„Spalio 21 dieną pristatytos ateinančių metų Lietuvos kultūros tarybos sezono gairės ir pokyčiai vėl sukėlė įvairių diskusijų bei klausimų. Jie ypač aktualūs nenumaldomai artėjant Kultūros ministerijos teikto Kultūros rėmimo fondo (KRF) įstatymo naikinimo (XIVP-856) svarstymams Seime.
Kartu teikiamo Lietuvos kultūros tarybos (LKT) įstatymo (XIVP-857) atnaujinamo projektą vertinančių Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadų pradžioje sakoma: „Projektu yra siūloma pakeisti 8 iš 14 keičiamo įstatymo straipsnių. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, kai keičiamame teisės akte keičiama daugiau kaip pusė jo straipsnių ar punktų, visas teisės aktas dėstomas nauja redakcija.“ Artėjant šiems pokyčiams tikėtumėmės platesnės diskusijos, kurios ligi šiol pasigedome,“ – teigia Lietuvos meno kūrėjų asociacija, vienijanti Lietuvos architektų sąjungą, Lietuvos dailininkų sąjungą, Lietuvos dizaino sąjungą, Lietuvos fotomenininkų sąjungą, Lietuvos kinematografininkų sąjungą, Lietuvos kompozitorių sąjungą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjungą, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociaciją, Teatro sąjungos meno kūrėjų asociaciją ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociaciją.
„Atsižvelgiant į 2020 m. pabaigos Konstitucinio teismo (KT) sprendimą apie valstybės biudžeto finansavimą fondams ar institucijoms bei kitas finansavimo problemas ir aktualijas, LKT 2021 m. gegužės 21 d. surengė forumą, po kurio buvo planuota suburti darbo grupę būsimų pokyčių, kuriuos padiktavo Konstitucinio teismo sprendimas ir LKT veikimo patirtys bei bendruomenės lūkesčiai, analizei. Deja, tokios darbo grupės kultūros ir meno bendruomenė nesulaukė. Gegužės 26 d. Seimo Kultūros komiteto posėdžio metu Kultūros viceministrė informavo, kad darbo grupės neketinama sudaryti. Kur ji „pasimetė“– nežinia.
Tolimesnė įvykių seka greitai situaciją „išsprendė“ be gilesnių diskusijų su visuomene, gal tik apsiribojant anonime apklausa, net ir nesulaukus jos atsakymų. Gegužės pradžioje Lietuvos kultūros taryba pakvietė kultūros ir meno projektų vykdytojus ir stipendininkus sudalyvauti 18 klausimų anoniminėje grįžtamojo ryšio apklausoje. Birželio pradžioje darbą tik pradeda naujos sudėties Lietuvos kultūros taryba, kuri neturi įstatymų inicijavimo teisės, o jau liepos 7 d., net nežinia ar įsiklausius į naujosios Tarybos siūlymus, registruojamas Kultūros ministerijos parengtas „Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondo įstatymo Nr. x-1260 pripažinimo netekusiu galios įstatymo ir Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymo Nr. xi-2218 4, 5, 8, 9, 10, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“. Tuo tarpu tik liepos 8 d. visuomenei pateikiama grįžtamojo ryšio apklausos analizė, kuri atskleidžia „bendradarbiavimo svarbą“.
Vasarą tęsiasi diskusijų štilis ir rugsėjo 21 d. Kultūros ministerijos teikimu Seime jau registruojamas „Kultūros rėmimo fondo įstatymo Nr. X-1260 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas“ bei „Lietuvos kultūros tarybos įstatymo Nr. XI-2218 2, 4, 5, 8, 9, 10, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas“. Spalio 27 d. Seimo Kultūros komitete jau numatyti šių pakitimų svarstymai.
