Kultūrininkus neramina gandai apie ketinimus Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją pervadinti Jono Meko vardu: tai būtų nesusipratimas

Socialiniuose tinkluose sklinda informacija, kad Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją siūloma pervadinti Jono Meko vardu. Literatūrologas, profesorius Paulius V. Subačius sakė, kad toks sprendimas būtų visiškas nesusipratimas, netinkama laikysena. „Net jeigu būtų nuspręsta nušalinti pavadinimą, jo atsisakyti – būtinai po to turėtų būti pauzė. Vieną dieną paminklą nugriauti aikštėje, o kitą – atitempti kitokią alternatyvą į tą pačią vietą? Kalbama apie „politikų atšalimą“, kultūroje – tai ypač svarbu.“ Eseistą, mokytoją Vytautą Toleikį taip pat nustebino nugirsta žinia, anot jo, klausimų čia kyla daug, tai esą „ydinga praktika, kad kultūros atminties klausimus ėmėsi spręsti tik politikai arba interesų grupelės.“ Uždavus klausimą savivaldybės atstovams, jie nepaneigė, kad S. Nėries gimnazijos bendruomenė svarsto įstaigos pavadinimo keitimo galimybes, bet, anot jų, konkretus pavadinimas kol kas nėra pasiūlytas.

Svarbiausia – kritiškas santykis

P. V. Subačius kažkada yra pritaręs pozicijai, kad S. Nėris kaip literatūros figūra, kaip tekstų autorė – turi savo vietą literatūros istorijoje. „Tai nelabai pasikeis dėl kažkokių politinių ar konjunktūrinių sumetimų. Žinoma, keičiantis programoms, ta vieta gali būti peržiūrima, kaip peržiūrimos įvairių rašytojų pozicijos, visas kanonas – dinamiškas reikalas. Tačiau mokyklos buvo pavadintos sovietiniais laikais, ne pagal literatūrinę vertę, o pagal indėlį į <...> okupuotos, nelaisvos valstybės kūrimą. Prie kurios prisidėjo S. Nėris, dėl savo draugysčių, kvailumo, naivumo. Ji nebuvo kažkokia aktyvi veikėja, bet tiesiog ja buvo pasinaudota“, – sakė literatūrologas.

Kad kaip asmuo S. Nėris nėra pavyzdys jaunimui – ši mintis buvo svarstoma jau ir prieš keliolika metų. „Mano dabartinė nuostata būtų tokia: kol vyksta karas, kol yra įtampa, visuomenė įsierzinusi ir įsiskaudinusi dėl pačių įvairiausių dalykų – visus šituos veiksmus reikia sustabdyti. Yra priimtas įstatymas Seime: savivaldybės įpareigotos suregistruoti paminklus, kitus įamžinimo dalykus, kurie susiję su sovietine propaganda – tai viena. Bet pats S. Nėries ar Juliaus Janonio vardas savaime negali būti laikomas sovietiniu simboliu“, – pažymėjo jis.

Pasak P. V. Subačiaus, tik nuo interpretacijos priklauso, ar S. Nėris yra traktuojama kaip sovietinė poetė, ar kaip „Stalino saulės“ atvežėja. „Tai yra visiškai kitaip, negu su pjautuvu ar kūju, penkiakampe žvaigžde su lauro lapais, čia dvigubos interpretacijos negali būti. Tokia dviguba šių simbolių interpretacija galėtų būti, sakykime, Italijoje, bet Lietuvoje – ne. Manyčiau, kad ypač šiais abiem, S. Nėries ir J. Janonio atvejais, – šitas įstatymas neturėtų būti tiesiogiai taikomas, tam nėra priežasties.

