1946 metų liepos 21-ąją Vilniuje išėjo pirmasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris. Iki šiol liko nepakitęs logotipas, jo autorius – grafikas ir scenografas Telesforas Kulakauskas (1907–1977). Ši vasara „Litmeniui“ – taip įprasta jį vadinti – jau septyniasdešimta. Nuo tada skaitytojus pasiekė 3578 savaitraščio numeriai. Nereikia pamiršti fakto, kad „Literatūra ir menas“ yra ilgiausiai be pertraukos tuo pačiu pavadinimu Lietuvoje einantis leidinys. Laikraštį įsteigė LTSR tarybinių rašytojų sąjunga ir Meno reikalų valdyba, nuo 2005-ųjų jį leidžia viešoji įstaiga, kurios steigėjas – Lietuvos rašytojų sąjunga.
Savaitraščio istorija ilga – visi dabartinės redakcijos nariai yra gimę vėliau už leidinį. Toje istorijoje būta visko – tarnavimo sovietinei ideologijai, jai neįtikusių autorių „triuškinimo“, nepelnyto režimui lojalių menininkų garbinimo. Tačiau „Literatūra ir menas“ visada buvo kiek žmoniškesnio kalbėjimo oazė sovietinių dienraščių keliamo triukšmo dykumoje.
Jo stebėjimo objektas – menai bei literatūra – ir susiformavusi ezopinė, gana rafinuota užuominų bei ženklų sistema visada pasiūlydavo skaitytojams daugiau interpretacijos galimybių. Sąjūdžio laikais savaitraštis vienas pirmųjų pradėjo spausdinti tai, kas anksčiau buvo draudžiama. Jo tiražas siekdavo 70 tūkst. egzempliorių. Vėliau redakciją palikę žmonės įkūrė kitus kultūrinius leidinius, arba išėjo dirbti į dienraščius.
Nuo 2012 metų pradžios „Literatūra ir menas“ yra savaitinis žurnalas, kurio tiražas dabar siekia 1300 egzempliorių. Visi straipsniai apie kultūrinį gyvenimą, literatūrą, muziką, vaizduojamuosius menus, teatrą, kiną, architektūrą, kultūros paveldą, originaliosios ir verstinės grožinės literatūros kūriniai laisvai prieinami internetinėje svetainėje, surenkančioje 13 000 unikalių lankytojų per mėnesį. Sukauptas didžiulis archyvas.
„Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius nuo 2014 metų Gytis Norvilas: „Vis dėlto „Litmenį“ suvokiu kaip alternatyvą greitam laikui, „greitai“ ir spaudos pranešimų žiniasklaidai, kaip nepatogius batus, kuriuos nešioji pats, dar ir kitiems siūlai panešioti... Ir bandai juos užmauti realybei, šiandienai – idant priverstinis šlubumas primygtinai spirtų išsitempti.
Turime judėti teksto, tekstų kokybės linkme. Refleksijos, analitikos. Vienareikšmiškai. Kultūrinė spauda visų pirma turi būti kritiška, nevaidinti butaforinio, demonstratyvaus ir naftalinu trenkiančio kultūringumo, pseudodvasingumo ar gražumo, kuris dažnusyk verste verčiasi pro „gražių“ salių ir salikių duris, būti skersu pagaliu ratuose, ne atspindėti realybę (atspindi tegul veidrodžiai ir ramūs tykūs paviršiai), o ją veikti...
Tik gaila, kad vis dar turime kažkam (sau? Valdžiai? Sistemai? Visuomenei?) įrodinėti kultūros ir švietimo svarbą, baksnoti į leisgyvę kultūrinę spaudą. Daugiau nei kvaila, apgailėtina ir gėda. Juk judant tikslingai ir kryptingai stiprėja ir kaulai, ir stuburas...“
„Literatūros ir meno“ vyr. redaktorius 2001–2014 metais Kornelijus Platelis: „70 metų – solidus leidinio amžius mūsų greitai kintančiame pasaulyje. Pergyventas ne tik sovietinis režimas su partinio vadovavimo principais ir cenzūra, pereinamojo laikotarpio „vario triūbos“ ir pagirios po jų, bet ir skirtingos techninės savaitraščio gamybos epochos, skirtingi dizainai, pagaliau keitėsi jį leidę žmonės.
Mane ši ilga istorija įpareigojo ir truputį slėgė. (...) Kai savo žygio į laisvę vienyti ir po 70 tūkst. egzempliorių pirkdavę kas savaitę, pasukome į mums atsivėrusias naujas veiklos sritis, pamiršome ne tik „Literatūrą ir meną“, bet ir išsivaikščiojusių tos pačios redakcijos žmonių įsteigtus kitus savaitraščius – „Šiaurės Atėnus“, „7 meno dienas“, „Dienovidį“. Tai buvo pirmasis ir didžiausias kultūros spaudos kovos dėl visuomenės dėmesio pralaimėjimas.“
„Literatūros ir meno“ vyr. redaktorius 1999–2001 metais Gintaras Bleizgys: „Manau, jubiliejaus proga tinka linkėti daug, ilgo, galingo, pripildyto šėlsmu ir pasiutimu gyvenimo. Linkiu riaumoti, o ne stenėti, reikalauti, o ne pataikauti, linkiu cunamių ir uraganų, o ne cacų lialių. O jeigu nepavyktų, tai daug geriau yra garbingas charakiris negu prisitaikymas prie aplinkybių, negu bet kokio plauko nelaisvė. Mes nežinome, kas bus rytoj, ir šitas nežinojimas man yra gražiausia (didingiausia?) žmogaus gyvenimo dalis.“
Leidiniui yra vadovavę šie vyriausieji redaktoriai: Jonas Šimkus (1946–1949), Vacys Reimeris (1949–1969), Vytautas Radaitis (1969–1975), Osvaldas Aleksa (1975–1985), Antanas Drilinga (1985–1988), Leonidas Jacinevičius (1989–1990), Vytautas Rubavičius (1990–1993), Vladas Braziūnas (1993–1995), Alvydas Šlepikas (1995–1998), Benediktas Januševičius (1999 sausis–vasaris), Arnas Ališauskas (1999 kovas), Benediktas Januševičius (1999 balandis–birželis), Arnoldas Barysas (1999 liepa–rugpjūtis), Gintaras Bleizgys (1999–2001), Kornelijus Platelis (2001–2014), Gytis Norvilas (nuo 2014).