Stebint vykstančius procesus kyla klausimas, ar KRF panaikinimas nėra mechanizmas, leidžiantis atsisakyti „pagarbaus atstumo“ principo taikymo finansuojant kultūros ir meno lauką? Kalbame apie grėsmes bei galimą biudžeto formavimo skaidrumo praradimą“, – atkreipia dėmesį Lietuvos meno kūrėjų asociacija.
KRF ir LKT įstatymų pakeitimai, biudžeto sudarymo principų keitimas
Asociacija primena, kad 2020 m. LR Konstitucinis teismas paskelbė savo nutarimą apie valstybės biudžeto finansavimą fondams ar institucijoms, kai jų biudžetas sudaromas įstatymu nustatant procentus nuo biudžeto pajamų lėšų.
„LR Vyriausybė paprašė KT išaiškinti, ar tokiu principu sudaromi biudžetai neprieštarauja jos konstitucinei teisei siūlyti Seimui biudžetą atsižvelgiant į socialinę ir ekonominę šalies situaciją. Kalbant apibendrintai teismas šiame nutarime pasisakė, kad daugeliu atveju tokia teisė yra pažeidžiama. Tarp tokių fondų, nagrinėjamų nutarime, yra ir Kultūros rėmimo fondas. Nutarime išsiskiria požiūris į nacionalinio transliuotojo LRT finansavimą, kurio atveju tokie biudžeto sudarymo principai įvertinti kaip tinkamai pagrįsti siekiant išlaikyti transliuotojo nepriklausomybę nuo politikų.
Seimas buvo įpareigotas iki 2021 metų pabaigos taip pakeisti susijusius įstatymus, kad 2022 metų biudžeto sudarymas neprieštarautų Konstitucijai. Kultūros ministerija pateikė pasiūlymus įstatymų pakeitimams, kuriais būtų išvengta tokios prieštaros. Ateinančių metų biudžeto projektas jau pateikiamas kartu su įstatymų pakeitimais, tarp kurių yra ir įstatymas pripažįstantis KRF įstatymą negaliojančiu ir taip panaikinantis fondą. Todėl ministerijos biudžete nebėra atskiros programos eilutės su automatiškai apskaičiuojama KRF suma, kuria faktiškai buvo finansuojamas LKT programos. Kultūros ministerija savo viešojoje komunikacijoje teigia, kad LKT biudžetas kitais metais bus 1,6 mln. didesnis, neatskleisdama, kas yra tokio palyginimo bazė – ar tai yra ankstesnės finansavimo apimtys, ar apimtys, kurios būtų garantuotos jei KRF įstatymas nebūtų panaikintas. Tuo pat metu, spalio 21 d., pristatant ateinančių metų LKT biudžetą, paaiškėja, kad planuojamame 2022 biudžete 1,8 mln. yra skirta LKT „funkcionavimui“. Tad skelbiamas padidėjimas gali tapti kiek reliatyvus, nes Kultūros rėmimo fondo lėšas buvo galima skirti ir ekspertinių paslaugų bei tyrimų išlaidoms apmokėti, bet LKT administravimo išlaidoms jos nebuvo naudojamos, tai buvo finansuojama tiesiogiai iš biudžeto per Kultūros ministeriją. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad jau 2021 metais yra numatoma didesnė nei 5% infliacija, o jei nuo 2022 m. net 14% bus didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) – tai gali turėti ir dar didesnių ilgalaikių pasekmių, kurios kažin ar yra įvertintos numatant 2022 m. KRF ar LKT biudžetą.
Kadangi ministerijos biudžete nebėra atskiros eilutės, kuri panaikinama kartu su KRF naikinimu, nėra žinoma, koks ir kaip ateityje bus formuojamas LKT biudžetas. Jis yra kultūros ministerijos strateginiame veiklos plane, kurio sudarymą valdo ministerija. Iš esmės tai rodo pasikeitusias kultūros ir meno sektoriaus galimybes gauti informaciją apie planuojamą biudžetą. Kadangi LKT nėra atskiras asignavimų valdytojas, jos biudžetas taip pat nenurodomas valstybės ir savivaldybių biudžeto įstatyme. Taigi sektorius neturi galimybės teikti pagrįstus argumentus apie biudžeto sudarymo poreikius.