P. V. Subačiaus manymu, svarbiausias čia yra kritiškas santykis asmens atžvilgiu: „Kiek pažįstu pabaigusių S. Nėries mokyklą, jų santykis – ir ironiškas, ir kritiškas, ir visoks kitoks. Jeigu toks santykis yra – tai ir yra vertybė. Galvojimas, supratimas, apmąstymas, o toliau – gimnazijos bendruomenės reikalas.“

Proga kalbėti apie kontroversišką asmenį

Kadangi S. Nėris yra įtraukta į mokyklines programas, anot literatūrologo, tai yra proga kalbėti apie kontroversišką asmenį.

„Proga kalbėti apie tai, kas yra mūsų didžiausias kultūrinis skausmas: po sovietmečio vis dar nesikeičia požiūris į meno žmones, kad jie yra ir etiniai idealai. Menininkai savo asmeniniu gyvenimu ir savo poelgiais, jokiu būdu, nėra etiniai idealai. Jų kūriniai gali skatinti teisingą, moralų ar kritišką elgesį. Pats menas negali būti tiesiogiai etiškai vertinamas, nors dažniausiai – taip yra. Vis dėlto, reikia palikti distanciją tarp meno – ką jis kalba, kam kviečia, kaip ugdo, ir – menininko asmenybės. <...> Kūryba yra kūryba, menininkas neturėtų būti kaip asmuo pavyzdys kažkam. Tuos dalykus reikia kuo labiau atskirti. Man regisi, kad mokytojų bendruomenėje vis dar nėra to atskyrimo, nėra ir pačioje mokytojų savimonėje. Pateikinėti kūrėjus, menininkus kaip pavyzdžius, vargu, ar labai tinkama – ir pedagogiškai, ir kultūriškai“, – pastebėjo profesorius.

Mažas kultūrinis akiratis

Nors politikai priėmė sprendimą Seimo lygmeniu, dėl viešųjų erdvių, simbolių desovietizavimo, vis dėlto, P. V. Subačiaus nuomone, su šia problema reikėjo susitvarkyti daug anksčiau.

„Čia irgi, matyt, trūko ryžtingumo, maždaug, nekonfrontuokime... Dabar ta proga – yra įstatymas – reikia vykdyti. Tik rimtai kvestionuočiau, ar tokiems atvejams – kaip S. Nėris ir J. Janonis – tas įstatymas galėtų būti taikomas. Nemanau, kad... Tegu susitvarko su viešosiomis erdvėmis, kur penkiasdešimt metų iškabėjo auksinės varpos, tai tikrai yra vizualinės šiukšlės“, – akcentavo pašnekovas.

P. V. Subačius taip pat stebėjosi kai kuriomis gatvių pavadinimų keitimų iniciatyvomis. „Kai kuriais atvejais, netgi ir su tomis gatvėmis yra keistų dalykų. Kai kur nelengva atskirti intenciją. Pavyzdžiui, Darbininkų gatvė, – savaime žodis nėra blogas, bet tuo metu [sovietmečiu] buvo tokių gatvių sąrašas, ideologiškai teisingų pavadinimų. Tokiu atveju, geriausia paklausti žmonių, gyventojų. <...> Apskritai, kai keitė pašto sistemą, vietoj kaimų pavadinimų atsirado gatvės – Sodų, Eglių... Irgi „urmu“ priimtas sprendimas, kuris niveliavo visą Lietuvą. Man, kaip filologui, ypač pikta, kad vietoj kaimo pavadinimo (nors ir dubliavosi, buvo autentiškas) buvo įvesta tokia sistema, o gatvių pavadinimai buvo parinkti iš botaninių terminų sąrašo“, – niveliavimą įžvelgė pašnekovas.

