Kultūros politika po rinkimų: kokia ji bus?

Peržiūrėjus politinių partijų rinkimų programas, į akis krito vienas bendras, įprastas bruožas – dėmesio kultūrai parodyta ir vėl apgailėtinai mažai. Dalis partijų kultūros politikai sugebėjo skirti vos kelis sakinius, kitos parašė daugiau, bet kalbėjo abstrakčiomis frazėmis apie būsimas geresnes sąlygas. LSDP programoje radau pažadą: „Pertvarkysime kultūros politikos srities valdymą taip, kad ministerija gebėtų spręsti viso kultūros tinklo problemas – tiek valstybinio, tiek nevyriausybinio sektoriaus, tiek savivaldybių lygmens klausimus.“

Lyg dabar Kultūros ministerija nekuruotų viso kultūros sektoriaus! Kitaip tariant, kalbama apie nieką ir nieko keisti iš esmės neketinama. Nors vyrauja stereotipas, kad liberaliosios jėgos nėra palankios kultūrai, abi liberalų partijos kultūrai skyrė daugiausia dėmesio, palyginti su kitomis partijomis. Liberalų sąjūdis pateikė gana išsamią programą. Ji apėmė tiek meno kūrinių evakuacijos planų parengimą grėsmės atveju, tiek paveldosaugą, tiek pažadą išsaugoti esamas mokesčių lengvatas. Laisvės partija daugiau susikoncentravo į naktinės kultūros sritį, iš esmės labiausiai susijusią su popkultūra, pasiūlė sprendimų dėl paveldosaugos. Vis dėlto po pandemijos dar nespėjęs atsigauti sektorius niekur nebuvo prioritetizuojamas. Kultūra nėra sritis, kuri padėtų pritraukti rinkėjų mases. Tai nėra tokia jautri tema kaip ekonomika ar visuomenę skaldantys konfliktai. Tačiau ekonomika be kultūros primena dešimtojo dešimtmečio suvokimą, kai verslas buvo siejamas su turgumi, Gariūnai net gavo strateginio valstybės objekto statusą. Kultūra turėtų būti viena iš siekiamybių, jei norime matyti kūrybingą visuomenę, nes ir susipriešinimo tada būtų mažiau. Deja, tai atidedama tolimai ateičiai.