Išlaikant tokius įstatymo pakeitimus, kokie siūlomi dabar, toliau didėja Kultūros ministerijos įtaka ir nevyriausybinio sektoriaus finansavimo sprendimams. Galimybės keisti biudžeto dydį diskusijose Seime arba per biudžeto derybas su Finansų ministerija yra mažos, ypač įvertinus praktiką, kad biudžeto projekcijos yra parengiamos dar gerokai iš anksto, Kultūros ministerijai jas derinant su Finansų ministerija. Į patikinimą, kad ateinančiais metais biudžetas augs, galima žiūrėti ir kaip į taktinį žingsnį priimant sprendimus mažinančius lauko autonomiją. Naikinant KRF finansavimo modelį 2020 m. pabaigoje į valstybės biudžetą pervestas ir iki šiol KRF sukauptas 6 mln. eurų. likutis, kuris buvo skirtas etapiniams (kelis metus vykstantiems) projektams bei sutaupytos lėšos (daugiausiai likusios nuo nepasirašytų sutarčių). 2021 ir 2022 m. etapinių projektų finansavimui lėšos skiriamos iš bendro LKT biudžeto, taip mažinant kitų programų finansavimo apimtis, nors ir deklaruojamas „kompensavimas“, kuris gali būti pateikiamas ir kaip LKT biudžeto didinimas, kai nėra atskaitos šakų.
Dėl su pandemija susijusių aplinkybių iš 2020 m. į 2021 m. buvo perkelta 410 projektų, kuriems skirtas finansavimas siekė 3,1 mln. eurų, o papildomai skirta tik 2,5 mln. Susidaręs skirtumas-trūkumas yra apie 3% viso LKT biudžeto, arba kiek daugiau nei per 2021 metus buvo skirta finansuoti Dailės srities projektus. Faktiškai tariamas LKT biudžeto didėjimas ir 2022 m. veikiausiai nepadengs netekimų, kuriuos sektorius patirs dėl KRF įstatymo naikinimo bei 2020 metų pabaigoje į Valstybės biudžetą grąžintų sukauptų bei etapiniams projektams skirtų lėšų, ir jau minėtos infliacijos“, – svarstoma Lietuvos meno kūrėjų asociacijos išplatintame rašte.
LKT įstatymo pakeitimai ir jų poveikis kultūros laukui
Pasak Asociacijos, šiuo metu ministerijoje ir vyriausybėje priimtas sprendimas žiūrėti į Kultūros rėmimo fondą kaip neturintį prasmės, nes jo sudarymo principus KT jau įvertino kaip neatitinkančius konstitucijos: „Visgi Konstitucinis teismas pasisakė ne apie KRF finansavimo sudarymo principus, bet apie konkretaus fondo lėšų biudžeto planavimo ir naudojimo principus. Pavyzdžiui, LRT biudžeto planavimo požiūriu buvo priimtas kitoks sprendimas. Savo gynyboje LRT argumentavo, jog toks sudarymo principas būtinas siekiant užtikrinti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą nuo politikų, o KT tokius argumentus priėmė kaip pagrįstus ir pakankamus. Didžiausias blogis, slypintis šaltinius užtikrinančio fondo naikinime, yra tas, kad nelieka jokio reguliacinio saugiklio, kuris padėtų išlaikyti kultūros lauko autonomiškumą. Tokias kultūros lauko teises galima būtų ginti ir pasitelkus žodžio bei saviraiškos laisvės argumentus (panašius, kurie buvo pasitelkti LRT), tačiau gynyboje ši argumentacija nebuvo panaudota. Pati LKT siūlė kelis alternatyvius fondo sudarymo principus, bet jie buvo atmesti.