Tokiu pat principu, pasak P. V. Subačiaus, pripuolamai per porą metų buvo pervadinta nemažai mokyklų: „Pasičiupo tokius pavadinimus, kas pirmiausia šovė į galvą, kadangi yra mažas kultūrinis akiratis. <...> Tas akiratis dažnai nesiekė toliau negu dvidešimtas amžius... bet mes patys sakome, kad Lietuva prasidėjo ne 1918-aisiais, ne su „Aušros“ laikraščiu. Vis dėlto, jeigu pažvelgtume giliau, į 19 a. pr., juo labiau į Abiejų Tautų respublikos laikus – tos atminties yra mažai. Yra Radvilų gimnazija, dar viena kita... Vėlgi, jeigu nori gaivinti istorinę atmintį (Vilniuje yra vienas kitas pavyzdys) – visur reikia komentaro, paaiškinimo, kas yra ta asmenybė, kurio garbei pavadinta gatvė, kad ir prie pirmojo ar paskutinio gatvės namo. <...> Manau, kad ir tų gatvių gyventojai, kurie rašo savo adresą – dalis jų nežino, kas ta asmenybė... Kokia prasmė tada tą gatvę pavadinti? Ar mums reikia istorinio akiračio, ar kultūrinės edukacijos – čia reikia dirbti, <...> tam tikrų pastangų, bendro susitelkimo, bendros Kultūros ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pozicijos.“

V. Toleikis: tai tam tikros dalies žmonių tapatybės dalis

V. Toleikis sakė, kad kalbant apie S. Nėries vardą – yra ne viena plotmė. „Kadangi šis vardas gimnazijai suteiktas dar sovietiniais laikais – yra ištisos kartos žmonių, labai įdomių menininkų, kurių galvoje yra tik Salomeika – taip liaudiškai vadinama. Yra Izraelyje net S. Nėries klubas, – kurie kažkada baigė tą mokyklą, tuomet dar vidurinę. Tai tam tikros dalies žmonių tapatybės dalis. Šią gimnaziją baigė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir šviesaus atminimo Irena Veisaitė. Nemaža visuomenės dalis turi tam tikrą emocinį ryšį“, – pastebėjimu dalijosi pašnekovas.

Kitas aspektas, anot V. Toleikio, – nereikia suabsoliutinti, sureikšminti suteikto vardo mokyklai, įsivaizduoti, kad moksleiviams tai daro įtaką.

„Paklauskite kitų gimnazijų, pavadintų žinomų asmenybių vardais, ką jie galėtų papasakoti apie jas – beveik nieko „neišmekentų.“ Yra toks kuriozas, bet tai yra tiesa. Tegu padaro kas nors rimtus tyrimus, kaip gimnazijų vardai nulemia pačių moksleivių mentalitetą, jų tapatybę; Būtų tikrai anekdotiškų atsakymų, mes smagiai nusišypsotume“, – juokavo V. Toleikis.

Tačiau pagrindinis dalykas, pasak V. Toleikio – S. Nėries nuodėmės: „Taip, ji kolaborantė, tautos išdavikė, – tikra tiesa, šito, jokiu būdu, nereikia neigti. Bet išdavikė, kuri vis tik atgailavo, kad ir kaip būtų jos oponentams skaudu, bet yra išlikę tie eilėraščiai, išleisti atskira knyga. Tegu ima bet kuris nevėkšla, kuris nori skubiai, be atodairos keisti gimnazijai vardą – tegu paskaito. Tai yra nuoširdžios atgailos eilėraščiai, kurie nepateko į paskutinį jos rinkinį, bet nebuvo sunaikinti, – išleisti Nepriklausomos Lietuvos laikais.“

Vis dėlto, V. Toleikis tęsė, kad ir kaip būtų nemėgiama S. Nėris, – ji talentinga. „Ji tikrai patenka į geriausių 20 a. lietuvių poetų dešimtuką, o gal net penketuką. Kaip literatūros kritikas Vytautas Kubilius yra sakęs, – niekas taip nejautė lietuviško žodžio kaip S. Nėris. Ar Lietuva turi milijonus tūkstančių talentų, kad galėtume visus į dešinę, į kairę dėl paklydimo mėtyti? Vincas Krėvė irgi kolaboravo su sovietais, <...> bet kažkodėl jam atleidome, Petras Cvirka numirė, gal irgi būtų atgailavęs? Beje, rašė keistą romaną apie partizanus... Čia yra kažkoks noras būti superhiper patriotais, viską sterilizuoti, išvalyti... Man atrodo, kad greitai liksime plyname lauke, jeigu pradėsime visų biografijas „kutulioti“, kas buvo Komunistų partijos nariais, ir pan.“, – kalbėjo kultūrininkas.

