Galerijos atsidūrė keistoje situacijoje
Galerijos „Vartai“ vadovė Toma Monginė taip pat stoja į visų kultūros institucijų pusę, kurios garsiai pasisako apie tai, jog jau atėjo laikas švelninti karantino sąlygas. Ji atkreipė dėmesį ir į kitą aspektą – šią savaitę leista dirbti nedidelėms parduotuvėms, o galerijos kaip objektas – mišrios institucijos.
„Priešingai nei muziejai, galerijos rengia ne tik parodas, jos vykdo ir komercinę veiklą – kūrinių pardavimus. Mums svarbu ne tik atsiverti, organizuoti parodas, kurti meninę, vizualinę vertę, bet ir priimti lankytoją, kad galėtume vykdyti šiuolaikinio meno kūrinių pardavimus, sklaidą“, – aiškino T. Monginė.
Anot jos, galerijos atsidūrė keistoje situacijoje. „Jeigu leidžiama atsidaryti prekybos vietoms, kurios turi atskirus įėjimus ir gali priimti vieną ar du lankytojus, mes sąlyginai lygiai taip pat veikiantis juridinis verslo vienetas, kuris turi rūpintis kūrinių pardavimais. Mes netenkame ne tik lankytojo, kuriam svarbu pajusti emocinę, kultūrinę naudą, bet ir kliento. Meno kūrinių pardavimas dažniausiai nevyksta be gyvo pamatymo. Gyvas santykis, papasakojimas apie kūrinį, menininką, mastelio suvokimas – būtinas. Juolab, kad galime užtikrinti saugią erdvę pamatyti kūrinius, ekspoziciją“, – apie galerijų veiklos specifiką kalbėjo pašnekovė.
T. Monginės pastebėjimu, priimant karantino švelninimo sprendimus turėtų būti atsižvelgiama į bendrus kultūros įstaigų lankytojų skaičius – ne tik karantininėmis sąlygomis. „Tai mažas skaičius, kurį paprasta valdyti, todėl reiktų atsižvelgti į specifiką – teatrams vienaip, muziejams, galerijoms – kitaip. Turi būti atskiras dėmesys. Žiūrėjimas į Vokietijos pavyzdį, kuri neatidarė savo valstybinių kultūros institucijų – nėra sektinas. Daugelis šalių elgiasi visai kitaip – nėra niekas pasakęs, kad tas modelis teisingas. Tiesiog nesuprantama, kodėl nėra žiūrima į bendrą situaciją, statistiką“, – stebėjosi ji.
Nors ketvirtadienį numatytas kultūrininkų susitikimas su ministru Simonu Kairiu, o kitą savaitę, anot ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės, gerų žinių galėtų sulaukti ir vis dar uždarytas kultūros sektorius, T. Monginė sakė, kad nuotaikos kol kas nekokios – kantrybės taurė perpildyta.
„Panašu, kad jos agresyvėja – natūralu, ir taip kultūros laukui nebuvo lengva išgyventi. Viena vertus, žmonės nori veiklos, atiduoti duoklę visuomenei, vykdyti misiją – kitas momentas – jie turi iš kažko išgyventi“, – pažymėjo ji.
T. Monginė žvelgė iš privačių galerijų perspektyvos: visai komandai turi būti uždirbami atlyginimai, mokami mokesčiai: „Turime generuoti pardavimus, kviesti klientus. Kai negali to padaryti – nuotaika nėra pozityvi. Panašu, kad jau atėjo metas karantino režimui laisvėti – skaičiai tiesiog pribrendo pokyčiams. Nuotaikos įtemptos – visi esame laukimo būsenoje, kuri yra užsitęsusi. Tai susiję ir su finansais, kiekvienas sraigtelis kultūros lauke susijęs. Nukenčia projektai, sustojusi kūrybinė veikla, didžiulė virtinė grandininių procesų“, – su situacijos rimtumu pažindino galerijos „Vartai“ vadovė.
Ji pripažino, kad į kiekvienos institucijos norus galbūt ir nėra įmanoma įsigilinti – verta atsižvelgti į atskirus klasterius, skirtingo pobūdžio veiklos turėtų būti atskirai apsvarstomos. „Reiktų bandyti diferencijuoti skirtingai veikiančias kultūros institucijas, visų vaidmenys, funkcijos ir pajėgumai – skirtingi valdant srautus. Pasakymas „kultūros institucijos“ – tai abstrakti sąvoka, kuri negali apspręsti visų veiklų gyvenimo šiuo laikotarpiu“, – kalbėjo T. Monginė.