KT pripažino, kad KRF lėšos buvo skirstomos kasdienėms kultūros ir meno reikmėms finansuoti. Atitinkamai Vyriausybė turi konstitucinę teisę tokioms išlaidoms siūlyti metinį biudžetą atsižvelgdama į šalies socio-ekonominę padėtį. Tai tarsi yra pagrindinis naujo modelio privalumas, kadangi jame kultūros ir meno projektų finansavimo biudžetas nepriklauso nuo su kultūros sektoriumi susijusių biudžetinių pajamų ar surenkamų iš akcizų. Naujai sudaromas LKT biudžetas gali būti argumentuojamas ne tik šalies socio-ekonomine padėtimi, bet ir atskiromis LKT priemonėmis įgyvendinimo stebėjimo duomenimis. Seimui apsisprendus Lietuvoje specialaus kultūros ir meno fondo neturėti – kviestume LKT įtvirtinti savarankišku asignavimų valdytoju.
Pagal dabar siūlomus pakeitimus galimybės pačiam kultūros ir meno laukui teikti argumentus dėl LKT biudžeto yra gana ribotos. LKT nėra atskiras asignavimų valdytojas ir derybos dėl viso jo biudžeto vykdomos ministerijoje. Nevyriausybinės kultūros lauko organizacijos turi mažesnes galimybes diskutuoti dėl biudžeto nei didžiausios kultūros ir meno įstaigos, kurios yra asignavimų valdytojai. LKT biudžetas kai kuriais atvejais viršija įstaigų, kurios yra asignavimų valdytojai, biudžetus. Taip pat ir turinio požiūriu nėra aiškios logikos, kodėl LKT neturėtų būti atskiru asignavimų valdytoju.
Argumentu, kodėl LKT turėtų būti atskiru asignavimų valdytoju yra būtinybė užtikrinti kultūros lauko autonomiškumą remiantis konstituciniais žodžio ir saviraiškos laisvės argumentais. Seimo pirmininkė savo vieša komunikacija nurodė, kad dabartiniuose siūlymuose mato galimą problemą. Mažėjantį lauko autonomiškumą galima būtų iš dalies kompensuoti ir reguliaciniais mechanizmais. Jei būtų apsispręsta naikinti Kultūros rėmimo fondą – LKT įstatyme turėtų būti įtvirtinamas aiškesnis santykis tarp Tarybos ir Ministerijos. Seimas galėtų pasirinkti kitokią, papildytą Tarybos tikslų apibrėžtį, perskirstyti iniciatyvos sudaryti LKT finansavimo gaires teises. Naikinant KRF atsirado poreikis tikslinti ir pildyti LKT įstatymą, tačiau šiuo metu siūlomi pakeitimai (lyginamoji redakciją) neesminiai. Galimybe reguliacinėmis priemonėmis sustiprinti autonomiškumą ar kitaip keisti LKT veiklos modelį nėra pasinaudota. Žiūrint tik į LKT įstatymo pakeitimus susidaro įspūdis, kad kultūros ir meno lauko finansavimo modelis iš esmės nesikeičia, tačiau pakeitimus vertinti reikia atsižvelgiant į tai, kad kartu siūloma naikinti KRF įstatymą. Tad bendrai siūlomi pakeitimai ženkliai didina politikų įtaką kultūros bei meno laukui“.
