas šiek tiek atsilieka ir lieka toks antrarūšis.“
Tauragės apskrities RKT pirmininkė Lina Lukošienė pabrėžė, kad regioniškumas gali būti labai platus ir pasireikšti kiekviename miestelyje, nes „jei leisim pasijusti svarbiu ir savotiškai vieno kaimo regionu, galim sulaukti labai gražių iniciatyvų“.
Klaipėdos apskrities RKT pirmininkė Vilma Griškevičienė teigė, kad kalbant apie regioninį tapatumą turime dermę – etnografinio regiono ir teritorinio vieneto – „tai turi šarmo ir projektuose galima varijuoti išskirtinumais“. O Panevėžio apskrities RKT pirmininkas Remigijus Vilys džiaugėsi, kad Tolygios kultūrinės raidos idėja suteikė pasitikėjimo mažiau projektų teikusioms savivaldybėms pradėti ieškoti tapatumo, savo krašto garsių žmonių ir unikalesnių renginių.
Iššūkiai derinant kultūros tradicijas ir naujoves
R. Vilys iškėlė klausimą apie tai, kaip suderinti tradicinę kultūrą ir įnešti naujovių. Jis pastebėjo, kad sunku įvertinti, ar daugybę metų vykstantys renginiai yra geras ar blogas dalykas. Tačiau akcentavo, kad būtina diskusija apie tai, „kiek naujo ar tradicijų mums reikia. Mums kaip aukštaičiams svarbu sutartinės, tautinis rūbas, bet nesakom, kad mums nereikia iphone‘ų, nenorim būti matomi pasaulyje.“
Z. Kalesinskas akcentavo, kad regionų kultūros ir meno auginimui svarbus bendradarbiavimas, dialogas tarp profesionalų ir bendruomenių: „Kauno ir Kauno rajono Europos kultūros sostinė puikiai parodė kaip aukštoji kultūra sėkmingai importuojama į seniūnijas, atskirus kaimus ir išjudina visą bendruomenę, kuri pakyla neprarasdama savo savasties. Svarbu, kad meno profesionalai išvažiuotų iš didelių miestų į mažesnius ir dalintųsi savo patirtimi.“ Kalesinskui pritarė ir Griškevičienė teigusi, kad svarbiausia „nepriešinti mėgėjų meno ir profesionalaus, biudžetinio sektoriaus su nevyriausybiniu“, o kultūros institucijoms ir nevyriausybiniam sektoriui būtų sunku įgyvendinti įvairias idėjas be profesionalių menininkų pagalbos.
L. Lukošienė minėjo, kad vertinant regionų kultūros ir meno paraiškas išryškėjo dvi tendencijos: tradicinių renginių ir naujų idėjų: „Žodis „tradicinis“, nors ir būna parašytas paprastu šriftu, bet uždėtas kryžius, kad jo nefinansuoti negalima, gali nė neskaityti ir iškart rašyti 100 balų. Tačiau egzistuoja ir kitas tipas, kai nuo pat pirmų sakinių matai, kad pareiškėjas dega savo idėja, prisifantazavęs nerealių dalykų, skaitai ir tame renginyje gyveni“. Ji teigė, kad kultūros savitumas galėtų atsirasti finansuojant tęstinius, bent 3 metų projektus.
O. Judakova pastebėjo, kad neretai paraiškose nurodytos etnokultūros veiklos būna trafaretinės, paviršinės, o norisi gilesnių, labiau įtraukiančių veiklų: „Įsivaizduoji mokinius, kurie mokykloje praeina tuos pačius vaško liejimus, kiaušinių dažymus ir tada jie kviečiami į biblioteką ar kultūros centrą ir vėl čia vyksta vaško liejimai ir kiaušinių dažymai.“
Laužikas akcentavo, kad finansuojant regionų kultūros projektus labai trūksta paraiškų ir idėjų, kurios ne tik komunikuotų, bet ir realiai palaikytų nematerialią tradiciją, kad žmones įsitrauktų ne būdami žiūrovais, bet taptų realiais tradicijos tęsėjais. Jam pritarė ir Kalesinskas minėdamas, kad trūksta galinčių mokyti unikalių dalykų, o vienodos veiklos skirtinguose Lietuvos regionuose egzistuoja ir dėl to, kad šitaip lengviau gauti finansavimą.
Griškevičienė pateikė Klaipėdos apskrities sėkmės istoriją, kai Tolygios kultūrinės raidos programos paskatintos susibūrė 7 savivaldybės ir drauge įgyvendina projektą „Vėtrungių kelias“. Jo metu išryškinti svarbiausi paveldo objektai, surinkti įvairūs archyviniai duomenys, unikaliausi etninės kultūros akcentai ir formuojamas kultūros kelias „Vėtrungių kelias, kuris tampa etnografinio Mažosios Lietuvos regiono vizitine kortele“.
Kokybės poreikis – ar vietinis krašto muziejus turi tapti naujuoju Luvru?
Laužikas pabrėžė, kad kokybę aukštojoje kultūroje yra lengviau suprasti, nes veikiama viso pasaulio kultūros kontekste: „Nėra kažkokios specifinės, kitokios „lietuviškos“ muziejininkystės ar operos kokybės kaip pasaulyje ar Europoje“. Tačiau kalbant apie regioninę kultūrą „sunku tikėtis, kad regioninis muziejus išlaikys tokią pačią kokybę kaip Luvre, o regioninis kolektyvas bus tokios pačios kokybės kaip nacionalinė opera, nes jų funkcija ir veikimo tikslas yra kitokie“.
Kalesinskas pritarė, kad kalbant apie muziejus regionuose lengva „paskęsti savo sultyse, nes kiek kartų eisime žiūrėti to paties daikto ar klausytis tos pačios istorijos“. Tačiau jis pabrėžė, kad svarbiausia muziejaus eksponavimo kokybė, nenusileidžianti geriausiems nacionaliniams ar pasaulio muziejams.
Vilys akcentavo regionų kultūros ir meno organizacijų parašytų projektų kokybės aspektą, „kaip jaučiasi patys atlikėjai, kokios sąlygos sudaromos“. Jis teigė, kad atėjo laikas ir pačioms Regioninių kultūrų taryboms nebijoti būti nepatogioms vertinant paraiškas, „nebebijoti sakyti, kad ne viskas, kas yra tradiciška yra gerai, nes tradicijai irgi turi būti taikomi kokybės reikalavimai“.