Jaučiasi pasiruošę priimti žmones
Lietuvos muziejų asociacijos vadovas Raimundas Balza tikino, kad muziejininkai yra pasiruošę priimti lankytojus, kad ir nuo šiandien: „Žinome savo erdves, parodines sales, galime kontroliuoti lankytojų srautus, turime pakankamai saugos priemonių. Dabar viskas priklauso nuo sprendimų.“
R. Balza rėmėsi pavyzdžiais Europoje, kur muziejai jau funkcionuoja. „Tas funkcionavimas ribotas, nevyksta parodų atidarymai, masiniai renginiai. Galime išvengti žmonių sankaupos, kol nepagerės situacija, reguliuoti lankytojų skaičius, – tikino jis. – Laukiame bendrų statistinių skaičių. Pokalbis su ministru įvyks penktadienį – jo paklausime apie tai, išgirsime ką jis siūlo, kokie politiniai sprendimai.“
Atlaisvinant pirmojo karantino sąlygas, muziejai buvo vieni pirmųjų įstaigų po užsidarymo atvėrusių duris.
„Kažkas panašaus turi įvykti ir dabar. Planas planui nelygus, visi suprantame puikiai, žiūrime į sergamumo kreivę, į kurią pusę ji juda. Kaip muziejininkai, esame išdėstę savo nuomonę, kreipėmės į valdžios institucijas. Tačiau mes laukiame pagerėjimo, nesiverčiame per galvą. Taip, kultūros institucijos ypač svarbios psichologiniam visuomenės klimatui pagerinti. Žmonės suirzę, pikti, o kultūrininkų veikla būtent ir yra – nukreipti tas mintis, padėti atitrūkti nuo kasdienybės“, – į kultūros sektoriaus nepamainomumą atkreipė dėmesį R. Balza.
Jis neginčijo – susirgimų skaičiai dideli, tad sprendimai, kurie buvo daromi – suprantami: „Dabar artėja kitas laikas – esame pasiruošę priimti žmones, užtikrinti jų saugumą. Nesitikime, kad plūs šimtais tūkstančių ar stovės eilėse – ne, to nebus. Bet tiems, kurie nori ir gali, supranta to naudą, karantino sąlygoms laisvėjant turi atsirasti galimybė. Reikia puoselėti ne tik fizinį grožį, bet ir dvasinį. Psichologinės atgaivos mums gali suteikti kultūra, menas, galerijos, parodos.“
Visiškai suprantama, anot R. Balzos, kad sąlygos nebus visiškai atlaisvintos. „Galės, matyt, lankytis šeimos nariai, ar kaip dabar madinga sakyti, keli namų ūkiai... Veiklų muziejuje turime įvairių – dabar jas vykdome virtualiai. Vyksta edukacinės programos, užsiėmimai, bet kiek galima per tą kompiuterį – norisi gyvo bendravimo“, – tikino jis.
Kultūringai keldami probleminius klausimus pakiša sau koją
Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė sakė klausiusis komentaro apie šią savaitę atidaromų bažnyčių svarbą dvasinei savijautai gerinti.
„Mano bažnyčia yra kultūros įstaigos, kai noriu pabūti su savimi, einu į muziejų ar galeriją, kai noriu jaustis vienos ar kitos bendruomenės dalimi – einu į teatrą ar koncertą“, – pažymėjo ji.
Apie kultūros svarbą visuomenės savijautai, kaip sakė G. Masteikaitė, nėra ko kalbėti, tik dėl jos per šiuos metus pasaulis neišprotėjo.
„Padaryti namų darbai, turime begalės tyrimų rezultatus ir argumentus, kokiomis sąlygomis ir kaip galima vykdyti veiklą. Praktinių pavyzdžių toli ieškoti taip pat nereikia – Estija rodo lyderystę, palikdama kultūros įstaigas dirbti viso antro karantino metu“, – teigė ji.
Dabartinė situacija su vis dar uždarytais muziejais ir galerijomis, G. Masteikaitės manymu, patvirtina puikiai žinomą faktą – kultūra nebuvo ir nėra prioritetas. O juk būtent kultūros įstaigos, anot jos, padėtų sutaupyti ne vieną milijoną gydant visuomenę ateityje.
„Deja, šį kartą kultūros bendruomenės kultūringumas ir kiša jai didžiausią koją. Stengdamiesi probleminius klausimus kelti kultūringai, nesinaudojant verslo sektoriaus modeliais ar jų turimais lobistais, kultūros bendruomenė patiria didžiausią pralaimėjimą. Labai tikiuosi, kad jau šią savaitę bus prabusta iš letarginio miego ir pasinaudota visomis saugiomis priemonėmis, mažinant visuomenėje tvyrantį stresą, įtampas. Viena efektyviausų ir saugiausių priemonių – muziejų bei galerijų atvėrimas, kuris, tikiuosi, atidarys duris platesniam kitų kultūros įstaigų prieinamumui“, – vylėsi ji.