Diskusijų stoka ir situacijos stabilizavimas
Lietuvos meno kūrėjų asociacija teigia, kad sprendžiant šią situaciją kultūros laukas nebuvo įtrauktas ir neturėjo galimybių pasisakyti apie KRF fondo naikinimą ir/ar LKT įstatymo tobulinimą, kaip suinteresuota šalis nebuvo pakviestas teisėtai išsakyti savo poziciją: „Biudžeto sudarymo galimybes ribojančių nuostatų panaikinimas savaime neprieštarauja lauko interesams, tačiau visiškas KRF naikinimas, kai LKT nesuteikiamos savarankiško asignavimų valdytojo teisės, mažina meno lauko galimybes dalyvauti diskusijoje dėl kultūros politikos tikslų ir jų finansavimo. Taip pat išardomas paskutinis reguliacinis saugiklis, kuriuo iki šiol buvo užtikrinamas lauko autonomiškumas. Galima alternatyva pereinamuoju laikotarpiu - siūlyti ne naikinti KRF, o tik keisti tas Fondo įstatymo nuostatas, kurios buvo pripažintos kaip prieštaraujančios Konstitucijai. Tokiu atveju biudžetinis finansavimas, kuris neprieštarauja KT sprendimui, vyktų per Kultūros rėmimo fondą, kurį ir toliau administruotų Kultūros taryba. Tai atlieptų ir Vyriausybės programos 72.2. punktą: „Kultūros rėmimo fondo (KRF) finansavimo modelio atnaujinimas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. KT187-N15/2020 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų, kuriais reguliuojamas tam tikrų programų, fondų arba institucijų finansavimas, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Stiprinsime KRF lėšomis finansuojamų kultūros ir meno projektų tęstinumą ir sklaidą Lietuvos regionuose ir užsienyje, ypatingą dėmesį skirdami kultūros ir meno projektų stebėsenai ir analizei.“
Atstovaudami kultūros ir meno lauko interesams norėtume įvardinti, kaip per pastarąjį dešimtmetį de facto buvo naudojamas LKT administracinis pajėgumas. LKT buvo kuriamas menų tarybų analogų užsienyje pavyzdžiu, o pagrindinis tokio žingsnio tikslas buvo įgyvendinti „ištiestos rankos“ arba „pagarbaus atstumo“ valdymo principus. Visgi LKT taip pat buvo vienintelis administracinis aparatas, kuriuo pasinaudodama ministerija galėjo administruoti projektiniu finansavimo principu įgyvendinamas priemones. Pats projektinis principas savaime neapibrėžia programų tikslų, todėl į LKT patekdavo labai įvairius tikslus finansuojančios programos.
Situacijos stabilizavimui ir kultūros politikos išgryninimui sprendimų priėmėjus kviestume įstatymuose įvardinti šiuos de facto KRF ir LKT finansavimo tikslus (bent pirmus du):
Tikslas, susijęs su profesionalios kūrybos vystymu (menų tarybos modelis);
Tikslas, susijęs su kultūros ir meno sklaida (kultūros tarybos modelis);
Tikslams, kurių siekimui pasitelkiamas kultūros laukas valstybei svarbioms socialinėms ir ekonominėms naudoms sukurti, net jei ir jos tiesiogiai nėra finansuojamos ar susijusios su kultūros politikos tikslais.
Šiuo metu LKT įstatyme siūlomos tikslų apibrėžtys tik išskleidžia tikslų pasiekimo būdus ar priemones, tačiau pačių tikslų nesuformuluoja. Tai kelia didesnes problemas įgyvendinant priemones, nes tampa neaiškios Tarybos autonomijos ribos ar pagrįstumas. Skirtingi finansavimo būdai: projektai, stipendijos, tyrimo projektai ir pan., kurie įvardijami naujoje LKT redakcijoje kaip tikslai, iš esmės yra tik finansavimo būdai jiems pasiekti. Jie galėtų būti įvardijami įstatyme ir taikomi bet kurio iš šių tikslų įgyvendinimui. Meno sektoriaus interesus atitiktų kur kas tikslesnis Seimo pasisakymas dėl KRF ir LKT keliamų tikslų bei atitinkamas biudžeto eilučių susiejimas su šiais tikslais. Atskirtas šių tikslų finansavimas padėtų sudaryti tvaresnį ir kokybiškesnį valstybės ir kultūros lauko sutarimą bei išvengti tolimesnių įtampų lauko viduje ir santykyje su politiką formuojančiomis bei įgyvendinančiomis institucijomis. Šiems tikslams taip pat turėtų būti nustatyti skirtingi politinio dalyvavimo principai.