Kaip pavyzdį jis pateikė poetą Justiną Marcinkevičių, kuris būdamas dvidešimt septynerių metų įstojo į Komunistų partiją. „Tai gal ir jam skirtą atminimo lentą „nukrapštykime“, desovietizuokime – susitepęs. Tegu pasiima visų Lietuvos rašytojų, dailininkų, skulptorių sąrašus, kurie priklausė Komunistų partijai – tegu griauna viską kuo skubiau. Kai pradedi pjauti skerspjūvius, niekada nebus galo, niekada nebus aišku, – kada bus ta linija, kada sustosime?“, – retoriškai klausė visuomenininkas.

Pasirinktas laikas – ypač nevykęs

Geriausias būdas, anot V. Toleikio, dabar šį S. Nėries klausimą šiek tiek palikti ramybėje, nusiraminti: „Ypač – karo akivaizdoje, tokioje nestabilioje politinėje situacijoje, kai bet kokį atliekamą eurą reikia pervesti Ukrainai, padėti karo draskomai šaliai; Laikas pasirinktas ypač nevykęs, tai viena. O kita, – prie ko čia Mekas? Raskime sąsajų. J. Mekas kitokios pasaulėžiūros, menininkas–vizualistas, pasaulio pilietis... Kodėl ne Sigitas Geda? Klausimų labai daug. Jau esu sakęs, tai yra ydinga praktika, kad kultūros atminties klausimus ėmėsi spręsti tik politikai arba interesų grupelės „stumia“ idėją. Nutaiko gerą momentą – šast, ir jau jie „pramušę“, ir sėdime išsižioję, staiga kažko netekę arba turintys. <...> Neturėtų tik politikai formuoti tautos atminties politikos, tai yra labai pavojinga, totalitarinėms visuomenėms būdinga tendencija.“

Šioje situacijoje V. Toleikis įžvelgė ir kuriozą. „ Įsivaizduokime, ar jie žiūri tiek į priekį, tie didieji strategai? Pakeičiame vardą, o ką daryti su Vlado Vildžiūno skulptūra S. Nėriai? Tai ką, reikės „nukrapštyti“? Vildžiūnas – visą gyvenimą antisovietinis, visuomenės veikėjos, ateitininkės, pedagogės, publicistės, tremtinės Stefanijos Ladigienės žentas... Kaip atrodys? Koks spjūvis į veidą. V. Vildžiūnas žinojo visą S. Nėries koliziją... Ta skulptūra gan moderni, turinti autoriui būdingą stilių. Kam reikia daryti kažkokias nesąmones, nesuprantu? Susidaro įspūdis, kad neturi ką veikti, o kai nėra jokių idėjų – reikia kažką griauti, arba kažką prastumti“, – stebėjosi pašnekovas.

Konkretus pavadinimas kol kas nėra pasiūlytas

Savivaldybės atsiųstame komentare informuojama, kad gimnazijos taryba gegužės pabaigoje išties nusprendė pradėti veiksmus dėl mokyklos vardo keitimo:

„S. Nėries gimnazijos bendruomenė svarsto įstaigos pavadinimo keitimo galimybes. Gegužės pabaigoje gimnazijos taryba nusprendė pradėti veiksmus dėl mokyklos vardo keitimo: organizuoti bendruomenės apklausą dėl pavadinimo keitimo, o tam pritarus, pasiūlyti naujo pavadinimo variantus ir surengti apklausą dėl jų. Konkretus pavadinimas kol kas nėra pasiūlytas. Savivaldybės žiniomis, rugsėjį bus suburta darbo grupė, kuri įgyvendins gimnazijos tarybos patvirtintus veiksmus.“