Bažnyčios atveria duris, o teatro šventovė lieka uždaryta
Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) direktorius Martynas Budraitis pripažino, kad karantino tematika – skaudi.
„Kaip žinia, kol kas negalime net tik rodyti spektaklių (apie tai net nekalbama), bet ir repetuoti įprastai. Neturime tokios galimybės... Kai matai atveriamas bažnyčias, kyla pagrįstas klausimas ir nesupratimas, kodėl negali veikti teatrai?“, – klausimą kėlė jis ir pridūrė, kad teatrai daug patikimiau gali užtikrinti reikiamus saugumo reikalavimus.
Anot LNDT direktoriaus, šios pamokos išmoktos per tą trumpą laiką, kai galėjo rodyti spektaklius.
„Tiesą pasakius, keistas įspūdis, bažnyčia atsidaro, o mūsų bažnyčia kažkodėl lieka uždaryta... Tai yra mūsų šventovė, praktiškai tokie patys ritualai, tik kitokia forma – yra scena, aktoriai, žiūrovai. Tik skirtumas tas, mes galime daug efektyviau sukontroliuoti: ir bilietai parduodami, ir vieta aiški, aišku, kas bilietą nusipirko. „Korona stop“ programėlė iškart rodytų, kada buvo kontaktas. Nematau logiško paaiškinimo, kuo mes skiriamės“, – niūrokomis nuotaikomis dalijosi pašnekovas.
M. Budraitis palaikytų mintį, kad reikia nebijoti pabandyti atidaryti kultūros įstaigų, kad ir kuriam laikui, pažiūrėti, kaip visa tai vyksta, koks efektas. „Jeigu iš tikrųjų, dėl teatro atidarymo staiga pakiltų atvejų skaičius, būtų galima juos vėl kažkaip mažinti, o ne viską laikyti prispaustą“, – ieškojo išeičių jis.
Kol kas teatralai repetuoja „Zoom“ platformoje. „Tikimės, kad nuo kovo mėnesio sąlygos šiek tiek lengvės ir laikydamiesi visų apsaugos priemonių pradėsime bent jau planuoti, gyvai repetuoti“, – vylėsi teatro direktorius.
Nors LNDT yra biudžetinė įstaiga, turinti darbo užmokesčio fondą, kūrėjų situacija, anot M. Budraičio, visai kitokia: „Kūrėjai atsidūrė psichologiškai sunkioje situacijoje. Yra sumanymai ir planai, laukiama atvykstant režisierių iš užsienio. Turi vykti kastingai, suplanuotos premjerų datos... Ta nežinia yra pats sunkiausias dalykas. Mūsų meno sritis išskirtinė tuo, kad kolektyvinė – vienas aktorius ar režisierius užsidaręs studijoje prie drobės negali dirbti – spalvos ir teptukai yra aktoriai, didžiulis techninis personalas.“
Požiūris, kad kultūrai skirta paskutinė vieta, M. Budraičio pastebėjimu, itin juntama, bent jau žvelgiant į artimiausius kaimynus.
„Lenkija nusprendė padaryti eksperimentą, nuo vasario 20 d. leis 50 proc. užpildymą teatrų salėse, užtat sporto klubų – jie neskuba atidaryt. Nesakau, kad nereikia, bet prioritetai matosi kiti. Tas pats ir su skiepijimu – sportininkai, olimpiadų dalyviai skiepijami prioriteto tvarka, o kiek gi čia tų mūsų menininkų, kurie dirba kolektyviniame kūrybos procese – galbūt kokie pora tūkstančių. Gal galima irgi paskiepyti? Galėtume jaustis laisviau“, – idėjomis dalijosi pašnekovas.
M. Budraitis pabrėžė, kad kultūrininkų kalbos nėra noras konfrontuoti – svarbu būti išgirstiems: „Ar tikrai nepagerintų mūsų piliečių psichologinės situacijos, jei jie turėtų galimybę ateiti į kiną, teatrą – ar tai nėra svarbu, apie tai nereikia galvoti? Suprantu, didelė atsakomybė, baimė, kad neišaugtų atvejų skaičius – visgi ši kultūros sritis yra suvaldoma, žmonės, dirbantys kultūros sektoriuje atsakingi, į savo darbą žiūri rimtai. Su valdžios atstovais yra kalbamasi, organizuojami susitikimai, tik ar esame girdimi – kol kas negaliu pasakyti. Na, artimiausiu metu turėtumėm būt išgirsti.“