Vykdant LKT reformą kviestume vadovautis ir kultūros bei meno sričių atstovavimo principu. Šiuo metu LKT įstatyme įtvirtinta Tarybos narių rinkimo tvarka, kuri nesivadovauja atskirų kultūros ir meno sričių atstovavimo principu, o tai gali neužtikrinti kompetencijos ir tolygumo priimant sprendimus dėl įvairių kultūros ir meno sričių finansavimo“.
Diskusijose gimstantys sprendimai
„Konstitucinio teismo aptartos, ankstesniais metais KRF finansavimui numatytos akcizų ir lošimų procentinės lėšų dalys šiuo metu patenka tiesiogiai į Valstybės biudžetą, iš kurio reikalinga apimtimi ir toliau galėtų būti skiriamos (jau nebe procentine išraiška) kultūros bei meno projektų finansavimui, ilgalaikės visuomenės raidos strategijos įgyvendinimui. Konstitucinio Teismo nutarimo 91.1.3, 91.2.2, 92.3.4 punktuose nurodyta, kad konkretūs KRF šaltiniai iš valstybės biudžeto traktuotini, kaip valstybinės politikos prioritetui – kultūros ir meno rėmimui – įgyvendinti būtini valstybės lėšų šaltiniai, todėl patys šaltiniai neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms.
Konstitucijai prieštarauja tik ta KRF įstatymo dalis, kurioje nurodyti konkretūs KRF šaltinių iš valstybės biudžeto dydžiai (tai ypač pabrėžta Konstitucinio Teismo nutarimo 91.1.4.2 punkte). Konstitucinio Teismo nutarimas nurodo tik kurie KRF įstatymo straipsniai ir kokia apimtimi prieštarauja Konstitucijai, tačiau jis nekalba apie būtinybę naikinti KRF ir jį reglamentuojantį įstatymą. Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad KFR yra skirtas valstybinės politikos prioritetui – kultūros ir meno rėmimui finansuoti.
Klausimas, ar Seimui nutarus pripažinti KRF įstatymą netekusiu galios, nebus panaikintas vienas svarbesnių nepriklausomų kultūros ir meno finansavimo šaltinių? Šis finansavimas tesudaro tik 5,9% Valstybės visam kultūros laukui skiriamo biudžeto (iš 2022 m. finansavimo pristatymo). KRF lėšomis finansuojamas ir viešasis, ir nevyriausybinis sektorius.
Jei būtų nuspręsta iš esmės peržvelgti finansavimo modelį – siūlytume sudaryti darbo grupę Seime, kuri per metus, įtraukus bendruomenę, parengtų alternatyvų arba patobulintą meno lauko finansavimo modelį.
Atnaujintame LKT įstatyme lieka neaptarta labai svarbi misija – Tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo regionuose modelis. Taip pat neaptartas jau daugelį metų keliamas ekspertų viešinimo klausimas, kuris pačios Tarybos šiuo metu išspręstas tik iš dalies, taip pat „pilkojoje zonoje“ lieka nuolat keliamas Viešojo ir nevyriausybinio sektorių finansavimo atskyrimas.
Taigi kultūros bendruomenės lūkestis dalyvauti kultūros finansavimo modelio atnaujinime nebuvo išgirstas. Gal susidariusi padėtis ir prarastos galimybės pasitarti su šalies kultūros ir meno bendruomene paskatins politikus tai padaryti dabar?“, – klausiama viešai išplatintame rašte, kurį pasirašo:
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė
Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė
Lietuvos dizaino sąjungos pirmininkas Algirdas Jazbutis
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas
Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Arūnas Matelis
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Daiva Daugirdienė
Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Biruta Augustinienė
Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkas Jonas Rudzinskas
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius
Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos pirmininkas Ramutis Rimeikis
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis.